Pavasariui atnešant pirmąją šilumą, atgyja ne tik gamta, bet ir pavojingi kenkėjai. Vieni jų – invaziniai ispaniniai šliužai (Arion vulgaris), dar vadinami ispaniniais arionais. Šie šliužai, kaip manoma, kilę iš Ispanijos regiono, kurie sparčiai dauginasi ir kelia didelę grėsmę sodams, daržams, ūkininkų laukams, dekoratyviniams augalams ir natūraliai ekosistemai. Be to, jie puikiai prisitaiko ir kryžminasi su kai kuriais vietiniais šliužais, išstumdami vietines rūšis.

Kaip atpažinti ispaninį arioną?

Lietuvoje gyvena trys didžiųjų arionų rūšys: juodasis ir rudasis – vietinės rūšys – ir nerimą keliantis ispaninis arionas (7–15 cm dydžio). Vienas iš pagrindinių skiriamųjų bruožų – ispaninių arionų pėdos kraštas visuomet tokios pačios spalvos ar atspalvio kaip ir kūnas. Arionų šeimos šliužus galima atpažinti pagal juodus akių čiuopikius, kvėpavimo angą, esančią ties mantijos („skydelis“ vietoj kriauklės) priekinės dalies apačia, taip pat pagal tai, kad kūno pabaigoje uodeginė dalis yra nuolaidi, be jokios keteros, ir pagal tai, kad palietus visas šliužas gali susitraukti į gumuliuką ir ilgokai taip išbūti nejudėdamas.

Kur gyvena invaziniai šliužai?

Šliužai dažniausiai aptinkami neprižiūrimose pievose, sodybose, urbanizuotose parkuose, miškuose, drėgnose vietose, dažnai slepiasi mulčiuotoje žemėje, kurioje ilgam išsilaiko drėgmė, kompostinėse, kurios turi landas. Jų dauginimuisi reikalinga drėgmė, pavėsis, slėptuvės, šiluma, augalai.

Kodėl ispaniniai arionai tokie pavojingi?

Greitas dauginimasis – vienas suaugęs šliužas per sezoną gali padėti nuo 300 iki 500 kiaušinėlių, tad jų populiacija auga neįtikėtinu greičiu.

Minta viskuo – daržovėmis, gėlėmis, jaunais medeliais ir net kitais smulkesniais šliužais, taip smarkiai pažeisdami biologinę įvairovę.

Plinta labai greitai – kiaušinėliai ir jaunikliai gali būti pernešami per dirvožemį, sodinukus ar net žmonių avalynę, automobilių ratus.

Neturi natūralių priešų – vietiniai plėšrūnai, tokie kaip ežiai, kurmiai, rupūžės, plėšrūs vabalai, kirmėlės ar laukiniai paukščiai, jų vengia dėl gleivėtumo, šie šliužai yra per dideli, nėra patrauklus ėdalas. Vienintelės šliužų mėgėjos – antys bėgikės.

Kada ir kaip juos naikinti?

Pavasaris – geriausias metas. Vos tik atšilus orams, pirmieji šliužai pradeda aktyvuotis iš peržiemojusių kiaušinėlių. Todėl itin svarbu pradėti mažinti populiaciją su jais dar ankstyvą pavasarį, kol jų populiacija nėra pasiekusi kritinės ribos.

Gausos reguliavimo metodai:

Mechaniniai metodai: gaudyklių statymas ir pastovus rinkimas ryte ir vakare, o po lietaus – bet kuriuos paros metu. Surinkus juos sandariai uždaryti druskos tirpale.

Cheminiai metodai: moliuskocidų naudojimas, geriausiai pradėti naudoti tuoj pat po augalų sėjos ar sodinimo, kai galimas vientisas paskleidimas visame plote, kurį galima pakartoti per sezoną kelis kartus.

Aplinkos tvarkymas: pašalinti visas šliužų slėptuves, kurias galite pašalinti.

Šienavimas: žolės pjovimas reikalingas tam, kad būtų pašalinamos slėptuvės ir sumažėtų mitybinė bazė.

Kviečiame visus susiburti!

Ispaninių arionų gausos reguliavimas reikalauja bendrų pastangų – jei naikinsime juos pavieniui, jie ir toliau plis iš kaimyninių teritorijų. Tad kviečiame visus sodininkus, bendruomenes ir gamtos mylėtojus jau dabar pradėti šliužų naikinimą ir raginti tą daryti kaimynus. Tik veikdami kartu galime apsaugoti savo aplinką nuo šių įsibrovėlių!