Šiandien vis dažniau susiduriame su šiuolaikinės dezinformacijos iššūkiais – ji mus pasiekia įvairiais žiniasklaidos kanalais, socialinių medijų pagalba, o kartais ja dalinasi ir valstybinių institucijų atstovai. Informacijos netikslumas nuolat ragina siekti turinio kokybės užtikrintumo, kritinio visuomenės mąstymo ir atsparumo, faktų tikrumo.

Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedros docentas, socialinių mokslų daktaras Remigijus Riekašius atskleidė, kas, jo manymu, yra kritinis mąstymas, kaip jį ugdyti ir nepasiduoti socialinėje erdvėje veikiantiems politikams bei aptarė skaitmeninio raštingumo svarbą visuomenės gyvenime.

Savo „Facebook“ platformoje esate aktyvus – mėgstate aptarti, paneigti, kartais pakritikuoti valstybines institucijas, jų atstovus, žiniasklaidos priemones. Kaip turi būti pateikiama kritika, kad netaptų dezinformuojančia, šališka ar kitaip darančia įtaką, kai kalbama apie tokią atvirą viešąją erdvę?

Bet koks nuomonės išsakymas, daugiau ar mažiau, siekia padaryti įtaką. Jeigu tu kažką kritikuoji, tai su tikslu, kad adresatas atkreips dėmesį ir bandys daryti kitokius žingsnius, arba, bent jau, nebedaryti tokių, kurie, gal ne tik mano nuomone, bet yra neteisingi. Šiuo atveju, bet koks nuomonės išsakymas yra idėja, kad kažkas turėtų keistis, nors, žinoma, tokių žmonių, kaip aš, ta įtaka yra minimali.

Ar yra tekę sulaukti kaltinimų iš šalių, kurias viešai aptarinėjate?

Išsakius pastabą apie žmones, atsakingus už vienokius ar kitokius sprendimus, ne vienas yra pasakęs, kad aš esu subjektyvus, vertinu ne iš to kampo, iš kurio reikėtų vertinti, kažko nesuprantu. Aš įsitikinęs – kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau ji turi būti pagrįsta.

Viena rajono politikė sakė, kad jai gėda, jog Savivaldybė neturi sutvarkytų daugybės dalykų, o pati valdžioje – jau 12 metų. Kyla klausimas – kaip gali jausti gėdą už tai, ko pati nepadarė? Jai, žinoma, nepatiko, kad aš tai įgarsinau, todėl buvo nueita lengviausiu keliu – užblokavo mane savo „Facebook“ paskyroje.

Čia yra socialinių tinklų ir pliusai, ir minusai – kiekvienas gali išsakyti nuomonę, bet jeigu tu nenori, gali tos nuomonės negirdėti.

Tinklaraštyje „Valdysena“ esate parašęs publikacijų, kuriose dalinotės įžvalgomis apie Klaipėdos rajono savivaldybės institucijos atstovų veiklą. Kalbant apie Klaipėdos rajone vyraujančią atmosferą valdžioje dabar, Jūsų nuomone, ar bendruomenė gauna patikimą informaciją iš Savivaldybės atstovų? Ar pakankamai atskaitinga yra mūsų rajono valdžia?

Kiekvienas stengiasi duoti tokią informaciją, kuri pateisintų jo veiksmus. Galima surasti krūvą pavyzdžių – tiek iš vienos valdančiosios koalicijos, tiek iš kitos. Paprastai, tam tikri dalykai yra traukiami iš konteksto ir pateikiami tokiu požiūriu, kuris patvirtintų jų tiesą.

Ginčijausi su vienu dabartiniu administracijos vadovu „Facebook“ komentarų skiltyje po savo publikacija. Jis dažnai mėgsta pateikinėti duomenis apie apklausą dėl daugiafunkcio centro vietos ir visada pabrėžia, kad 95 procentai piliečių pageidavo tam tikrų dalykų, bet labai kukliai nutyli, kad, apskritai, apklausoje dalyvavo tik 3 procentai gyventojų. Tai reiškia, kad už skelbiamų 95 procentų, iš tiesų, slypi 2,9 procentai balsavusiųjų. Tokių dalykų galima pastebėti pas įvairius politikus ir įvairiu lygmeniu.

Kur pats dažniausiai ieškote reikiamos informacijos? Pasitikite internetu, knygomis, spauda, asmenine patirtimi, o gal daugiausiai žinių semiatės „iš lupų į lūpas“ būdu? Kaip atsirinkti informaciją patartumėte kitiems?

Paprastai, ypač jeigu kalbame apie rajono gyvenimą, bandau ieškoti pačio pirminio informacijos šaltinio. Tam, kad įsitikinčiau darbų vykdomumu, atsiverčiu tai aiškiai patvirtinančius dokumentus.

Vidury metų buvo teikta apklausa dėl gatvių pavadinimo keitimo. Vienas iš Tarybos narių juokėsi, kad oponentai sugalvojo keisti gatvių pavadinimus, o kažkada buvo sugalvoję keisti Savivaldybės pavadinimą – susirandi dokumentą dėl Savivaldybės pavadinimo keitimo apklausos, o iniciatorių sąraše pamatai to paties besijuokiančio uždėtą parašą. Tokios situacijos parodo, kodėl visada yra verta nueiti pasižiūrėti pradinį šaltinį. Jeigu nėra žinoma, kuris iš jų objektyvus, reikėtų turėti kelis – domėtis skirtingomis pozicijomis, abejoti ir, jeigu kyla abejonė – klausti. Neužmirškime, kad socialiniai tinklai turi grįžtamąjį ryšį – jeigu jums kyla abejonių dėl politikų skelbiamų tiesų, jūs galite drąsiai užduoti klausimus. Jų vengimas taip pat yra nustatomasis indikatorius, tiesa ar netiesa yra skelbiama.

Skaitmeninis raštingumas šiandien. Jūsų nuomone, ar mūsų visuomenė yra pakankamai skaitmenizuota, kad gebėtų gautą informaciją rūšiuoti, vertinti, valdyti?

Kalbant apie visą visuomenę, tai tikriausiai to skaitmeninio raštingumo trūksta. Turint omenyje pačios informacijos paiešką ir jos vertinimą, mes turime pakankamai aukštą lygį vadinamųjų pirminių įgūdžių – kiekvienas gali kažką parašyti, atspausdinti ar paskaityti pagrindinius žiniasklaidos kanalus internete. Jeigu kalbėtumėme apie pradinių informacijos šaltinių paiešką ir jų vertinimą, tai šie įgūdžiai būdingi mažesnei visuomenės daliai.

Pats auginate ir ugdote jaunuolį, kaip manote, ar vaikams mokyklose skaitmeninio raštingumo švietimo yra diegiama pakankamai?

Jeigu vertintumėme iš jų gebėjimo elgtis su technologijomis perspektyvos, tai to diegimo tikriausiai pakanka, o mokykla šioje vietoje daro mažesnę įtaką, nei jų pačių žingeidumas. Jei vertinsime vaikų kritišką požiūrį į gaunamą informaciją, tai susidursime su spragomis. Manau, kad mokykloje daugiau dėmesio turėtų būti skiriama būtent tam kritinio vertinimo diegimui ir supratimui, kad ne viskas, kas randama internete, yra vienareikšmiška tiesa.

Kaip apsaugoti savo vaiką nuo interneto platybėse slypinčio įvairaus ir kartais neteisingo, žalojančio turinio?

Geriausia apsauga yra kalbėtis ir aiškinti. Turi ugdyti vaiko sąmoningumą ir praktiškais pavyzdžiais grįsti, kad ne viskas, kas parašyta, yra teisybė, o neretai teikiamos informacijos tikslas yra parduoti, įtikinti, pakeisti nuomonę. Mokykla turi išmokyti daugybę dalykų, bet jei ir patys kažkur praleisime svarbų aspektą, vaiko suvokime liks spraga.

Jūsų nuomone, kaip galėtumėme šiandien sustiprinti pilietinį informacinį atsparumą? Kokie yra pagrindiniai principai, kuriais visuomenė turėtų remtis, kad nebūtų paveikta šališkų pusių ir gautų tokią informaciją, kuri yra reikalinga, o ne tą, kurią kiti nori, kad gautumėm?

Reikia ieškoti skirtingų informacijos šaltinių ir leisti sau abejoti, ypač tada, kai skaitote politikų pateikiamą informaciją, nes, kaip ir mes visi, teikdami informaciją jie tikisi keisti ir formuoti viešąją nuomonę, o jeigu kyla klausimų, kaip ir minėjau, juos reikia užduoti tiesiogiai.

Ar Jūs pats, iškilus klausimams, kreipiatės į politikos atstovus atsakymų? Kaip jie reaguoja?

Taip, visada. Yra tokių, kurie aktyviai dalyvauja diskusijoje, yra tokių, kurie tiesiog apkaltina šališkumu ir neskiria dėmesio klausimams, į kuriuos atsakymų duoti nenori arba negeba. Žinoma, kalbant apie politikus, reikia įvertinti ir tą pavojų, kad ne visi politikai, kurie yra aktyvus socialinėje medijoje, rašo patys – už juos tą padaro viešųjų ryšių atstovai, todėl dažnu atveju kalbama ne visai savo žodžiais. Tarp mūsų rajono politikų tai galima aiškiai pastebėti – skiriasi kalba ir gramatinių klaidų kiekis. Šiandien iš 60 Lietuvoje veikiančių savivaldybių rastumėme nedaugelį socialinėje erdvėje veikiančių savarankiškai, todėl šitoje vietoje reikėtų turėti omenyje, kad ne visada kalbate ir diskutuojate su tuo žmogumi, su kuriuo norite kalbėti.

Pagiriamąjį žodį reikėtų skirti Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui, kuris kažkada yra pasakęs, kad „Facebook“ paskyros neturi, nes pačiam rašyti laiko nėra, o patikėti kitam kalbėti jo žodžiais, būtų negarbinga.

Kaip dažnai su dezinformacija susiduriate savo vykdomoje veikloje? Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?

Kalbėdamas su savo studentais apie viešojo valdymo sistemas, pateikinėju šį pavyzdį, puikiai iliustruojantį mūsų piliečių nekritinį mąstymą. Viešojoje erdvėje buvo paplitęs paveikslėlis, kuriame pateikta informacija, kad Japonija turi 128 mln. gyventojų, iš kurių tik 9 tūkst. – valstybės tarnautojai, o Lietuvoje, tuo tarpu, gyvena 2,8 mln. žmonių, valstybės tarnautojų – 52 tūkst. Šis įrašas sulaukė didelio susidomėjimo, juo pasidalino netoli 10 tūkst. „Facebook“ vartotojų, o tai įrodo, kad nei vienas jų neskyrė laiko pasidomėti atviruose informacijos šaltiniuose vyraujančiais faktais – iš tiesų Japonija turi 3,3 mln. valstybės tarnautojų. Tai puikus pavyzdys, kaip reikia abejoti duodama informacija, kritiškai mąstyti ir ją nuolat savarankiškai tikrinti.

Šis straipsnis yra dalis bendro Pilietinio Atsparumo Iniciatyvos bei Vokietijos ambasados Lietuvoje projekto, skirto didinti jaunimo pilietinį aktyvumą ir skaitmeninį atsparumą. Straipsnio turinys nebūtinai atitinka oficialią rėmėjų poziciją.