Pirmą paskutinio vasaros mėnesio dieną vicemerė Rūta Cirtautaitė, Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Jolanta Papievienė, Dauparų−Kvietinių seniūnijos seniūnė Aušra Norvilienė ir „Sodros“  Gargždų skyriaus vedėja Birutė Petrauskienė vyko pasveikinti šimto metų jubiliejų švenčiančios Emilijos Valaitienės į Dauparus.

Garbioji sukaktuvininkė puikiai nusiteikusi viešnias pasitiko namų sodelio jaukioje pavėsinėje. Ji – čia savo sodybos šeimininkė, kur gyvena kartu su anūko Silvestro ir Laimos Liaudonskų šeima. Tądien pas mamą svečiavosi ir dukra Elvyra Liaudonskienė. Emilija džiaugiasi esanti mylima, gerbiama ir prižiūrima artimųjų apsuptyje – sūnus bei dukra, 5 anūkai ir 5 proanūkiai niekad jos nepamiršta. O ir priežiūros guviai senutei reikia ne kažin kokios – juk ji dar vaikšto, pati pavalgo, skaito, gal tik kiek silpniau girdi.

Jos tėviškė – Kretingos rajone, Auksoro kaime. Tėvas Juozas Jurgutis žuvo pirmajame pasauliniame kare Kaukazo fronte. Mama anksti sunkiai susirgo radikulitu, todėl ją, kaip jauniausią iš penkių vaikų atidavė savo seseriai, kuri turėjo 40 hektarų ūkį. Nuo 6 metų ganė karves, turėjo daug kitų ūkiškų pareigų, mokyklos nelankė, bet šiek mokėsi pas atvažiuojančią mokytoją. Skaityti išmoko beveik savarankiškai. Vyrą susirado, kai atvažiavo į Klaipėdos kraštą – dabar jis jau 20 metų, kai miręs.

Daug dar mena šviesi Emilijos galva – ir pirmąjį pasaulinį karą, užeinančius kareivius, kurie ieškojo kiaulių, o jas žmonės slėpdavo miškuose, šiltinę, nuo kurios kentėjo nusilpę nuo nepriteklių žmonės.

Antrąjį pasaulinį karą senolė atsimena labai puikiai ir galėtų daug apie jį pasakoti. Niūriausi prisiminimai – keliais varomi sušaudyti žydai. Visais laikais buvo visokių žmonių, bet karo metais jie labiausiai atsiskleidžia. Emilija atsimena vieną lietuvį, kuris sakydavo apie žydų vaikų naikinimą: „praktiškiausia už kojos ir į pušį“.

Daug gali pasakoti Emilija ir apie kolūkinius laikus, apie pasikeitusį požiūrį į žmogų ir jo darbą. Ilgai dirbusi kolūkyje, moteris sakė supratusi, kad neįmanoma čia buvo dirbti iš širdies. Visą laiką širdyje buvusi patriotė ir tikėjusi, kad grįš laisvos Lietuvos laikai.

Didelį įspūdį senolei paliko Dainų šventė Vilniuje 1970-tais metais, kur dalyvavo kaip pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo narė. Bet Lietuvos sostinė irgi tuomet pasirodė nelabai tvarkinga, šiukšlina, ne sava.

„Dabar man geriausia“, − sakė Emilija, nugyvenusi ilgą amžių ir vis dar tebegyvenanti prasmingą gyvenimą.   

Klaipėdos rajono savivaldybės nuotrauka: