Dešimtmetį restoranų sferoje besisukanti gargždiškė Gintarė Baranauskienė (28) įsitikinusi, kad svetimame krašte pranašu nebūsi. Nors dvejus metus Norvegijoje su šeima gyvenusi ir dirbusi jauna moteris sprendimą sugrįžti į Lietuvą vadina vienu iš teisingiausių, svetur sukauptomis žiniomis ir patirtimi ji ketina keisti pasenusį požiūrį į aptarnavimą maitinimo įstaigose.

Šiandien Vilniuje su taip pat iš Gargždų kilusiu vyru Martynu Baranausku bei dukrytėmis Goda ir Gabija gyvenanti G. Baranauskienė gali pasigirti sėkminga savo socialinių tinklų veikla, per kurią jauna moteris savo turimomis žiniomis stengiasi gerinti ir prisidėti prie Lietuvos restoranų kultūros formavimo. „Instagram“ paskyroje ji dalinasi linksmais vaizdo įrašais apie dažnai mums restoranuose ar kavinėse atpažįstamas situacijas, taip pat pateikia aktualias įžvalgas, rekomendacijas. Ir nors šia veikla G. Baranauskienė užsiima dar visai neilgą laiką, jau dabar susilaukia gausaus atgalinio ryšio, tiek iš maitinimo įstaigose dirbančio aptarnaujančio personalo, vadovų, tiek ir iš kavinių ar restoranų lankytojų.

Pasirinko tinkamą kelią

Aktyvi ir bendrauti mėgstanti G. Baranauskienė dar besimokydama Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje padavėjos karjerą pradėjo restorane „Lijo“, kur patirties sėmėsi net šešerius metus. Anot pašnekovės, čia formavosi jos profesiniai gebėjimai, kuriuos padėjo įsisavinti, kaip pati sako, ją tarsi dukrą užauginę, „Lijo“ savininkai Daina ir Dainius Šatkai.

Vėliau Klaipėdos universitete pasirinkusi Rekreacijos ir turizmo studijas, G. Baranauskienė prisipažįsta, jog tikriausiai viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti.

„Tuomet dar iki galo nežinojau, ko noriu, kokiu keliu pasukti, bet dabar esu įsitikinusi, kad pasirinkau teisingą kryptį. Ypatingai per restoranus aš realizuoju savo kūrybiškumą, o žinios įgautos universitete ir įgytas bakalauro laipsnis man atvėrė daugiau galimybių“, – teigia G. Baranauskienė.

Visgi moteris pasakoja, kad jos kelias nebuvo toks jau lengvas. Tam, kad susirastų darbą po studijų, jai teko dalyvauti ne viename darbo pokalbyje, padirbėti vis skirtinguose uostamiesčio restoranuose ar kavinėse. Be to, ambicijas gauti aukštesnę darbo poziciją nei padavėjos, slopino kai kurių vadovų skeptiškas požiūris į jauną, tik ką studijas pabaigusį specialistą.

Asmeninio albumo nuotrauka

Apie darbą restoranuose nedrįso pagalvoti

Gimus pirmajai dukrai, G. Baranauskienė kartu su vyru nusprendė išvykti į Norvegiją tam, kad užsidirbtų pinigų savo nuosavam būstui.

„Tiesą pasakius, išvažiuoti vyras ketino vienas. Jis, baigęs inžinerijos studijas, dirbo statybų srityje, be to, jam jau buvo tekę darbo reikalais vykti į Norvegiją. Tačiau, Gargžduose dukrai negavus vietos valstybiniame darželyje, nusprendėme išvažiuoti visi drauge. Oslo mieste išsinuomojome būstą, radome vaikui auklę bei darželį“, – gyvenimo pradžią svečioje šalyje prisimena G. Baranauskienė.

Pašnekovė neslepia, kad baimės buvo daug, o apie darbą restoranuose nedrįso net pagalvoti, nežinojo, kaip reikėtų susikalbėti nemokant norvegų kalbos.

