Kol verktiniais praminti potencialūs šauktiniai į privalomąją pradinę karo tarnybą virkavo, netrukus 20-ąjį gimtadienį švęsianti gargždiškė Agnė Čėsnaitė į ją patraukė savo noru.

Nuo rugpjūčio mėnesio pabaigos Dragūnų batalione Klaipėdoje tarnaujanti mergina prisipažino, kad laikas čia skriete skrieja. Jos ryžto nesumenkino nei griežta disciplina, nei patirta kelio trauma. Priešingai – apie tarnybą ji pasakoja su didžiausiu užsidegimu.

Kaip gimė idėja tarnauti kariuomenėje?

Galbūt pagrindinė priežastis buvo tokia, kad nuo mažens mane traukė ne itin mergaitiška veikla. Svarsčiau, ar stoti į karo akademiją, ar kur kitur, pavyzdžiui, mokytis veterinarijos. Tėvai pajuokavo: „Agne, gal norėtum į kariuomenę?“ Iš pradžių sakiusi „tikrai ne“, vis labiau ėmiau svarstyti apie šią galimybę. Pamaniau, kad, svarstant apie mokymąsi karo akademijoje, tie 9 mėnesiai su šauktiniais bus puiki galimybė išbandyti ir ugdyti save.

Kaip draugai, artimieji reagavo į tokį pasirinkimą?

Buvo visokių reakcijų. Vieni palaikė, kiti sakė: „Tu gal pakvaišai? Moteriai vaikus reikia gimdyti, o ne į kariuomenę eiti“. O mama ir save, ir mane bandė įtikinti, kad neįveiksiu medicininės patikros, nors patys tėvai iš pradžių ir pasiūlė kariuomenę (šypsosi).

Buvo draugų ir klasiokų, sakančių, kad irgi norėtų eiti tarnauti, bet nė vienas nepasiryžo. Bet gargždiškių Dragūnų batalione yra, tarp jų – ir dar viena mergina.

Kokios buvo pirmosios tarnybos dienos?

Sunkios (juokiasi). Sunkiai pripratome prie mankštų rytais. Skirtingi žmonės jas veda, tai kartais būna lengviau, o kitąsyk jautiesi lyg po geros fizinės treniruotės ir nieko nebesinori.

Prisimenu pirmąsias pratybas miške. Išvažiavome vienai nakčiai. Į kuprinę reikėjo susidėti daiktus, kurie gali praversti. Susidėjau ją iš vakaro, bandau pakelti – nepavyksta (juokiasi). Tai kaip ją nešti? Ryte, kai reikėjo kuprinę užsidėti, pasidėjau ją ant kėdžių, pati pritūpiau ir užsidėjau. Miške ją nusiimti ir užsidėti padėdavo būrio vaikinai. Pratybose ir gultis su kuprine tekdavo, o atsistoti nebepavykdavo (šypsosi).

Antrųjų pratybų miške metu jau buvo lengviau, nes buvome fiziškai sustiprėję. Ir bėgti su kuprine lengviau, ir šliaužti.

Kaip kariai vaikinai, vadai vertina merginas? Nežiūri kaip į silpnąją lytį?

Būna, kad mesteli kokią užuominą, ką čia veikiame, jeigu sunku ar pan. Bet tikrai nėra taip, kad įžeistų ar pasakytų, kad čia ne mūsų vieta. Visgi moterys kariuomenėje nėra naujiena. Aišku, jos galbūt morališkai jautresnės, fiziškai silpnesnės, bet mes stengiamės, rodome motyvaciją. Į tai labai atsižvelgiama. Žinoma, kažkokių lengvatų nėra.

Dragūnuose tarnauja atėjusieji savo noru. Mūsų – beveik 500, iš kurių – 19 merginų. Viską darome su užsidegimu. Tam ir atėjome, kad išmoktume, sužinotume, kad išsiugdytume, ko kažkam trūko. Vienas iš savanorių, paklaustas, kodėl atėjo, prisipažino, kad nori pasikeisti, nes yra visiškas tinginys.

Keista buvo ir tiek merginų sutikti. Kadangi mūsų yra daug, turime atskirą kambarį ir net aukštą, tad gauname ir privatumo.

A.Čėsnaitė tvirtino, kad kariuomenėje prie disciplinos tenka priprasti, bet nėra taip jau blogai: „Nesame žeminami ar mušami. Nesiekiama sumažinti mūsų entuziazmo, nes juk patys savo noru čia atėjome“. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar merginos nepasigenda „mergaitiškų“ dalykų, pavyzdžiui, makiažo?

Lieka laiko ir tam! Bet nėra didelio poreikio ir noro. Kartais minimaliai pasidažome – norisi moteriškumo. Žinoma, ruošiantis į mišką, to nedarai, bet, jei kokią dieną vyksta tik teorinės paskaitos, kodėl bent jau akių neparyškinus?

Papasakok šiek tiek apie dienotvarkę kariuomenėje.

Iš pradžių vyko bazinis kario kursas, trukęs 8 savaites. Po to prasidėjo specialisto rengimas, kuris vyko 3 savaites. Tad dienotvarkė buvo skirtinga.

