Vėžaičių seniūnijos socialinę darbuotoją Stanislavą Grykšienę pažįsta daugelis rajono gyventojų – moteris čia gyvenantiems žmonėms nuoširdžiai paaukojo savo 30 darbo metų, padėjo daugybei socialinę riziką patiriančių šeimų, vaikų, prisidėjo prie įvairiausių projektų, skleidė empatiją, dalinosi meile ir rūpesčiu, dažnai išgyvendama ne mažiau, nei prašantys pagalbos.

„Kokį darbą gyvenime teko dirbti – man jie visi patiko. Buvau nuolat apsupta žmonių ir aš iš jų visą gyvenimą mokiausi, tai man atpirko ir patį aukštąjį mokslą, kurio, deja, taip ir neturėjau galimybės baigti“, – interviu su portalu „Mano Gargždai“ metu atviravo S. Grykšienė.

Liepą sukako didingi 30 metų Jūsų kilnaus darbo Vežaičių seniūnijoje. Papasakokite, kodėl nusprendėte išeiti?

Pajaučiau, kad atėjo laikas ir išėjau pati, savo noru, gražiu susitarimu su Vėžaičių seniūnu Alvydu Mockumi. Dar 6 metus išdirbau jau būdama pensijoje, šis darbas man labai patiko, sutikau be galo daug ir įvairių žmonių, kurie augino mano asmenybę, tačiau tiesa ta, kad buvo nelengva. Paskutiniuosius dvejus metus pasidarė itin sunku – jautėsi didelė įtampa, dirbau be atokvėpio, tai įtakojo įvykiai pasaulyje – pandemija, taip pat ir karas Ukrainoje. Žmonėms ėmė labai trūkti emocinės paramos, jie susidūrė su vis daugiau skirtingų problemų, jų padariniais, pasitaikė ir atvejų, kai teko dirbti visai ne pagal savo pareigybes – tapau nebepajėgi padėti kiekvienam. Svarsčiau ilgai, bet apsisprendimas atėjo gana greitai – per vieną naktį.

Pati esate ne vietinė – papasakokite, iš kur kilote, kas pastūmėjo atvykti į Vėžaičių miestelį ir kaip sekėsi integruotis į bendruomenę?

Pati esu kilusi iš netoli Veiviržėnų esančio Balsėnų kaimo – labai gražios vietovės. Augau dviejų didžių žmonių, visuomenės veikėjų, signatarų kaimynystėje – Jurgio Šaulio ir Kazimiero Antanavičiaus, pastarąjį pažinojau itin gerai, jo šeimą taip pat. Į Vėžaičius atvykau dar būdama visai jauna 20-metė mergina, o pirmoji mano specialybė buvo kirpėja – visur, kur dirbau, buvau nuolat apsupta žmonių. Vėliau 15 metų išdirbau Vėžaičių filialo valstybiniame eksperimentiniame ūkyje, o iš ten mane „stumte išstūmė“ dirbti į seniūniją, socialinės darbuotojos pozicijoje.

Buvau iš didelės šeimos, reikėjo daug dirbti, tad mokslui mažai kas skatino. Žinojau, kad sugebu, įstojau, tačiau buvo per sunku dirbti, auginti vaikus, išleisti juos mokytis ir dar mokytis pačiai. Ir darbe ne kartą man buvo priminta, kad aukštojo išsilavinimo čia pasigendama. Bet šiandien, kaip bebūtų, nesigailiu absoliučiai nieko, visas mano gyvenimas – žmonės, iš jų aš mokiausi, o Vežaičiuose tokių šviesių žmonių yra tikrai daug. Būta begalė pokalbių, po kurių kiekvieną žmogaus gerą mintį užsirašydavau į turėtą sąsiuvinį ir jomis nuoširdžiai naudojausi savo gyvenime.

Per šitiek nuožmaus darbo metų, tikiu, kad būta įvairiausios patirties. Kas Jums pačiai labiausiai įsirėžė atmintyje? Žmonės, įvykiai, vietovės, situacijos...?