„Iki tol apie Oslą nieko nežinojau. Norvegiškai nemokėjau nei vieno žodžio, todėl, nieko nelaukusi, pasidomėjau apie ten veikiančią lietuvių bendruomenę. Po kelių susitikimų man netgi buvo pasiūlytos bendruomenės pirmininkės pareigos, tačiau jų atsisakiau. Iškart įsiliejau į veiklą, pradėjau mokytis norvegų kalbos“, – sako G. Baranauskienė.

Pirmiausia ji įsidarbino kambarine viename iš Norvegijos sostinės viešbučių, tačiau po savaitės G. Baranauskienė suprato, kad toks darbas skirtas ne jai. Antroji darbovietė taip pat nebuvo sėkminga – moteriai teko aptarnauti klientus prastame Oslo rajone įsikūrusiame bare.

„Kiekvieną naktį labai jaudindavausi, kaip reikės sugrįžti namo. Nesijaučiau saugi toje vietoje, ten kildavo daug konfliktinių situacijų, muštynių, todėl netrukus taip pat nusprendžiau nerizikuoti ir pakeisti darbovietę“, – prisimena pokalbininkė.

Neturėjo laiko pavalgyti

Nieko nelaukusi moteris ėmėsi naujo darbo paieškų. Internete ji domėjosi įvairiais Norvegijos sostinės restoranais, siuntė savo gyvenimo aprašymą. Teko apsilankyti trijuose darbo pokalbiuose, kol galiausiai ją pakvietė dirbti į tik ką naujai atsidariusį restoraną Sorenga saloje.

„Sorenga – tai Oslo miesto dalis, vandens apsupta salelė, kurioje įsikūrę įvairūs restoranai, kavinės bei parduotuvės. Būtent čia iš Indijos kilę naujojo restorano savininkai mane pakvietė padirbėti. Tiesa, pradžia nebuvo lengva, pats restoranas dar nebuvo iki galo įrengtas, vyravo šiek tiek chaotiška atmosfera. Gaila, tačiau po pusmečio jis užsidarė. Nežinau kodėl, galbūt trūko reklamos, buvo prastai organizuojamas marketingas“, – svarsto G. Baranauskienė.

Nepaisant to, šįkart padavėja dirbančią lietuvę pastebėjo kito, netoliese įsikūrusio, restorano šeimininkas. Tad ilgai negalvojusi, moteris priėmė pasiūlymą dirbti.

„Šis restoranas buvo vertinamas kaip vienas geriausių Osle. Kasdien ten apsilankydavo milžiniškas srautas žmonių. Ir nors dirbti jame man patiko, neslėpsiu, kad teko išlieti daug prakaito. Niekam nerūpėjo, jog šiandien blogai jautiesi, tau skauda kojas ar į burną neįsidėjai nei kąsnio. Tiesiog eini ir dirbi“, – teigia gargždiškė.

Moteris pasakoja, kad kas vakarą jai tekdavo nužingsniuoti beveik po 40 tūkstančių žingsnių, tad batus tekdavo keisti kone kas kelias savaites. Be to, ji dirbo vasaros metu, kuomet Norvegijoje buvo fiksuojama rekordinė karščio banga.

„Svečius aptarnaudavome kaitinant saulei, kone kas dešimt minučių bėgdavome apsiprausti vandeniu. Buvo sunku tverti, dažnai svaigdavo galva. Neturėjome laiko net pavalgyti, tad tiesiog slapta, nematant žmonėms, užkąsdavome tai, kas likdavo nesuvalgyta klientų“, – patirtimi dalinasi G. Baranauskienė.

Asmeninio albumo nuotrauka

Pailsėti vykdavo į gamtą

Pasak pašnekovės, dirbdama po 13–14 valandų, o kartais ir ilgiau, moteris per pusmetį numetė 20 kilogramų, jos kūnas neteko daug vandens, stipriai sušlubavo sveikata. Visgi jos pastangos nebuvo nepastebėtos, restorano savininkas kone iš karto su lietuve pasirašė didesnį atlyginimą suteikiantį kontraktą.

„Norvegijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, galioja darbo bandomasis laikotarpis. Tiesa, ten, kad gautum geresnį atlyginimą garantuojantį ilgalaikį kontraktą, būtina pradirbti mažiausiai pusmetį. Dėl šio kontrakto labai stengiasi ir patys vietiniai norvegai, o man pasisekė, aš jį gavau iš karto. Nežinau, galbūt pastebėjo mano darbą ir atsidavimą, be to, jau turėjau šiek tiek patirties, buvau apsipratus prie naujos aplinkos“, – sako G. Baranauskienė.

Nors moteris darbą šiame restorane juokais pavadina savotiška vergove, ji nesigaili to, ką teko patirti. Anot jos, čia ji galėjo pamatyti, kaip dirba profesionalai, tikri lyderiai.

Šioje darbovietėje G. Baranauskienė dirbo iki pat apsisprendimo grįžti į Lietuvą. Neprarasti jėgų ir savitvardos, kaip pati sako, jai padėjo užsibrėžtas tikslas sutaupyti pinigų šeimos būstui bei noras semtis žinių. Ir nors ji su vyru turėjo mažai laisvo laiko, atsigauti po nuolat įtempto gyvenimo ritmo padėdavo pasivaikščiojimai gamtoje.

„Man iki dabar labai nuoširdžiai gaila, kad gyvendami Norvegijoje nei karto nenuvažiavome paslidinėti. Neseniai svarstėme žiemą išvykti, tačiau pamatę kainas nusprendėme, kad per brangu“, – šypteli pašnekovė.

Pasigenda lengvų pokalbių

Paprašyta apibūdinti norvegus, G. Baranauskienė teigia, kad pastebėjo nemažai panašumų: „Skandinavai, mano nuomone, kaip ir lietuviai, pakankamai šalti, uždari. Susirasti norvegų draugų – nemenkas iššūkis. Tiesa, nors pokalbį jie užmezga greitai, gali būti šnekūs, tačiau yra tam tikra riba, po kurios jie tavęs neprisileidžia.“

Be to, pasak pašnekovės, norvegai gana pavydūs, ne kartą tekdavo stebėti kaimynų konfliktus.

„Kalbant apie restoranus, klientai norvegai labai mėgsta padavėjų klausinėti įvairių klausimų, bendrauti. Pas mus restorane netgi galiojo taisyklė, kad prie staliuko kalbėti su svečiu galime ne ilgiau nei penkias minutes. Be to, vietiniai yra gana dosnūs arbatos atžvilgiu. Jeigu aš būčiau galėjusi tiesiogiai gauti tuos pinigus, kuriuos svečiai palikdavo arbatai, tikriausiai dabar Lietuvoje galėčiau nusipirkti tris namus. Tačiau papildomi pinigai buvo dedami į bendrą sumą ir padavėjams išdalinami už pradirbtas valandas“, – paaiškina pašnekovė.

Labai komunikabili ir bendrauti mėgstanti G. Baranauskienė neslepia, kad Lietuvos kavinėse pasigenda lengvų ir neformalių pokalbių tarp klientų ir padavėjų, kitaip angliškai dar vadinamų „Small talk“.

„Dirbdama Lietuvoje vadove pastebiu, kad priėjusi prie staliuko ir norėdama palaikyti pokalbį su restorano lankytojais, dažnai lieku nesuprasta, žmonės tarsi išsigąsta, sutrinka, nuleidžia akis“, – pastebėjimais dalinasi pokalbininkė.

Asmeninio albumo nuotrauka

Apsistojo Vilniuje

Norvegijoje G. Baranauskienė su šeima praleido du metus. Ir nors, pasak pašnekovės, tai neilgas laiko tarpas, tačiau ilgesys Lietuvai nugalėjo. Taip pat šeima nusprendė, kad sieti ateitį su šia šalimi nenori, gyventi mažame nuomojamame būste pasidarė per ankšta, o keltis į didesnį – brangoka, todėl G. Baranauskienė nusprendė su dukra Goda sugrįžti į Lietuvą, o vyras Martynas liko dar pusmečiui padirbėti.

