Filosofas, eseistas prof. Leonidas Donskis po penkerių metų darbo Europos Parlamente į Lietuvą sugrįžo žmogaus teisių aktyvistu. Jis iš karto buvo išrinktas Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininku.

Tiems, kam Leonidas Donskis yra tik filosofas, šis faktas kelia nuostabą. Lygiai taip pat ir žmogaus teisų aktyvistams tai gali atrodyti neįprasta. Žmogaus teisės tai nėra filosofija – mąsto teisininkai ir Leonidas Donskis su jais sutinka.

Kiek žmogaus teisėse yra filosofijos?

Tai vakarietiškas reiškinys, susijęs su Europos natūraliąja teise, Reformacijos epochos teologų debatais ir liberalizmo politine filosofija. Žmogaus teisių ištakas mes surandame Renesanse, bet ypatingai jos aktualios Reformacijos laikotarpiu, kai prasidėjo iečių laužymas tarp teologų ir filosofų. Būtent tada prasidėjo kova dėl žmogaus vietos pasaulyje, dėl jo vaidmens visuomenėje. Taip po truputį buvo prieita prie minties, kad niekas neturi absoliučių teisių į žmogų, nes žmogus savaime yra neprilygstamos vertės Dievo kūrinys.

Ir jei taip, tada žmogus nėra valstybės, politinių partijų ar institucijų žaislas ar instrumentas. Negalima žmogaus sudaiktinti, nes jis yra paslaptis. Taip atsirado žmogaus teisų universalumo aspektas: nepaisant žmogaus rasės, luomo, religijos.

Žmogaus teisės kažkam atrodo filosofinis, kažkam - teologinis klausimas, bet kita vertus, tai yra labai praktiškas dalykas. Kuris saugo žmogaus orumą, garbę ir net gyvybę.

Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo aiškėti, kad net ir patys baisiausi režimai negali sumindyti žmogaus orumo ir garbės. Atsirado Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1975 metais buvo pasirašyti garsieji Helsinkio susitarimai. Taip žmogaus teisės buvo visuotinai įteisintos.

Net sovietų sąjunga pasižadėjo gerbti žmogaus teises viso pasaulio akivaizdoje.

Taip prasidėjo disidentų epocha, kurie pradėjo spausti sovietų valdžią, kad ji vykdytų įsipareigojimus, kuriuos pasirašė.

Yra daug žmonių, kuriems vis dar atrodo, kad žmogaus teisės yra vakariečių pramanas. Noriu jiems pasakyti, kad didžiausias vaidmuo ginant žmogaus teises atiteko rusų ir kinų disidentams. Sąvoka „laisvės meilė“ („svobodoliubije“) atsirado būtent Rusijoje. Tiesa, dar A. Puškino laikais.

Nepaisant komplikuotos politinės istorijos, Rusijos nuopelnai Europos kultūrai yra didžiuliai. Ši šalis davė tiek daug disidentų ir žmogaus teisių gynėjų. Net nuostabu, kad po Boriso Jelcino epochos Vladimiro Putino Rusija pradėjo menkinti disidentus vietoje to, kad jais būtų didžiuojamasi. Bet juk būtent Rusija pasauliui davė Sacharovą, Bukovskį, Kovaliovą, Solženyciną...

Šiandien Rusija nori šiuos žmones užmiršti.

Taip, kaip savo silpnumo akimirką. Šiandien ši šalis mano, kad liberalizmas yra silpnumas.

Taigi, jei kalbėsime apie disidentus, Rusija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika ir Indija tai šalys, kurios įkvėpė pasaulį. Juk tikra drąsa gimsta ten, kur yra didžiausios grėsmės. Ten žmonės be baimės aukojo viską vardan žmogaus orumo. Vakarai XX amžiuje buvo veikiau ta palanki politinė terpė, kurioje atsirado žmogaus teisių institucijos.

Žmogaus teisių institucijų apstu ir Lietuvoje - kaip mes atrodome iš šalies?

Lietuva yra naujoji demokratija, kaip daugelis Vidurio Rytų Europos valstybių. Nuo Rusijos nukeliavome labai toli. Galime didžiuotis, kad mums pavyko perprasti procedūrinės demokratijos gramatiką. Puikiai jaučiamės rinkimuose ir referendumuose, nepaisant to žmogaus teisės mums dar yra naujovė.

Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Bulgarija ir mes, Baltijos valstybės, vis dar sergame ta selektyvumo liga.

Pagal pyrago principą, mes išsirankiojam įdarą ir razinas, bet nenorime valgyti biskvito. Kitaip tariant, giname tai, kas mums patinka ir neginame, to kas nepatinka.

Iš sovietinių laikų žinome, kad reikia ginti tikėjimo laisvę ir teises, nes Bažnyčia buvo persekiojama. Tik pamirštame, kad pasaulyje yra ne viena religija ir ne viena ideologija, kuria galima remtis. Taip pat mes žinome, kas yra cenzūra, todėl šiandien galime džiaugtis tikrąja žodžio laisve. Beje, žodžio laisvė per nepriklausomybės metus net nesvyravo, niekas niekada nemėgino aiškinti žurnalistams, kaip jie turi dirbti. Pasitaiko, kad pokalbiai yra klausomi, bet juk visi vienareikšmiškai supranta, kad tai neteisėta veikla. Save gerbiančioje demokratijoje niekas negali landžioti į žurnalisto darbą. Tai yra neliečiamas kontingentas.

Taigi, žodžio laisvė, religijos laisvė ir demokratiškos rinkimų procedūros yra tos razinos iš pyrago, bet LGBT teisės mums dar vis atrodo netikros žmogaus teisės. Tai lyg ekstravagancija, paveldėta iš Vakarų, kaip esą ir moterų bei vaikų teisės.

Vėl priminsiu apie atgyvenusį požiūrį į LGBT. Šie žmonės nereikalauja jokių išskirtinių teisių, jie tiesiog nori būti nediskriminuojami. Jei pasakysiu, kad esu žydų kilmės, tai nereikš, jog  pareikalavau išskirtinumo sau - aš tik pasakiau, kas esu. Ir gėjus taip pat nori garsiai pasakyti, kad jis gėjus - tai nereiškia jokių reikalavimų. Mes juk visi tiesiog norime, kad mums būtų taikomi bendrieji žmogaus teisių standartai ir kad niekas nereikalautų iš mūsų pasiteisinimų ir nuolatinės atgailos dėl to, kas mes esame, ypač kai mes paliekame visiems kitiems teisę būti tuo, kuo jie nori.

Juk žmogus nėra valstybės nuosavybė. Mūsų pasai gali būti valstybės nuosavybė, bet ne mes. Taigi laisvų žmonių unikalų vertingumą tenka ginti prieš netobulą valstybę.

O kur jūsų tolerancija baigiasi? „Šiandien prisipažinimas, rytoj reikalavimas įteisinti santuoką, poryt įsivaikinti vaikus” - visuomenė juk piešia tokią perspektyvą.

Aš esu liberalas. Gėjai ir lesbietės yra mano broliai ir seserys. Visi mes lygūs prieš Dievą. Jų santuoka ar partnerystė – jų teisė. Suprantu katalikus, kurie nori atskirti partnerystę nuo šeimos, tačiau asmeniškai palaikau ir jų šeimas, ir partnerystes. Dėl vaikų, manau, kad vaikui reikia ir tėčio, ir mamos, bet geriau dvi mamos ir du tėčiai, nei benamis valstybės institucijoje.

LGBT klausimu mes palaikome Galijotą, o ne Dovydą. Mes vis dar linkę palaikyti stipresnį, o ne tą, kuris pažeidžiamas. Šia prasme nuo Rusijos nenutolom.

Esame priklausomi nuo informacijos, kuri ateina iš Rusijos.

Po 90-ųjų metų mes nesupratome, kad Lietuva ne tik retoriškai ar deklaracijų prasme prisijungė prie Vakarų. Mums verkiant reikėjo nedelsiant prisijungti prie Vakarų kultūros ir informacijos erdvės. To nepadarėme ir dabar mokame už tai savo disonansais su Vakarų Europa, ypač Šiaurės kaimynais. Reikėjo kuo greičiau pradėti subtitruoti filmus, kad šalyje skambėtų anglų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų kalbos. Tai buvo suprasta Švedijoje ir Suomijoje. Jie taip sparčiai įvaldė anglų kalbą, o mes tuo tarpu prisirišome prie Rusijos informacijos, pamiršę, kad po B. Jelcino eros tai jau ne ta pliuralistinė žiniasklaida, o brutali propaganda. Supraskite, Vakarai  savaime nėra kažkokia tiesos monopolijos erdvė. Ten esama visko. Aš už tai, kad Lietuva taip pat būtų atvira visokioms nuomonėms ir tikėjimams, nes, pavyzdžiui, religijos atžvilgiu neutrali valstybė anaiptol nėra ateistinė valstybė.

Vakaruose sparčiai kuriasi nacionalistinės partijos, kurioms pliuralizmas jau seniai tapęs grėsme.

Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių: pirmoji yra – mušk Europos Sąjungą ir būsi populiarus. Dažniausiai  politikos analfabetai garsiai rėkia apie gėjų ir lesbiečių sąmokslą - ir jie populiarūs. Taip vėliau galima net Europarlamente atsirasti. Gauti ten gerą algą, nieko nedaryti, toliau protestuoti prieš ES, bet neatsisakyti europietiškos pensijos.

Demokratija turi savo kainą. Ji pripažįsta ir savo priešų teisę egzistuoti. Jei jie nėra nusikaltėliai, jie tampa opozicija.

Antra priežastis -  ideologinė. Antiimigracinė korta. Tolimoji dešinė pradėjo fantazuoti, kad pas juos suvažiuos visi romai, afrikiečiai ir pakistaniečiai. Tokius pačius dalykus dabar pradėjo naudoti ir Kremlius. Taigi naudingi idiotai šiandien jau nebe Europos naivioji kairė, bet jos tolima dešinė. Šiandien jie padeda Rusijai pasirodyti „tradicines“ vertybes puoselėjančios „neokonservatyvios“ imperijos šviesoje.

Ar nebus seklu jums sugrįžus į Lietuvą?

Man svarbu, kad Lietuva įsitvirtintų Europoje, kaip liberali ir žmogaus teises ginanti šalis. Turime išmokti ginti universalias žmogaus teises: romų, neįgaliųjų, kalinių, gėjų, lesbiečių, ŽIV pozityvių. Negalime išsižadėti nei vieno. 

Jūs vis apie teises, o kaip pareigos?

Teisės ir pareigos žygiuoja koja kojon. Pareiga gerbti kitus. Žmogaus teises ir pareigas apibrėžia ne valstybės ir ne ministerijos, tą daro laisvi piliečiai. Štai kodėl NVO dažniau gina žmogaus teises, o ne valstybės. Valstybės, net pačios demokratiškiausios, linkusios piktnaudžiauti savo galia.  

Jovita Valeikaitė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir NVO programos komunikacijos vadovė