„Profesionali baleto trupė ir kurti trokštantys baleto artistai“, – taip savo atvykimo į Klaipėdą priežastį įvardina savo veiklą kruopščiai planuojantis žinomas lenkų choreografas, Stanislovo Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje baleto meno vadovas Robert Bondara.

Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvies į išskirtinę dviejų dalių šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjerą, kurioje greta Alexanderio Ekmano (Švedija) „Cacti“ (Kaktusai) bus pristatytos ir R. Bondaros choreografinės kompozicijos „ŽAGSULYS“ (Hiccup) bei „8m68“.

Šokio spektaklio „Faustas“ premjerą 2020 m. Klaipėdoje pristatėte galiojant pandemijos ribojimams. Šiuo metu esame paveikti Ukrainoje vykstančio karo. Ar tai įtakoja jūsų kūrybą? 

Išgyvename sunkius laikus... „Faustą“ Klaipėdoje kūriau esant daugybei ribojimų. To meto reikalavimai skelbė, kad reikia stengtis vengti fizinio kontakto. Tuo tarpu baleto artistams kontaktas su kolegomis – būtinybė leidžianti sukurti šokio spektaklį, tad iššūkių tikrai buvo. 

Šiuo metu visi susiduriame su kita siaubinga realybe – Ukrainoje vyksta karas. Tai veikia mūsų gyvenimus, mūsų socialines veiklas. Ukrainiečiai - mūsų kaimynai, tad Lenkijoje daugybė pabėgėlių ir mes stengiamės padėti jiems kaip galime. Kiekviena baleto trupė stengiasi kažkuo padėti kolegoms iš Ukrainos. Kita vertus, mano šalyje dar neužmirštas antras pasaulinis karas... Apie jį iš artimųjų yra daug girdėjusi ir jaunoji karta.

Būdamas Klaipėdoje stengiuosi koncentruotis į kūrybinį procesą, nes sukurti naują choreografinę kompoziciją šiuo metu yra svarbiausia. Daug dirbame baleto repeticijų salėje, kad žiūrovams galėtume pristatyti pačios aukščiausios meninės kokybės rezultatą.

Kas jums svarbiausia kūrybiniame procese, kai atvykstate į naują miestą, susitinkate su nauja baleto trupe? 

Kiekvienas spektaklis unikalus, kaip ir jo gimimo procesas, tad sudėtinga įvardinti taisykles ar svarbiausius dalykus. Kartais spektaklius kuriu su visa baleto trupe, o kartais – su jos dalimi, kartais skamba orkestro atliekama muzika, o kartais pasirenkamas – muzikos įrašas. Kartais renkuosi aiškų siužetą, o kitą kartą – abstraktų šiuolaikinį šokį, savyje slepiantį daugybę reikšmių.

Mane įkvepia daugybė veiksnių: mūsų socialinis gyvenimas, santykiai su aplinkiniais, psichologija, sociologija, knygos. Išgirstas muzikos kūrinys kartais taip inspiruoja kažką sukurti, kad ta mintis tiesiog užvaldo. Mane domina daugybė dalykų ir tai įtakoja mano kūrybą. Retai turiu tam laiko, bet kai galiu, važiuoju nardyti. Tai man padeda geriau suprasti mūsų kūno galimybes, kaip mes judame, o dar svarbiau – atveria mūsų vidinio pasaulio slėpinius. Nerdamas po vandeniu turi nusiraminti, o šiame skubančiame pasaulyje būtina pajusti tą buvimą čia ir dabar. Tai padeda ir kurti. 

Man labai svarbi mano kūrinių kokybė. Man tai būtinybė ir didžiulė vertybė. 

Robert Bondara. Ewa Krasucka nuotr.

Ne pirmą kartą dirbate su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe. Ką pastebite? 

Ji keičiasi, kaip ir visos baleto trupės. Atvyksta vis naujų baleto artistų. Džiaugiuosi, kad ši baleto trupė auga, daugėja profesionalų, atvyksta užsienio šalių atstovų su kitų baleto mokyklų ar trupių patirtimi, o tada įvyksta natūralūs kūrybiniai mainai. Svarbiausia, kad čia neslūgsta didelis noras kurti, tobulėti, perteikti žiūrovui žinutę kuo įtaigiau. O tai žavi ne tik mane, bet ir kitus atvykstančius choreografus. 

Papasakokite apie choreografines kompozicijas „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“, kurias pristatysite Klaipėdos publikai. 

Choreografinės kompozicijos „8m68“ premjera įvyko 2012 m. gegužės 11 d. Varšuvos Didžiajame teatre. Ji pristatyta kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 4“ dalis. „Žagsulys“ (Hiccup) – 2015 m. kovo 20 d. Varšuvos Didžiajame teatre, taip pat kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 7“ dalis. Nuo jų sukūrimo praėjo daug laiko. Tai labai skirtingi kūriniai, šiuo metu jau gyvenantys savarankišką gyvenimą.

Sukurti choreografinę kompoziciją „8m68“ mane įkvėpė santykiai tarp žmonių: kaip mes kuriame savo gyvenimus; kaip mums pavyksta užmegzti santykius su kitais; kaip mūsų santykius įtakoja bandymai atkartoti tai, ką daro aplinkiniai; kaip mūsų pavyzdys paveikia kitus. Tuo tarpu „Žagsulys“ (Hiccup) – trumpas žvilgsnis į mūsų vidinį pasaulį, poelgius. Kodėl mes elgiamės taip, o ne kitaip ir kaip tai mus paveikia. Gal vidinis balsas pasako ką daryti, o mes juo vadovaujamės ir bandome rasti geriausią sprendimą kaip gyventi.

Jei choreografinė kompozicija „8m68“ labiau pasakoja apie mūsų egzistenciją, tai „Žagsulys“ (Hiccup) – tarsi nėrimas į mūsų vidinio pasaulio slėpinius su daugybe skirtingų pasirinkimų galimybių. 

Ar jūsų kūriniai, kaip „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“, bėgant laikui keičiasi, nes kinta jūsų požiūris į aplinką?

Žinoma. Kai kūrinius statau naujai vis kitai trupei - jie užgimsta pasikeitę. Tai įtakoja daugybė veiksnių: nauji baleto artistai, kurie į šokį atsineša savo artistiškumą, profesinę patirtį, turimas vertybes; aš keičiuosi kaip asmenybė ir kaip choreografas. Keičiasi net mano paties supratimas apie anksčiau sukurtus kūrinius. Jis gilėja. Aš randu vis naujus požiūrio taškus, naujus būdus tai išreikšti choreografijoje. Tad šių kūrinių premjeras vadinčiau tarsi antros dalies arba pratęsimo pristatymu. Visgi, sakyčiau, kad kūrinių choreografinis stuburas lieka tas pats, o bėgant laikui vis daugiau dėmesio skiriu detalėms, tokioms kaip šokio atlikimo kokybė, siužeto perteikimas, kad jis taptų dar labiau suprantamas publikai.

„Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“ – publikai suteikia beribes interpretavimo galimybes. Jos abstrakčios, tačiau kiekvienas jose ras kažką savo. Kad jas suprasti nebūtina būti intelektualu. Tikiuosi, kad jums patiks šių choreografijų estetika! 

Repeticijos su R.Bondara akimirkos. Martyno Kundroto nuotr.

Kiek baleto artistų prireiks jūsų kuriamoms choreografinėms kompozicijoms atlikti? 

„Žagsulys“ (Hiccup) šoks du baleto artistai, „8m68“ – penki. Jų ne daug, bet tada galiu daugiau dėmesio skirti kiekvienam baleto artistui. Ir man tai labai įdomu. Tikiuosi, kad ir publikai bus įdomu išvysti kūrybinio proceso rezultatą. 

Esate Stanislovo Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje baleto meno vadovas, kaip choreografas kuriate skirtingose pasaulio šalyse, tad nuolat keliaujate. Kaip atgaunate jėgas, kad nepristigtumėte nei energijos, nei įkvėpimo? 

Paskutiniai metai mano profesinėje veikloje buvo labai intensyvūs. Būti Stanislovo Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje baleto meno vadovu – didžiulė atsakomybė, o jei dar esi choreografas ir nori keliauti pristatydamas savo kūrinius užsienyje – gyveni tikrai intensyviai. Turiu daug skraidyti, tad labai kruopščiai planuoju savo laiką. Ir, žinoma, stengiuosi surasti laiko savo asmeniniam gyvenimui. Visa tai sudėlioti sudėtinga, tačiau kartais tiesiog trumpam sustoju. Juk viskas kas mus supa jaudina ir įkvepia. Visgi, rasti naujų kūrybinio įkvėpimo taškų nėra lengva, ypač kai publikai turiu šokio kalba perteikti klasikos kūrinį su sudėtinga siužetine linija. Tada procesas būna ilgesnis: nagrinėju kūrinį, tarsi neriu į jo gelmę ir man tai labai įdomu. Kartais mano įkvėpimu tampa idėja, kurią aš ilgai brandinu, auginu savo mintyse ir tik kūriniui „subrendus“ jį pristatau baleto artistams. 

Gal galite papasakoti apie naujus kūrybinius projektus? 

Sudėtingas klausimas (juokiasi). Viskas mano darbo kalendoriuje. Šiuo metu man svarbiausia – „Sapnai ir kaktusai“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Paskui dirbsiu Lenkijoje, kur atkursiu jau statytą spektaklį, vėliau – su studentais Antverpene (Belgija), o naujas sezonas – kupinas naujų pastatymų ir premjerų tiek Lenkijoje, tiek Australijoje. Gyvenimas bus labai intensyvus! 

Kalbino Žaneta Skersytė