Prieš Socialinių darbuotojų dieną kalbamės su Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikiene: prisimename socialinės paramos raidą ir džiaugiamės pasiekimais mūsų rajone.

     Kaip keitėsi socialinės paramos sistema nuo Nepriklausomybės atgavimo?

     Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, 1990 metų spalio 23 dieną priimtas Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas atskyrė socialinį draudimą ir socialinę šalpą (paramą), teikiamą iš Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų. Po įstatymo priėmimo savivaldybėse imta kurti Socialinės paramos (socialinės globos, rūpybos ir kitaip vadintus) skyrius, kuriems ir pavestas socialinės paramos planavimas, organizavimas ir teikimas.

     Per 25-erius metus ši funkcija nuo socialinių pašalpų mokėjimo, darbo su neįgaliųjų organizacijomis ir pavienių paslaugų teikimo labai pasikeitė ir išsiplėtė. Su šypsena prisimename, kad vienišus senelius lankyti prašyta paštininkę arba kaimyną, tiems žmonėms atlyginant besikeičiančių pinigų suma, už kurią buvo galima nusipirkti nebent dėžutę saldainių ar gabalą dešros. Valstybėje visko trūko, tad neįgalieji šaldytuvais ir puodais buvo aprūpinami naudojantis talonų sistema. O neįgalieji ar senoliai, nebegalintys gyventi savarankiškai, buvo apgyvendinami valstybinėse globos įstaigose, nesiūlant jiems jokių alternatyvų.

     Per tuos du su puse dešimtmečio šioje srityje įvyko kardinalūs pokyčiai – socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos mokamos naudojantis pažangiausiomis technologijomis, duomenų bazėmis, tad žmogui nebereikia tempti galybės pažymų, o darbuotojams – jų tikrinti ir analizuoti. O socialines paslaugas teikia kvalifikuoti darbuotojai.

     Kokias socialines paslaugas teikia mūsų rajono įstaigos? Kokį dėmesį joms skiria Savivaldybė?

     Socialines paslaugas teikia 6 savivaldybės įstaigos: Gargždų ir Priekulės socialinių paslaugų centrai, Viliaus Gaigalaičio globos namai, Paramos šeimai centras ir vaikų globos padaliniai Gargždų ugdymo centre „Naminukas" ir Lapių pagrindinėje mokykloje. Jų spektras išties platus – nuo pagalbos namuose senyviems ir neįgaliems žmonėms, dienos socialinės globos iki bendruomeninių vaikų globos namų, nuo vaikų dienos centro iki globėjų ir įtėvių parengimo.

     Džiugu, kad nuo 2015 metų įsigaliojus reikalavimui teikti tik licencijuotas socialinės globos paslaugas, Klaipėdos rajono savivaldybės socialinių paslaugų įstaigoms šios licencijos buvo suteiktos. Tai reiškia, kad įstaigų patalpos, pareigybių skaičius ir paslaugų kokybė atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus ir užtikrina, kad teikiamos paslaugos yra tinkamos ir kokybiškos.

     Iš piniginei socialinei paramai teikti skirtų ir sutaupytų savivaldybės biudžeto lėšų galėjome atnaujinti socialinių paslaugų įstaigų bazę (suremontuoti kai kurias patalpas, aplinką, įsigyti darbui reikalingų priemonių), pagerinti seniūnijų socialinių darbuotojų darbo sąlygas skirdami lėšų įsigyti kompiuterinę įrangą, atnaujinti baldus, o Klaipėdos rajono paramos šeimai centro darbuotojai, teikiantys paslaugas namuose, pas savo klientus vyksta naujais motoroleriais.

     Kaip yra užtikrinama visapusiška parama vaikams, kad jie, nors ir augę socialinių problemų turinčiose šeimose ar net patyrę atskirtį, turėtų kuo daugiau galimybių augti ir vystytis palankiomis sąlygomis ir atrasti savo vietą visuomenėje?

     Esame bene pirmieji iš šalies savivaldybių, įkūrę bendruomeninio tipo vaikų globos namus – 12 Lapių pagrindinės mokyklos globos grupės vaikų nuo metų pradžios gyvena bendruomenėje išnuomotuose dviejuose butuose ir mokosi savarankiško gyvenimo pagrindų jau ne teoriškai, o praktiškai. Kiti 10 taip pat perkelti į jaukias „Kranto" mokyklos bendrabučio patalpas. Kol šalies Prezidentė ir Vyriausybė ragina savivaldybes drąsiau imtis socialinių paslaugų sistemos pertvarkos, mes jau galime liudyti, kad naujo tipo paslaugos bendruomenėje tikrai pasiteisino. Stebime pagerėjusią vaikų savijautą, išaugusią jų atsakomybę ir gražią bendrystę su savo mažąja „šeima".

     Kaip gera bebūtų gyventi bendruomeniniuose vaikų globos namuose, niekas vaikui neatstos šeimos. Todėl dar turime stiprinti darbą su šeimomis, turinčiomis didelių socialinių problemų, stokojančiomis elementarių socialinių įgūdžių. Seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai atlieka didžiulį kasdienį darbą vykdydami šių šeimų socialinę priežiūrą, tačiau be bendruomenės, mokyklos, sveikatos priežiūros ir kitų institucijų pagalbos gerų rezultatų nesulauksime. Reikia visų sutelktų pastangų. Didelį darbą atlieka ir nevyriausybinės organizacijos.

     Gerėja socialinės paramos gavėjų padėtis, daugėja paslaugų, auga jų kokybė, − galbūt ir socialiniai darbuotojai sulauks lengvesnių dienų?

     Socialinių paslaugų srityje ramybės nebūna ir nebus – visuomenė senėja, jaunimas jei ne emigruoja, tai siekia karjeros, materialinio savo šeimos aprūpinimo, nori realizuoti save. Vis dažniau ateina su prašymais teikti paslaugas savo seniems tėvams arba tiesiog palieka juos kapstytis kaip išmano. O senosios kartos problemos, gimusios iš susvetimėjimo ir vienatvės, yra sunkiausios ir skaudžiausios.

     Socialinių darbuotojų poreikis tik auga, iššūkiai reikalauja naujų kompetencijų ir gebėjimų. Atsitiktiniai smalsuoliai čia neužsibūna – ieško lengvesnės duonos. Todėl džiaugiamės žmonėmis, pasirinkusiais šią sunkią ir dažnai nedėkingą profesiją.

     Sveikindama profesinės šventės proga linkiu kantrybės ir geranoriškumo, kuo daugiau šypsenų ir nuoširdaus žmogiško dėkingumo iš paslaugų gavėjų!