Kiekvienas laikmetis buvo savaip įdomus. Kai tik pradėjau dirbti, tuo metu ėmė irti kolūkiai, naikinosi žemės ūkio bendrovės, žmonės, auginę gausias, daugiavaikes šeimas, neteko darbo ir sunkiai vertėsi, nes auginti daug gyvulių taip pat neliko galimybių. Tai buvo labai sunkus laikmetis – nebuvo ir labdarų, kuriose galėjai pigiai įsigyti drabužių, o išlaidauti tuomet galėjo tik labai retas. Atsirado daug socialinės rizikos šeimų, kurioms reikėjo emocinės pagalbos. Man šis darbas patiko, nes situacijos ne visad buvo svetimos – pati augau daugiavaikėje šeimoje, turėjau tėvuką su negalią, taip pat ir močiutė gyveno pas mus kurį laiką, ja reikėjo rūpintis, tad visas šis rūpestis atėjo iš mano pačios gyvenimiškos patirties.

Kas, dirbant socialine darbuotoja, Jums buvo sunkiausia?

Visą gyvenimą nesusitaikiau ir nesusitaikysiu su girtaujančiomis moterimis. Tokių atvejų buvo pakankamai daug, kiti itin skaudūs ir palikę neblėstančius prisiminimus – iš tokių šeimų teko ne kartą paimti vaikus ir apgyvendinti su globėjais. Kuo šiandien labai džiaugiuosi, tai, kad su nei vienu nesusipykau – su visais vaikais, kuriuos įvaikinau, o tokių yra ir užsienyje, bendraujame ir palaikome glaudų ryšį. Bendrauju ir su kai kuriomis jų mamomis, vienos jų šiandien jau yra pasveikusios nuo praeityje slėgusių priklausomybių ir dabar man padėkoja. Būta situacijų, kai užeini į namus ir ant stalo matai neaiškios kilmės degtinę, menką užkandą ir vaikus, žaidžiančius šaltuose, apleistuose kambariuose.

Buvo ir dar vienas sudėtingas laikotarpis, kai šalį užpuolė tuberkuliozė. Rūpinimasis tokių ligonių priežiūra buvo numesta socialiniams darbuotojams. Pamenu, pakviesta atvykau į kaimo sueigą ir man buvo pavesta pasiimti sergančią šeimą, tačiau to padaryti galimybės aš, žinoma, neturėjau. Ilgai svarsčiau, apgalvojome daug sprendimo būdų, labai padėjo ir Savivaldybė, paramos skyrius, tuometinė Šeimos gerovės skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė ir kiti darbuotojai. Pasidariau projektą, važiavau tikrinti kaimo žmones, rinkti informaciją ir perduoti gydytojams. Užsiėmiau ir ligonių linksminimu – pasiruošiau programą, stengiausi praskaidrinti jų dienas, o popietėmis kviečiau specialistus pokalbiams. Kai kas pasveiko, kai kas iškeliavo anapilin. Geras dalykas buvo tas, kad gydytoja tuo metu užregistruotus sergančiuosius tuoj pat priimdavo tuberkuliozės skyriun patikrai – dar ir šiandien atsiranda sakančių: „Eikit pas Grykšienę, ten jus nuveš, sutvarkys ir pasirūpins...“ Deja, ne, šiandien to padaryti už kitą neleidžia duomenų apsauga ir kiti niuansai.

Prisimenu, kad Priekulėje ir Lapiuose veikė pagalbinės mokyklos, kuriose besimokantys vaikai buvo, išties, kitokie – išgyvenantys socialinę atskirtį ir nepavydėtinas situacijas šeimoje. Ten jų būta labai baisių – viena moteris pasiryžo už pinigus parduoti savo vaikus, o kiti grįždavo iš kalėjimų už žmogžudystes, su jais visais man teko bendrauti, buvo momentų, kada ir pati nesijaučiau saugi.

Kokie jausmai šiandien seka Jūsų apsisprendimą palikti darbo vietą, kurioje žmonės Jus matė kasdien ir pagalbos kreipėsi daugybę metų?

Šiandien galvoju, kad išėjau per šitiek metų neturėdama nei vieno priešo – su visais ieškojome kompromisų ir juos būtinai rasdavome. Aš labai nustebau ir net graudinausi socialiniuose tinkluose pamačiusi žmonių komentarus po mano ir seniūno nuotrauka – 100 komentarų ir iš jų nei vieno prieš mane. Peržiūrėjusi pamačiau, kad komentavo ir itin gražiai atsiliepė vaikai, su kurių šeimomis dirbau prieš daugelį metų. Dabar jie jau užaugę ir sukūrę savo šeimas.

