Klaipėdos koncertų salė birželio 7 dieną kviečia į susitikimą su pasaulinio lygio klavesinininku, vargonininku ir dirigentu Claudio Astronio (Italija). Scenoje jis pasirodys su Klaipėdos kamerinio orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), kur barokinės muzikos gerbėjams bus pristatyta programa „Tėvas, sūnūs ir krikštatėvis“. Daug keliaujantis po garsiausias pasaulio sales Europoje, JAV, Pietų Amerikoje prieš sustodamas Lietuvos uostamiestyje jis pasidalino mintimis, kaip jo gyvenimo pagrindine melodija tapo barokinė muzika, kai viskas prasidėjo gerokai nuo šiuolaikiškesnių ritmų.

Plakatuose šalia Jūsų vardo visada nurodoma – „visame pasaulyje žinomas klavesinininkas, vargonininkas ir dirigentas“. Kuo Jus patraukė senoji muzika ir tuos laikus menantys instrumentai?

Galiu atsakyti vienu žodžiu – laisvė! Atliekant senąją muziką būtina įsigilinti ir išstudijuoti senuosius traktatus, kuriuose autoriai ir muzikantai aprašo, kaip jie grojo savo amžiuje. Šiose knygose dažniausiai pasitaikantys žodžiai „inegual“ (liet. nevienodas, nelygus), „non mesureé“ (kūriniai be takto dydžio nuorodos, bendrai priimtos metro ritmo sistemos užrašymas, be pilnos faktūros fiksacijos), „non star soggetti a battuta“ (omenyje turima, tas pats kaip ir prieš tai –  groti laisvai, nesilaikant tikslios takto metrinės nuorodos), „improvizacijos“ ir „free ornamentations“ (liet. laisvas grojimas, laisva ornamentika). Barokas leidžia kiekvienam muzikui jaustis laisvai ir improvizuoti, o, pavyzdžiui, klasikoje kiekviena nata, rodos, susprausta į rėmus, kompozitorius sudėliojęs kiekvieną melodijos virptelėjimą labai griežtai sekundžių tikslumu. Barokas – visiškai kitas pasaulis, palyginti su pastarųjų dviejų šimtmečių muzika -  ir tai Jums sakau, kaip buvęs roko ir džiazo atlikėjas, kuris puikiai suvokė improvizacijos galimybes, tačiau pasinėrė į kitokios muzikos atradimus ir studijas.

Kai kas pasakytų, kad senoji muzika koncertų salėse išgyvena renesansą. Ar sutiktumėte su tuo? Jei taip, kodėl?

Nežinau, ką patiria publika, būdama senosios muzikos koncertuose, galiu atsakyti tik kaip atlikėjas. Žinoma, gyvenant XXI a. ir grojant kelių šimtmečių senumo kūrinius sunku sugroti taip, kaip tai darė tada senieji meistrai. Taigi atlikėjas mintimis iš šių dienų turi persikelti į tuos laikus, kad sukurtų to laikmečio atmosferą.

Tik taip klausytojas pasiners keliais šimtmečiais atgal, kad iki galo pajaustų tai, ką jautė kompozitoriaus amžininkai, klausydami barokinę muziką XVII-XVIII a. Tik taip galima paruošti „idealų“ ankstyvosios muzikos, kupiną kontrastų ir tuo, kas galėtų emociškai sujaudinti publiką – būtent toks ir buvo baroko tikslas.

O mano tikslas – naudojant ankstyvus originalius ar rekonstruotus instrumentus bei netradicinį požiūrį į sceną ir publiką sukurti tą barokui būdingą laisvės pojūtį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad klausytojui tai patinka.

Jūsų muzikinė kelionė prasidėjo nuo visiškai kitokio muzikos žanro – roko muzikos. Jaunystėje parašytos dainos pelnė keletą svarbių apdovanojimų lengvosios muzikos konkursuose. Kaip nuo roko gitaros priartėjote prie klavesino ir vargonų?

Būdamas 17 apsilankiau vargonų koncerte. Ta muzika mane taip užbūrė, jog tada ir prasidėjo mano kelionė senosios muzikos link. Negaliu pasakyti, kad šiuolaikinę muziką jau pamiršau, nes rokas ir popmuzika vis dar mane domina. Dainas šiais stiliais kūriau iki 2010-ųjų, daug metų grojau klavišiniais gyvai. Šie muzikiniai pasauliai mano gyvenime ėjo greta ir tikrai papildė vienas kitą.

Koncertuosite Klaipėdoje, mieste prie jūros – ką Jums reiškia jūra? Praktikuojate laisvąjį nardymą – ko ieškote ir atrandate gelmėse?

Aš myliu kalnus, myliu jūrą, praktikuoju kalnų dviračių sportą ir dievinu pajusti kraštutinius motinos žemės taškus tiek ten aukštai, tiek gerokai po vandeniu. Man tai – planetos muzika - savotiška meditacija, būdas perkrauti smegenis naujoms idėjoms būsimiems muzikiniams projektams. Ir, žinoma, aš jaučiu gilias ir stiprias emocijas, kai esu 3000 m aukštyje arba 15 m žemiau skaidraus vandens. Kontrastai... Barokas!

Jūsų pristatyta programa, pavadinta „Tėvas, sūnūs ir krikštatėvis“, intriguojančiai primena ikoninį filmą „Krikštatėvis“. Ar galėtumėte pasakyti, ko klausytojai gali tikėtis iš šios unikalios muzikinės kelionės?

Jie gali patirti ir įsivaizduoti puikios muzikinės komandos darbą: Johanas Sebastianas Bachas dirbo kartu su dviem vyriausiais sūnumis: muzikavo kartu, vedė pamokas, kiekvieną savaitę kūrė kantatas, grojo vargonais bažnyčioje, ruošė pratimus mokiniams. Jie kūrė muziką, kurią ir grosiu Klaipėdoje.

Tačiau svarbiausias šio amžiaus muzikantas ir kompozitorius nebuvo Bachas, iš tikrųjų juo buvo Georgas Philippas Telemannas. Telemannas mylėjo Bachą, pripažino jo neprilygstamą meistriškumą ir, kiek žinome, jie buvo geri draugai. Tiesą sakant, Telemannas buvo antrojo sūnaus Carlo Philippo Emanuelio krikštatėvis. Tai ir yra programos „Tėvas, sūnūs ir krikštatėvis“ pavadinimo priežastis.

Claudio Astronio kalbino Gidonė Vaitkuvienė