Mirtis yra labai aiškus ir tuo pačiu pats paslaptingiausias gyvenimo įvykis. Kai su mirtimi artimoje aplinkoje susiduria vaikai, jiems kyla daugybė klausimų – iš gautų atsakymų, šeimos narių reakcijų, ir išreikštų emocijų mažieji susidėlioja savo pasaulio vaizdą. Kalbantis apie mirtį, psichologai pataria tėvams būti atviriems, nebandyti sušvelninti situacijos, o atsakinėjant į mažųjų klausimus, būtinai atsižvelgti į jų amžių.

Nors pokalbis apie mirtį tėvams gali kelti nerimą ir paprasčiausia išeitis – mėginti jo išvengti, psichologai tikina, kad mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, todėl vaikams svarbu žinoti, kas tai yra. Vaikai dėl mirties kenčia panašiai kaip ir suaugusieji, bet turi mažiau savivokos ir gynybinių mechanizmų, todėl gali nukentėti labiau. Todėl ypač svarbu vaikams pasakyti, kad ir mes patys iš tikrųjų nežinome visų atsakymų, tačiau galime apie tai kalbėtis. Vaikai yra puikūs stebėtojai ir jaučia, kad kažkas yra negerai, o tai, jog tėvai apie tai nekalba, jiems kelia dar daugiau baimės ir nerimo.

Kalbėkite su vaiku pagal jo amžių

Tėvai, kurie slepia faktus, bandydami apsaugoti vaikus nuo skausmo, padaro dar daugiau žalos – jie atima iš vaiko galimybę mokytis, kaip susidoroti su stresu.

„Labai svarbu vaikui paaiškinti, kad mirtis yra neišvengiama patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime, tad jaustis blogai yra natūralu. Tokios emocijos kaip nerimas, baimė, pyktis, neviltis, kaltė yra įprastos mirties akivaizdoje ir jas būtina išgyventi“, – sako Karolina Jancevičiūtė, Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė.

Pirmąjį pokalbį šia tema ji pataria inicijuoti nebūtinai tiesiogiai išgyvenant artimo žmogaus netektį, o tuomet, kai vaikui pasidaro įdomu.

„Galima papasakoti, jog gamtoje viskas turi prasmę ir yra gyvybės ciklo dalis: žuvys jūroje, paukščiai ore ir žvėreliai miške yra gamtos dalis. Visi padarėliai ir augalai yra gyvi, o kai jų gyvybė išsenka, jie miršta ir mes tai vadiname mirtimi. Žmonės taip pat būna gyvi, o paskui – miršta“, – kalba K. Jancevičiūtė.

Anot pašnekovės, yra atvejų, kai apie mirtį su vaiku kalbėtis būtina: kai mirus artimam žmogui, mažasis su ja tiesiogiai susiduria pats, arba nuolat girdi apie tai kalbant aplinkoje – pavyzdžiui dabar, vykstant karui Ukrainoje.

Priklausomai nuo vaiko amžiaus, jam gali kilti daugiau klausimų:

Ką reiškia „miręs“? Kai žmogus miršta, jo kūnas nustoja veikti. Žmogus gali mirti nuo senatvės, ligos, o kartais ir įvykus nelaimingam atsitikimui. Jeigu taip nutinka, tie, kas žmogų mylėjo ir pažinojo, paprastai susirenka atsisveikinti. Ši ceremonija vadinama laidotuvėmis.

Kas nutinka po mirties? Skirtingų kraštų, įsitikinimų ir religinių pažiūrų žmonės ne vienodai supranta, kas vyksta po mirties. Kai kurie tiki, kad žmogus yra sudarytas iš kūno ir sielos, kuri gyvena net ir tuomet, kai kūnas nebeveikia.

Ar dar susitiksiu mirusį žmogų? Mirtis reiškia, kad kūnas jau nebegyvas, todėl mirusio žmogaus daugiau nebegalime pamatyti. Tačiau jis gyvena mūsų prisiminimuose, mintyse ir netgi sapnuose. Tokiu būdu, artimasis visada lieka su mumis.

