Dar nešienaujate natūralių pievų ir pelkių? Žuvinto biosferos rezervato gamtininkai ragina suskubti, nes norint išsaugoti geros būklės vertingiausias pievų ir žolinių pelkių buveines, šienavimo reikia neatidėlioti.

Žuvinto biosferos rezervato natūraliose pievose pirmoji žolė jau guli pradalgėse. Tuoj ateis ir šlapesnių aliuvinių pievų bei žemapelkių eilė, nes Žuvinto pelkės pakraščių viksvynai jau apysausiai – visiškai tinkami žolės kirtimui.

Pasak ekologo Arūno Pranaičio, iš patirties žinoma, kaip brangiai vertingiausioms buveinėms atseina anksčiau gamtosaugininkų propaguoti vėlyvieji šienavimai. Atidedant šienapjūtę rugpjūčiui ar vėlesniam laikui, pelkėse vietoje saugotinų rūšių suveša nendrynai, o natūraliose pievose įsigali vingiorykštės, žilės, builiai ir kitos vėlyvosios žolės.

Pernelyg vėlyvas šienavimas (jei šienaujama vienąkart) bioįvairovei daro neigiamą įtaką. Šienavimas vienąkart per sezoną rugsėjo mėnesį, pievų rūšių sudėtį skurdina, užstelbiamos ir išnyksta žemaūgės žolės. Nendrėmis apaugusias pelkių dalis tiesiog būtina nušienauti iki rugpjūčio.

Šiuo metu jau būna išauginti daugumos pievose perinčių paukščių jaunikliai. O tuos, dar žioplesnius jauniklius, kurie palikę lizdus, reiktų išsaugoti ne vėlinant šienavimą, o šienaujant iš pievos centro į pakraščius, kad paukščiai ir kiti gyvūnai galėtų pasitraukti į nešienautus plotus. Išimtis taikomos tik rečiausiems – tarp jų, kad ir žinomoms meldinių nendrinukių, bene vėliausiai perinčių giesmininkų, radvietėms.

Siekiant biologinei įvairovei sudaryti geresnes sąlygas, ypač jei pievoje yra gausios vabzdžių populiacijos, jas reikia šienauti po birželio 15- tos dienos, o palikti mažesniąją dalį šienauti vėliau, kai išsirita vabzdžių lervos.

Pievų augalų sėklų subrandinimas ir išbarstymas priklauso nuo metų drėgmės ir šilumos kiekio, tačiau dažniausiai, po liepos 1 d. jau būna subrendusios. Jei nukirsite kelis vėliausius žiedus, nepergyvenkite – augalams visiškai nebūtina  kasmet sėkmingai išbarstyti sėklas, didžioji jų dalis ir taip dauginasi vegetatyviškai, o sėklų bankas dirvoje užtikrina rūšių atsinaujinimą kartais net dešimtmečiams.

Šieną reikia išvežti, kitaip pelkese ar pievose ilgainiui susidaręs storas mulčo sluoksnis trukdo pro jį prasiskverbti ir augti jauniems augalams, todėl dalis jautresnių rūšių išnyksta.