Ar pati turite vaikų? Kaip Jūsų artimieji reagavo į tokią „angelo sargo“ profesiją ir ne visada saugias darbo sąlygas?

Labai džiaugiuosi savo šeima, turiu tris vaikus ir aštuonis anūkus – vienas dabar jau 22-iejų metų studentas, o jauniausiam anūkėliui – treji. Visi nuostabiai sutariame, labai juos myliu ir didžiuojuosi.

Kalbant apie darbą, tiek mama, tiek vyras ir vaikai nebuvo dideli mano srities entuziastai, kartais sakydavo, kad tai – nerimtas darbas, nors esu tikra, kad jie tik jaudinosi, jog man gali būti per sunku. Tačiau dažnai sulaukdavau ir jų pagalbos – bendru sutarimu nuveždavom nepasiturinčioms šeimoms savo pačių užaugintų gyvulių maisto produktus, taip pat ir statybines medžiagas po remonto, baldus.

Mūsų miestelėnai puikiai žinojo mano gyvenamosios vietos adresą, būdavo, kad ir šeštadieniais, ne darbo metu, sulaukdavome bildenimo į langą, ten atėję žmonės pranešdavo apie įvairius nelaimingus atsitikimus, kreipdavosi ne tik organizacinės, bet ir emocinės pagalbos. Bendraudavau aš su visais – ir su mokyklomis, ir su medikais, visada galėjau kreiptis pagalbos į rajono gydytoją Virginą Ruškienę ir jos sulaukti, prireikus paguldyti žmogų į slaugos skyrių. Turėjau labai daug gerų žmonių aplink save, per tiek metų retas kuris atsisakė padėti, už tai esu labai dėkinga.

Aš esu toks žmogus, kad turiu savo nuomonę, bet būtinai išklausau ir kitų. Niekada nebijojau nei valdžios, nei kitų viršiau manęs esančių asmenų, eidavau ir tiesiai klausdavau. Darbo metais labai daug skaičiau, domėjausi, niekada nelaukiau, kol man kas ką pasakys, bandžiau pati mokytis ir tobulėti.

Yra sakoma, kad pagarbą reikia užsitarnauti – aš galvoju, man pavyko, nors lengva nebuvo. Šiandien mano anūkui – 3 metai, jis man sako: „Močiute, gyvenimas nėra lengvas, aš matau...“

Vėžaičių seniūnijos ilgametė socialinė darbuotoja Stanislava Grykšienė

Koks tolimesnis gyvenimo planas? Gal turite hobių, mėgstamų laisvalaikio praleidimo būdų, kuriems paskirsite šį gyvenimo etapą?

Tik ką turėjome sunkumų savo šeimoje, plaučių uždegimu sunkiai sirgo mano vyras, todėl dabar ypač didelę laiko dalį noriu skirti savo artimiausiems žmonėms. Turime sodybą, kuriame puikuojasi daržas, gėlynas – aš labai mėgstu gėles, jomis rūpinuosi ir auginu. Žiemos sezonu planuojame tvarkytis namuose, laiką leisti čia man bėdų nėra, turiu daug pomėgių – skaitau, mezgu, siuvinėju, o dabar dar ėmiau spręsti kryžiažodžius. Net ir ramiai atsisėdus pažiūrėti per langą, pabūti su savimi man – dovana.

Būdama tokia atsidavusi ir ypač veikli šios profesijos ilgametė atstovė, ką galėtumėte palinkėti einančiam, o galbūt dar tik eisiančiam šias pareigas žmogui? Koks yra pagrindinis socialinio darbuotojo profesinis variklis?

Visų pirma, reikia labai mylėti savo darbą. Tikėti žmonėmis – nors ir jie kartais apgauna, tačiau nenusivilti, būti empatiškais ir padėti jiems tiek, kiek gali. Nepamiršti geros nuotaikos, asmeninius rūpesčius palikti už darbo ribų ir džiuginti aplinkinius pozityvumu. Mokėti sutarti ir susitarti – per šitiek darbo metų man nebuvo blogos valdžios, sutariau su visais vadovais, o ypač džiaugiuosi, kad dirbant dabartiniam direktoriui išėjau iš darbo – jautėsi palaikymas ir buvo gražiai, nuoširdžiai atsisveikinta. Galų gale, esu įsitikinusi, kad šiame darbe ir apskritai, gyvenime, svarbiausia yra tikrumas – būti savimi.