„Pagyvenę didmiestyje, nusprendėme, jog Lietuvoje turėtume apsistoti Vilniuje arba Klaipėdoje. Galiausiai pasirinkome sostinę, nes ten pakankamai greitai gavome vietą valstybiniame darželyje. Netrukus įsigijome būstą, patys jį įsirengėme ir susilaukėme antros dukrytės Gabijos“, – šeimos džiaugsmu dalinasi jauna moteris.

Ji neslepia, kad po sunkaus darbo restorane buvo pavargusi nuo šios sferos, todėl kurį laiką blaškėsi, ketino rinktis kiek ramesnį darbą biure su normuotomis darbo valandomis. Netrukus ji įsidarbino gerai žinomo kavos prekinio ženklo „Paulig“ įmonėje. Bet ir čia ilgai neužsibuvo, suprato, kad ramus darbas prie kompiuterio skirtas ne jai. Todėl galiausiai G. Baranauskienė tapo Vilniaus senamiestyje įsikūrusio restorano „Georgian House“ vadove.

Filmavosi su A. Jagelavičiūte

„Lietuvoje vis dar vyrauja ganėtinai pasenęs požiūris į aptarnaujantį personalą. Dažnai padavėjo profesija nėra rimtai vertinama, o priimama tik kaip tarpinė stotelė, galvojama, kad šis darbas skirtas tik uždarbiauti norintiems studentams, „bliūdnešiams“, kurie tik atneša ir nuneša lėkštes. Bet iš tiesų taip nėra. Restoranuose dirba asmenybės, o padavėjo ar barmeno profesija reikalauja daug žinių ir gebėjimų“, – pažymi G. Baranauskienė.

Savo žiniomis socialiniuose tinkluose besidalinanti gargždiškė teigia jaučianti pareigą parodyti, kad restoranai ar kavinės jau seniai nebėra tik vieta skirta pavalgyti. Neseniai savo „Instagram“ paskyroje ji pasidalino ir nemažai peržiūrų sulaukusiu vaizdo įrašu, nufilmuotu kartu su stiliste, rūbų dizainere, nuomonės formuotoja Agne Jagelavičiūte. Šmaikščiame vaizdo įraše G. Baranauskienė siekė parodyti kaip Lietuvos kavinėse aptarnaujami žinomi žmonės.

„Filmuotis su A. Jagelavičiūte buvo labai smagu. Be to, žinoma moteris taip pat atkreipė dėmesį, kad mano veikla labai svarbi ir prasminga“, – įspūdžiais dalinasi pašnekovė.

Asmeninio albumo nuotrauka

Planuose – nuosavas restoranas

G. Baranauskienė apgailestauja, kad vis dar sulaukia nemažai laiškų su maitinimo įstaigose dirbančių žmonių istorijomis apie pažeminimo atvejus.

„Norvegijoje nei kruopelytės niekada nepajaučiau, kad kas nors į mane pažvelgtų pašaipiai, niekada niekas kviesdamasis prie stalelio nespragtelėjo pirštais ar ne mojavo. Deja, bet Lietuvoje dar tokių atvejų pasitaiko. Be to, ne kartą mačiau, kaip darbuotojai restoranuose verkia, o ir pačiai teko pasislėpusiai ašaroti“, – karčia patirtimi dalinasi pokalbininkė.

Jau dabar G. Baranauskienė sulaukia nemažai pasiūlymų restoranams ar pavieniams asmenims pravesti mokymus, todėl jos planuose – kursų vedimas. Be to, jauna moteris jau seniai puoselėja svajonę įkurti savo maitinimo įstaigą.

Nors jau keturis metus gyvena Vilniuje, G. Baranauskienė su šeima dažnai aplanko gimtuosiuose Gargžduose gyvenančius vyro tėvus.

„Tik apsigyvenusi sostinėje supratau, kodėl vilniečius taip traukia pajūris. Be to, kiekvienąsyk sugrįžusi vis nustembu, kaip mano gimtasis miestas keičiasi, čia pilna žmonių, gyvena jaunos šeimos. Keista, atrodo jog čia gyvenome ilgą laiką, tačiau vis dar atrandame ką nors naujo“, – pokalbį baigia G. Baranauskienė.

Asmeninio albumo nuotrauka

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

„Projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis“