Sukrėsta pastarųjų dienų įvykių, kai šalyje iš gyvenimo savo noru pasitraukė jauni žmonės (viena iš jų – aštuoniolikmetė rajono gyventoja), nusprendžiau netylėti. Noriu pasidalinti savo mintimis ir išreikšti nusivylimą vyraujančia sistema.

Dirbu mokytoja nedidelėje Klaipėdos rajono mokykloje. Patyčias čia regiu praktiškai kiekvieną darbo dieną.

Sakysite, kad kaip mokytoja turėčiau joms užkirsti kelią? Taip, galbūt, tačiau po ilgų bandymų kažką pakeisti, nusvyra rankos. Supranti, kad pastangos kažką pakeisti dažniausiai yra bergždžios. Juolab, kad į tai dažnai ranką numoja ne tik kai kurie kolegos, bet ir mokyklos vadovybė (bent jau mūsiškė).

Buvo ir yra mūsų mokykloje ne vienas vaikas, kuriam tikrai reikalinga pagalba. Agresyviai nusiteikęs moksleivis, iš kurio bendraamžiai nevengia pasišaipyti, kelia destrukciją pamokose, atsikalbinėja. Mėginau kalbėtis, jis uždaras, nieko nepasakoja, o tokiam pokalbiui ir rimtesnio psichologinių žinių bagažo tikrai reikia.

Mokykloje neturime psichologo, pagalbą „sunkiems“ vaikams teikia Klaipėdos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai, kurie nuo mūsų gyvenvietės yra nutolę daugiau nei 30 km. Specialistai į mokyklas nevažinėja, vaikus reikia kažkam vežioti ir žinau atvejų, kad taip ir buvo daroma. Tačiau aš pasakysiu, kad tokia pagalba – niekinė. Jeigu norime tokius vaikus pakeisti, su jais reikia kalbėtis nuolat, stebėti jų elgesį kiekvieną dieną. Mokyklose turi dirbti psichologai ir ne šiaip kokie, o tikri profesionalai! Tokių, deja, retoje mokykloje rasi... Man nesuprantamas valdžios atsainus požiūris į šią rimtą problemą...

Žinoma, svarbus yra ir tėvų indėlis. Kartais net šiuolaikinių darželinukų elgesys kelia šiurpą, o tėvai į tai nekreipia dėmesio. Draugė, rajono darželyje dirbanti auklėtoja, ne kartą užsiminė apie probleminį trimetį (!), kuris keikiasi it vežikas, skriaudžia kitus vaikus... Kartą jo mamai auklėtoja geranoriškai pasiūlė pasikonsultuoti su psichologu, tačiau ji tik atšovė: „O kam reikia?“ Tuo viskas pasakyta...

Tai yra subjektyvi skaitytojos nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.

Komentarai

Klaipėdos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Sonata Zumbrickienė:

„Suprantu mokytojos jausmus. Kai nusižudo žmogus, tai visada sukrečia. Visiems natūraliai kyla klausimas – kas vyko žmogaus sieloje, kad jis priėmė tokį sprendimą? Šiuo atveju mokytoja kalba apie dvi problemas: patyčias ir savižudybes. Norėčiau jas atskirti. Žinau, kad patyčių problema ugdymo įstaigose tebėra aktuali. Ją būtina spręsti, juolab, kad yra žinomi ir būdai, kaip tai padaryti. Tačiau kol pinigai ir „mokinio krepšelis“ yra svarbesni už vaiką, problema išliks dar ilgai. Kalbant apie savižudybes, labai svarbu žinoti, kad savižudybės negalima paaiškinti paprastai, viena priežastimi, pvz. patyčiomis.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, kai kaupiasi daug neišspręstų problemų: santykiai, netektys, pasikeitusios gyvenimo aplinkybės ir pan. Žmogus patiria vis labiau augantį dvasinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Kreiptis pagalbos dėl fizinio skausmo, pvz. skaudančio danties, žmonėms nėra gėda, tačiau kai skauda sielą, retas kuris ieško profesionalios pagalbos. Juk dažnas išgirdęs, kad žmogus kenčia, jam sunku, stengiasi rasti greitą paguodą („Nesijaudink, tai praeis...“) arba linkę nuvertinti problemas („Tai niekis, neverta dėl to pergyventi...“).

