Jo rankose akmens apdirbimo įrankiai daro stebuklus. Po tikslių ir talentingų kaltuko smūgių į akmenį „gimsta“ įvairūs kūriniai: paminklai, skulptūros, dekoracijos... Gargždiškiui skulptoriui ir tautodailininkui Igoriui Rimeikai šios dienos – pats darbymetis, mat daugelis jo klientų tikisi, kad lapkričio 1-ąją kapinėse žvilgės naujas paminklas Anapilin iškeliavusiam artimajam.

     Pasirinko amžiną meną

     Klaipėdos rajono Pėžaičių kaime gimęs, vaikystę Doviluose praleidęs 51-erių akmens meistras pasakojo, kad polinkį į meną jis paveldėjo iš mamos. Anot jo, ji itin mėgdavo piešti architektūrinius objektus: „Buvo ir savo namą nupaišiusi“.

     Meniniai I.Rimeikos gebėjimai atsiskleidė dar pradinės klasės suole. Juos pastebėjo mokytojai.

     „Pamenu trečioje klasėje buvo piešinių konkursas, laimėjau pirmą vietą, darbas atsidūrė skelbimų lentoje. Ką mačiau, tą paišiau“, – pradžią prisiminė pašnekovas, pirmajame konkursiniame piešinyje pavaizdavęs vykstančias statybas.

     Vyras atviravo, kad galiniame suole jis daugiau piešdavo negu mokydavosi. Nepaisant to, ir mokslai sekėsi puikiai, prie knygų esą netekdavę ilgai sėdėti, čia gelbėdavo gera atmintis.

     Į Telšių taikomosios dailės technikumą (dabartinį Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetą) I.Rimeiką stoti paskatino klasės auklėtoja.

     „Įstojau iš pirmo karto, buvo egzaminai: piešimo, kompozicijos ir t.t. Reikėjo ir namų darbus atlikti, atnešti, paaiškinti. Galvojau, ar medį, ar akmenį rinktis. Pamąsčiau, kad medis gali supūti, o akmuo yra amžinas“, – savo pasirinkimą motyvavo jis, minėtame technikume baigęs meninio akmens apdirbimo specialybę.

     Po ketverius metus trukusių studijų vyras gavo paskyrimą į Kaliningrado gintaro apdirbimo gamyklą, tačiau dirbti ten atsisakė. Neviliojo ir trumpai išbandytas darbų ir dailės mokytojo darbas. Vėliau sekė karinės tarnybos prievolė, kurioje menininko statusas itin gelbėjo.

     Piešė generolų šaržus ir atvirutes merginoms

     Dėl gebėjimo piešti karinės prievolės atlikimas I.Rimeikai buvo lengvesnis: jis gaudavo ir įvairių dovanų, papildomų atostogų.

     „Tris dienas armijoje nežinojo, kad egzistuoju. Nusivedė į laivo triumą ir liepė „dembeliams“ (tarnybą baigiantiems kariams – aut.pastaba) paišyti albumus, visus karo ministrus“, – prisiminė meistras.

     „Po to teko merginoms piešti atvirutes, generolų šaržus, paskui duodavo atostogų – butus remontuodavau, vyšnaites paišydavau ant sienų“, – darbus vardijo pašnekovas.

     Iššūkiu anuomet buvo tapęs ir didelio kalėdinio plakato parduotuvei piešimas: „Reikėjo parduotuvei padaryti didžiulį 6x3 m plakatą su snieguolėmis, Seniu Šalčiu. Pamenu už tai davė „Chanel No.5“ kvepalų, kurių nereikėjo, pažadėjo atostogų, bet nedavė, ir padovanojo apelsinų dėžę, kurią senoliai atėmė ir viską suvalgė“, – šmaikščią istoriją prisiminė menininkas.

     Akmenį kala beveik trisdešimt metų

     Po karinės tarnybos vyras pradėjo dirbti pagal specialybę vienoje Vėžaičių įmonėje. Ten tobulinosi apie septynerius metus, kol galiausiai nusprendė eiti savarankišku keliu: akmens darbus atlikti savo įsirengtose dirbtuvėse.

