Praktinių patarimų sąmoningai vengėme, nors klausimų apie tai susilaukiame irgi nemažai – „Ką susidėti į kuprinę, kokį maistą geriau pirkti, kokiam laikui reikia turėti atsargų?“.

Medžiagos internete šiais klausimais – nors vežimu vežk, patarimus dalina visi. Geriausi praktiniai patarimai sudėti į www.lt72.lt ir nieko už juos geriau nepatarsime. Šis tekstas – pastebėjimai tiems, kas nori būti pasirengę, skaitė visus patarimus ir dar nepajudino nė piršto, nes negali prisiversti padaryti to, kas ten parašyta, blogai jaučiasi, bet vis tiek negali prisiversti. Taigi, keli pastebėjimai į klausimą „noriu būti pasirengęs, bet nenoriu kaupti atsargų“:

Pirma – suprantame, kad noras ruoštis ekstremaliems įvykiams ir kaupti atsargas paprastai yra atvirkščiai proporcingas mus sukrėtusio įvykio trukmei. Jei pamėgintumėme prisiminti, kokie susimobilizavę buvome vasario 24-ąją ir kokie pripratę esame dabar, dalis mūsų dabar savęs net neatpažintumėme. Pirmosiomis dienomis tikrai ir kuprines pakavomės, ir pinigus gryninomės, šiandien jei visą tai dar veikiame, tai, tikėtina, jau nebe taip aktyviai. Pradedame priprasti prie karo buvimo, storesnė oda užaugo per mėnesį. Tai – nieko blogo, su sąlyga, kad neužmirštame, kas vyksta, nenustojame taip, kaip galime, remti kovojančios Ukrainos. Tačiau ką tuo norime pasakyti – noras būti pasirengusiems nenumatytiems atvejams yra pažeidžiamas ir tas pažeidėjas yra laikas.

Antra, iš to sekantis siūlymas – neskubėkime su staigiomis ir radikaliomis gyvenimo ar buities permainomis. Du kanistrai dyzelinio kuro prie buto durų ar drabužių spintoje lemiamu momentu tikrai pravers, bet tas lemiamas momentas yra toks nenuspėjamas, kad galime išeikvoti daugiau energijos ir kantrybės tą kurą laikydami daugiabutyje, nei jis atneš naudos (tuo tarpu jei turime dar vieną mašiną, dvi žoliapjoves ir garažą, tuomet viskas gerai, nes tai nebus radikali permaina). Arba dvi dėžės konservuotų pupelių – kol lauksime dienos X, užims vietą, kur šiaip turėtų būti batai arba kepurės su pirštinėmis.

Trečia, tai ką siūlome daryti? Viską arba nieko? Ne visai.

Jei norime būti bent kažkiek budresni, bet nenorime imtis kaupti atsargų, siūlome tuomet pamėginti pakoreguoti kai kuriuos įpročius. Pirmasis – tai kasdieninis užsukimas į parduotuvę. Turėdami šį įprotį mes esame pažeidžiami kiekvieną vakarą – jei neveiks parduotuvė, net ne dėl karo, o dėl dingusios elektros ar kokios ten sanitarinės dienos, jausimės suirzę negavę savo įprasto prekių krepšelio. Tuo tarpu jei vizitus į parduotuvę retintumėme – ir šiokios tokios atsargos atsiranda, ir pažeidžiamumas mažėja, ir galų gale pinigai tauposi. Tas pats galioja bet kokioms panašioms paslaugoms – protingai retinkime jų poreikį padarydami daugiau per vieną pasinaudojimą ta paslauga. Sakysime, automobilio kuro bakas – miesto gyventojui jokio skirtumo, jis pustuštis ar puspilnis, nes degalinių yra ant kiekvieno kampo, tai siūlymas – važinėkime puspilniu. Papildykime baką ne tada, kai dega kuro lemputė, o tada, kai lieka bent ketvirtis bako. Ir pripilkime pilną. Vėl išlošime – ir mažinsime savo kasdieninę priklausomybę nuo degalinių, ir pinigus taupysime, ir neversime automobilio kuro sistemos siurbti visokių nuosėdų iš tos likučių balos kuro bako dugne. Ir turėsime kuro atsargą ten, kur jai ir priklauso būti – kuro bake.

Apibendrinant – raskime pusiausvyrą tarp visiško atsipalaidavimo ir didelio atsargų kaupimo, tai leis sutaupyti ir laiko, ir ramybės, ir lėšų. Jei mus nuramina du papildomi kanistrai dyzelinio kuro – jau esame sakę anksčiau, įsigykime juos, bet laikyti galime ir kuro bake.

Koreguokime įpročius.