Ilgai svarsčiau rašyti ar nerašyti, gal patylėti, gal manęs nesupras, tačiau negaliu tylėti, jei pasakei A –sakyk ir B. Esu patenkintas praėjusių rinkimų rezultatais ir tai nėra koks nors kerštas ar nepasitenkinimo pliūpsnis oponentams. Tiesiog tai yra pastebėjimai, kurių bus ir daugiau.

Rinkimų metu dažnai kalbėjau apie norą panaikinti baimes. Baimes turėti savo nuomonę ir reikšti ją, baimes kam nors pasakyti tiesą į akis. Kaip gali užsimerkti matydamas, kaip Savivaldybės vadovai vienais ar kitais būdais spaudžia darbuotojus eiti į jų rinkiminį sąrašą, užsimindami apie pastarųjų ateitį ar karjerą. Apie reikalavimus nebendrauti su vienu ar kitu tų vadovų oponentu. Ar Jūs įsivaizduojate Savivaldybės įstaigos vadovą, esantį vienos iš valdančiųjų partijų sąraše,  kuris prieina prie tavęs ir sako: „Vaclovai, ir aš, ir mano šeima, ir giminaičiai balsavo už tave“. Kitas iš Savivaldybės biudžeto apmokamas darbuotojas nuoširdžiai pritaria mano programai, džiaugiasi, kad galų gale ateis nauji žmonės ir štai perskaitau valdančiųjų rinkiminiame laikraštyje, kaip jis myli kitą kandidatą iš valdančiųjų ir kaip norėtų, kad jis taptų meru. Arba prieš rinkimus, renkant patarėjų komandą, ne iš vieno ir vienos girdėjau, kad visiškai pritaria mano idėjoms, sutinka man padėti, bet tik su viena sąlyga – kad neviešinsiu to, nes „kas bus, jei tavęs neišrinks“. Ir tai – tikrai išsilavinę ir svarbias pareigas užimantys žmonės, kuriuos laikau savo draugais. Jie draugais ir liks, tik kur padėsime baimę, kurią eskaluoja „krikščioniškos“ pakraipos politikai. Pastumti jų į užribį nepavyko. Ką darysime ir ko mes bijome? Gal savęs, gal negauti duonos kąsnio, gal nesulaukti paaukštinimo darbe ar papildomų eurų savo ar savo įstaigos biudžetui?

Dar prieš praėjusius rinkimus pradėjome organizuoti moksleivių piešinių konkursą „Mano svajonių žirgas“. Konkurso iniciatoriai – „Gargždo festivalio“ konkūrų jojimo varžybų organizatoriai ir rėmėjai. Ir ką jūs manote – viena labai „demokratiška“ politikė, tik pastebėjusi, iš karto pareikalavo mokyklų vadovų ir kitų prisidėjusių prie konkurso organizavimo tokią „savivalę“ sustabdyti ir pasiaiškinti, kaip čia galima, jos nepasiklausus, žirgus piešti. Taigi dėl to dalis rajono moksleivių prarado saviraiškos galimybę. Šaunu, kad buvo žmonių, kurie arba neklausė, arba „negirdėjo“ tokio draudimo.

Negaliu nepacituoti Dainiaus Razausko minčių iš jo laiško sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę: „Šiuo požiūriu gyvenimas – tai negailestingas mūšis, kova, nuožmus karas. Karas su savo baimėmis. Ligi paskutinio atodūsio. Bet tu tegali pasirinkti viena iš dviejų: arba stoti į šį žūtbūtinį mūšį už savo širdį ir už gyvenimą, arba savo kalėjimo kamputyje susirietęs drebėti ir merdėti. Tik nepamiršk, kad niekas nežadėjo tavęs palikti gyvo už tai, kad susirietęs kamputyje drebėsi“. O gal tikrai atėjo laikas ištiesti savo stuburą visiems, kuriems to norisi. Apie tai, ko gero, dar kalbėsime ne kartą.

P.S. Kai kas galėtų man prikišti tą patį bijojimą dėl pavardžių neminėjimo, tačiau aš ne prokuroras tiems, kurie gąsdina, norėčiau būti padėjėju tiems, kurie dar bijo.

Tai yra subjektyvi nuomonė, todėl už rašinio turinį redakcija neatsako.