Skatinkite ir mokykite vaikus išsakyti savo jausmus ir mintis. Kalbėjimas yra pirmoji pagalba sprendžiant problemas. Kai žmogus jaučiasi labai prislėgtas dėl užgriuvusių sunkumų, būtina kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos. Sutinku ir su mokytojos išsakytomis mintimis, kad atokiau nuo miestų gyvenantiems žmonėms psichologinė pagalba, deja, tampa sunkiai prieinama prabanga. Klaipėdos r. Pedagoginė psichologinė tarnyba teikia nemokamą psichologinę ir specialiąją pedagoginę  pagalbą rajono ugdymo įstaigas lankantiems vaikams, tėvams ir pedagogams.“

Klaipėdos rajono savivaldybes administracijos Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Nijolė Gotlibienė:

„Bendrojo ugdymo mokyklose turi būti teikiama specialioji pedagoginė, socialinė pedagoginė, psichologinė ir specialioji pagalba (pagalbos mokiniui specialistai – specialusis pedagogas, socialinis pedagogas, psichologas, mokytojo padėjėjas darbui su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais). Tačiau paprastai mažose mokyklose pagalbos specialistų etatų įvedimui nepakanka mokinio krepšelio lėšų. Mokinio krepšelio (MK) naudojimo metodikoje yra numatyta, kad 3% MK lėšų turi būti naudojami pagalbos mokiniui specialistų darbo apmokėjimui. Mokykla pati turėtų spręsti kokio specialisto labiausiai reikia. 

Nesant pakankamai pagalbos mokiniui specialistų mokyklose, tokį vaidmenį gali sėkmingai atlikti klasių vadovai ir mokytojai, įgyvendindami socialinio emocinio ugdymo programas: „Antras žingsnis“ (1–4 kl.), Lions Quest programas „Paauglystės kryžkelės“ (5–8 kl.) ir „Raktai į sėkmę“ (9–12 kl.) bei OLWEUS patyčių programą. Be abejo, šias programas vykdyti gali tik atitinkamus mokymus išklausę mokytojai. Šių programų pagalba mokiniai ugdosi savęs pažinimo, nepageidautino mokinių elgesio situacijų analizės, socialinių įgūdžių formavimosi, tolerancijos, savanorystės, žalingų įpročių žalos suvokimo, patyčių atpažinimo, karjeros planavimo ir kt. kompetencijas. Į šių programų įgyvendinimą yra įtraukiami mokinių tėvai ir kiti mokyklos bendruomenės nariai.

2014–2015 m. m. programose jau dalyvauja apie 2900 rajono mokinių iš 17 bendrojo ugdymo mokyklų.  Nuo 2008 m. kasmet mokinių, užimtų socialiniu emociniu ugdymu, skaičius didėja.

Sutinkame su laiško autore, kad mokyklose turėtų dirbti psichologai, tačiau, vadovaujantis teisės aktais, psichologo 1 etatas  gali būti steigiamas tik esant nuo 301 iki 600 mokinių. Taigi, esant mažiau mokinių, gali būti steigiama tik dalis etato. Laiško autorė teigė: „Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai į mokyklas nevažinėja, vaikus reikia kažkam vežioti ir žinau atvejų, kad taip ir buvo daroma. Tačiau aš pasakysiu, kad tokia pagalba – niekinė“. Manome, kad ir ketvirčiu etato ar mažiau dirbantis psichologas  tinkamos ir sistemingos pagalbos irgi gali nesuteikti (jeigu jos reikia čia ir dabar), todėl būtinas ne tik pagalbos specialistų, bet ir vadovų, mokytojų, tėvų darnus, tikslingas komandinis darbas.“