Iš pradžių atsikėlus laukdavo mankšta, lovos klojimas, pusryčiai, vėliavos pakėlimas... Tada eidavome į kuopą ruoštis paskaitoms. Jos įvairios – nuo teorinių iki praktinių. Likdavo ir laisvo laiko, tačiau nereiškia, kad gali eiti gulti į lovą: mes arba tvarkydavomės, arba mokydavomės, nes teorijos būdavo tikrai daug.

Specialisto rengimo metu, kai nevykdavo šaudymai, galėjome sportuoti. Ypač svarbi pareiga – ginklo valymas.

Kokios savybės būtinos kariams? Į ką reikia atkreipti dėmesį svarstantiems apie privalomąją pradinę karo tarnybą?

Morališkas pasirengimas, manau, yra pagrindinis dalykas. Nes jeigu nebūsi pakankamai stiprus morališkai, labai greitai gali palūžti.

Fizinis pasirengimas turėtų būti bent jau pagrindinis – iš karto lengviau. Aišku, su laiku visi mes stiprėjame ir fiziškai, ir morališkai.

Kitą turi palaikyti, draugui padėti – nelaimėje nepalikti. Čia bendri dalykai, kurie nori ar nenori atsiras, nes gyveni kartu, yra bendra veikla, nepasirinksi, su kuo bendrauti, su kuo – ne.

Gali patvirtinti, kad kariuomenėje nėra taip jau baisu?

Galiu tvirtai pasakyti, kad nėra. Nesakau, kad buvo lengva, ypač iš pradžių. Bet maniau, kad bus dar sunkiau. Pasirodo viskas yra įmanoma ir išgyvenama! Juolab, kad tarnyba dabar trunka tik 9 mėnesius, o ne dvejus metus kaip anksčiau.

Šie mėnesiai kariuomenėje pravers ne tik tuo atveju, jei liksi ten tęsti karjeros. Veiklos yra daug. Kiekviena paskaita, praktinė užduotis yra vertinga patirtis. Nežinosi, kada gyvenime kas gali praversti. Manau, dauguma mūsų iš kariuomenės išeisime kaip naujai gimę.

Svarbi kario pareiga – ginklo priežiūra. A.Čėsnaitė pasakojo, kad specialisto rengimo kursams einant į pabaigą, kai kurie šauliai juos valė net po 9 valandas per dieną. Mergina aiškino, kad skiriasi šaudymas koviniais ir imitaciniais šoviniais: „Kovinių šovinių kulkos „išeina“ pačios. Kai šaudai su imitaciniais, iškrenta tik tūtos, o visas parakas lieka viduje. Kai iššaudai 500 imitacinių šovinių, išardžius ginklą, atrodo, kad parakas netgi byra. Valai, o galo nesimato“. Asmeninio archyvo nuotr.

Visgi ar nebūna sunkių akimirkų?

Kai pasidaro sunku ir atrodo, kad nieko nebegali, vadai vis tiek mumyse atranda jėgos, motyvacijos, ryžto. Ir sau bandai įrodyti, kad tu tikrai gali, tad stengiesi.

Motyvacijos ir palaikymo gauni ne tik iš vadų, bet ir iš aplinkinių – būrio, kuopos draugų. Nes visi esame toje pačioje vietoje tuo pačiu tikslu atėję.

Visgi ne visi džiaugiasi tarnyba. Kai kurie sako, kad įsivaizdavo kitaip, tačiau tai yra kariuomenė, nereikia tikėtis, kad viskas bus kaip stovykloje: paprasta ir lengva.

Kas iš tarnybos įsiminė labiausiai?

Įsiminė pratybos miške. Pirmųjų metu reikėjo kasti apkasus. Davė nedidelius kastuvėlius, nuvedė į laukus. Kaip kam kokia žemė papuolė. Tikrai sunku tą kastuvėlį į žemę įkasti, o dar velėną reikėjo gražiai nuimti, kad po to užkasęs vėl galėtum uždengti.

Labai patiko pastato šturmavimo mokymai, šliaužimas su kuprine, naktinis orientacinis žygis. Ir transportavimo būdus mokėmės. Mergina, kuri sveria 50-60 kg, turi paimti vaikiną, kuris galbūt sveria 70-80 kg ar daugiau. Jei jis būtų sužalotas, tai turėtum kažkaip gabenti, pasirūpinti. Supratome, kad mes, merginos, nesame tokios silpnos.

Kaip vertini šauktinius, kurie nuo tarnybos bando išsisukti, prisidengia įvairiomis ligomis ir pan.?

Nelabai kaip. Suprantu tokius žmones, kurie tikrai jau yra įsitvirtinę gyvenime: baigę mokslus, turi darbą, galbūt šeimą kuria...

Nesuprantu tų, kurie yra sveiki, nieko neveikia, nesimoko ir bando išsisukinėti. Ypač kai merginos eina pačios, tai toks elgesys yra labai nevyriškas.

Tu nebūtinai turi būti didelis patriotas, bet širdyje mes visi prijaučiame savo šaliai. Kiekvieno Lietuvos žmogaus pareiga – ginti savo Tėvynę.

Tarnybos akimirkos – A.Čėsnaitės asmeninio archyvo nuotraukose: