Balandžio pirmoji praėjo, tačiau metuose yra dar 364 dienos, kai mus pasiekia „nekaltas melas", apie kurį dažnai nežino nei informacijos gavėjas, nei, deja, siuntėjas. Tai – neatsargiai naudojama ir neteisingai interpretuojama statistika, galinti ne tik klaidinti visuomenę, bet ir kartais vesti prie žalingos ekonominės politikos. Štai – keli pavyzdžiai.

     Vienas iš dažniausiai naudojamų ir klaidingai interpretuojamų statistinių matų yra vidurkis. Greta savo pagrindinio privalumo – daug informacijos apibendrinti viename skaičiuje – jis turi ir nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad vidutinis atlyginimas šalyje ar įmonėje nieko nepasako apie atlyginimų pasiskirstymą skirtinguose sektoriuose, regionuose ar pareigybėse. Įsivaizduokime įmonę, kurioje dirba dešimt darbuotojų ir kiekvienas uždirba po tūkstantį eurų. Vieną dieną vadovo atlyginimui padidėjus iki 10 tūkstančių eurų, vidutinis darbo užmokestis įmonėje akimirksniu išauga net dvigubai! Džiugi naujiena, neturinti nieko bendra su realybe.

     Kita dažnai tyčia ar netyčia naudojama klaida yra tendencingai parenkama palyginamoji bazė. Prieš kelias dienas teko matyti vieną Rusijos televizijos reportažą, kuriame džiugiai ir kone su pasididžiavimu pranešama, kad rublis dolerio atžvilgiu nuo sausio pabaigos pabrango net 14 procentų. Tačiau sausio pabaigoje buvo pasiektas pats rublio kurso dugnas, ir net šiek tiek pakilęs rublis išlieka beveik dvigubai pigesnis nei buvo prieš metus. Subjektyvus palyginamosios bazės parinkimas sukūrė labai klaidinančią iliuziją, kad Rusijos ekonomika juda teisinga kryptimi.

     Ne mažiau nemalonu girdėti ir priežastinio ryšio painiojimą su koreliacija. Tokiai loginei klaidai apibūdinti yra net lotyniškas posakis „post hoc ergo propter hoc" – po to, vadinasi dėl to. Šiemet turbūt dar girdėsime piktus liežuvius sakant, kad Lietuvai įsivedus eurą sulėtėjo jos ekonomikos augimas. Nors ir atrodytų akivaizdu, kad ne euras, o Rusijos recesija slopina Lietuvos ekonomikos plėtrą.

     Dar viena labai dažnai pasitaikanti melavimo forma yra nereprezentatyvios imties naudojimas. Atliekant visuomenės nuomonės tyrimus, Lietuvoje dažniausiai pakanka apklausti 1000 gyventojų, jei jie parenkami atsitiktiniu būdu visoje šalyje. Deja, taip būna ne visada – ar galėsime teigti, kad ištyrėme lietuvių požiūrį į, pavyzdžiui, kontrabandą, jei apklausos rezultatai surinkti pusdienį pasisukiojus aplink Vilniaus Halės turgų? Taip pat labai tendencingus rezultatus galima gauti apibendrinant nuomonę balsavusiųjų vienoje televizijos ar radijo laidoje. Be to, atsakymas į klausimą labai priklauso ir nuo jo formuluotės bei pateikiamų atsakymų alternatyvų.

     Dar blogiau, kai sprendimų priėmėjai ar politikai aptarinėdami mokesčių ar kitas ekonomines reformas savo argumentacijai naudoja pavyzdžius, kurie yra labiau išimtis, o ne taisyklė. Pavyzdžiui, kalbant apie brangaus nekilnojamojo turto mokestį, keliamas klausimas, ar jį sumokėti galės senamiestyje keturių kambarių bute gyvenantis pensininkas. Ar dėl to visiems pensininkams neturėtų būti taikoma išimtis?

     Žinoma, visa tai nereiškia, kad apklausų būdu ir kitais metodais surinkta statistinė informacija yra žalinga ar bevertė – anaiptol. Tiesiog teisingas jos interpretavimas yra būtina kompetencija ne tik ją analizuojantiems ekonomistams, sociologams bei politikams, tačiau ir kiekvienam makaronų ant ausų nemėgstančiam piliečiui. Jau daugiau nei prieš šimtą metų mokslinės fantastikos tėvu laikomas anglų rašytojas H.G. Wells yra pasakęs, kad vieną dieną statistinis mąstymas bus toks pat svarbus kaip gebėjimas skaityti ar rašyti. Tai ne fantastika ir ta diena jau seniai atėjo.