Kodėl man taip liūdna? Kaip galėčiau jaustis geriau? Kai kas nors miršta, likusiems čia yra liūdna ir gali būti labai sunku atsisveikinti, nes visada ilgėsimės mirusiųjų. Bet kartu prisimindami ir kalbėdami apie mirusiojo gyvenimą padedame sau išgyventi netektį.

Sakykite tiesą ir nebijokite emocinės reakcijos

Tėvams skirto tinklalapio parents.com specialistai akcentuoja, kad skirtingos raidos etapais, vaikai skirtingai suvokia mirtį: ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai į mirtį žiūri kaip į laikiną, pakeičiamą ir nuasmenintą reiškinį. Jie žaidžia žaidimus, kuriuose kažkas yra miręs ir vėl sugrįžta. 5 – 9 metų amžiaus vaikai pradeda matyti, kad visi gyvi organizmai anksčiau ar vėliau miršta ir mirtis yra baigtinė, bet to dar nepriima asmeniškai – galvoja, kad jie patys mirti negali. Vyresni nei 10 metų vaikai jau visiškai supranta, ką reiškia mirtis, bet iki paauglystės gali nemokėti parodyti, kad nori pasikalbėti apie savo jausmus šia tema. Todėl artimiausių žmonių pareiga – parodyti iniciatyvą ir pradėti tokį pokalbį patiems.

Anot specialistų, kalbant su vaikais, svarbu būti atviriems jų klausimams, nemėginti užglaistyti tiesos. Jeigu atsakymo nežinote, taip ir pasakykite. Tvirti, paprasti atsakymai vaikui leis jausti didesnę ramybę ir tikėjimą, kad visa tai yra gyvenimo dalis.

K. Jancevičiūtė sako, kad susidūrus su mirtimi tiesiogiai, nereikėtų mėginti vaiko „saugoti“ nuo atsisveikimo proceso.

„Jeigu vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, kartu su kitais žmonėmis apžiūrėti kūną, leiskite. Vaikui svarbu jausti, kas jis yra šeimos dalis ir dalyvauja atsisveikinime kartu su visais. Taip pat svarbu susitikti su mirtimi, pajausti praradimo skausmą ir liūdesį, ir svarbiausia, gauti paguodos. Dalinkitės savo jausmais su vaiku, taip jis supras, kad būti liūdnam ir verkti yra normalu ir natūralu“, – pataria pašnekovė.

Suaugusiems gali kilti noras pagražinti realybę, pasakoti apie mirtį iliustratyviai, tačiau reikia prisiminti, kad vaikai nesupranta metaforų ar dviprasmiškų išsireiškimų. Kalbantis su jais, reikėtų vengti tokių pasakymų, kaip „žmogus išėjo Anapilin“, „iškeliavo dangų“, ar „nuo šiol prižiūrės mus iš aukštai“.

„Jeigu vaikas klausia, tiesiai ir atsakykite: žmogus mirė ir jo kūnas bus palaidotas ar kremuotas. Žodžių pasirinkimas čia labai svarbus – neprilyginkite mirties kelionei, nes vaikas gali bijoti, kad į kelionę išvykę tėvai niekada nesugrįš. Taip pat netapatinkite mirties su miegu, nes vaikas gali bijoti eiti miegoti. Įsitikinkite, kad vaikas supranta skirtumą tarp nedidelės ir mirtinos ligos – kad vaikas nebijotų, jog kitą kart susirgęs gali numirti“, – vardija K. Jancevičiūtė.

Vaiko raidos psichologų nuomone, reakcija į stresines situacijas kartais būna netikėta – sureaguojame juoku ar humoru. Nedrausminkite vaiko ir priimkite visas vaiko emocijų išraiškas be jokios kritikos.

Kitas svarbus aspektas – vaikai kartais klausia apie mirtį, nes bijo, jog nebus kam jais pasirūpinti. Todėl patariama vaikui sakyti, jog tikitės gyventi dar labai ilgai ir visada būti šalia, tačiau jeigu kas nors atsitiktų, yra tėtis, močiutė ir senelis, teta ir dėdė, krikšto mama ir tėtis, todėl tikrai bus žmonių, kurie juo pasirūpins, pataria psichologai.