     Per 28 darbo metus I.Rimeika savo rankomis iškalė tūkstančius paminklų, padarė daugybę skulptūrų, įvairių kitų darbų. Pavyzdžiui, yra tekę Rietavo bažnyčios restauracijos metu pateikti koplyčių brėžinius. Paslaugas užsako ne tik lietuviai, bet ir kitų šalių gyventojai, pradedant ukrainiečiais, baigiant skandinavais.

     Vienas įdomesnių užsakymų, kurį įgyvendino skulptorius, – vokiečių aviganio veislės šuns portreto iškalimas ant paminklinio akmens.

     „Nors esu iškalęs daugybę žmonių, buvo sudėtinga – čia jau ne žmogus. Taip pat sunkiau buvo iškalti kinų tautybės asmens veidą, tačiau užsakovas liko patenkintas“, – atviravo skulptorius.

     Menininkas įsitikinęs, kad naujosios technologijos negali pakeisti rankų darbo. A.Kundrotaitės nuotr.

     „Žmonės, kad ir nori portreto, bet atneša tokias senas nuotraukas, kurių negali atkartoti joks kompiuteris. Čia jau yra žmogiškasis faktorius, veido bruožus reikia pajusti“, – teigė vyras.

     Jis pastebėjo, kad kompiuteriu atliekamas portretų graviravimas taip pat nebėra toks populiarus, nes klientai vėl prašo įgilinti artimųjų veidus taip kaip buvo madinga anksčiau.

     I. Rimeikos rankos yra prisilietusios ir prie Gargžduko skulptūros Klaipėdos gatvėje – menininkas pagamino pakylą. Jo sukurta skulptūra „Akmens paukštis“ iškeliavo į Estijos Mardu miestą kaip Savivaldybės atstovų dovana. I.Rimeikos darytomis akmeninėmis taurėmis džiaugiasi įvairių sportinių varžybų prizininkai.

     Geriausi darbai – sulaukę padėkos

     Pasiteiravome, kokias tendencijas pašnekovas pastebi kapinėse, galbūt yra tam tikros paminklų mados.

     „Dabar paminklai mažėja, aiški kapinėse matoma tendencija uždengti kapus paminklinėmis plokštėmis, kadangi žmonės išvažiuoja į užsienį, taip gimsta „cementuoti“ miesteliai“, – sakė I.Rimeika.

     Pasak pašnekovo, kiek skirtingų žmonių, tiek skirtingų ir pageidavimų: vieni savo artimo žmogaus atminimui pinigų negaili, kiti skaičiuoja kiekvieną centą.

     Jis pastebi, kad nors lietuviai ir mėgsta kalti portretus, tarp rusų tai vis dar yra populiariau. Anot jo, pastarieji mėgsta užrašyti daugiau teksto, pavyzdžiui, šventus žodžius iš abiejų paminklo pusių.

     Menininkas paatviravo, kad jam pačiam mieliausi tie darbai, kurie sulaukia nuoširdžios padėkos. Tiesa, retas lietuvis linkęs dėkoti.

     „Reikėjo restauruoti Kristaus skulptūrą, kuri iškeliavo į Ameriką, žmogus iš Čikagos labai dėkojo. Pats geriausias darbas tada, kai patinka klientui. Visada dirbu iki galo, kol užsakovas lieka patenkintas“, – sakė I.Rimeika.

     Dabar pačiame darbų sūkuryje esantis meistras teigė, kad didžioji dauguma klientų paminklų pageidauja būtent Visų šventųjų proga.

     „Žmonės atsibunda paskutiniu momentu ir tenka daryti sukandus dantis – darbas tampa nebemielas. Gaila, kad žmonės to nesupranta“, – atviravo pašnekovas.

     „Savo tėvui paminklą stačiau 3 valandą nakties, nes reikėjo visiems kitiems daryti. Buvo ir toks atvejis, kad vakare klientas atvažiavo į kapines ir verkė, nes paminklo dar nebuvo, o ryte žiūri – paminklas stovi. Sako: „Vis dėlto Dievas yra“... O tas Dievas ant žemės vaikščioja“, – darbo specifiką atskleidė I.Rimeika.

     Pėdomis seka dukra

     Skulptoriui artimos ir kitos meninės veiklos.

     Vyras po darbų atsipalaiduoja kurdamas muziką kompiuterinėmis programomis.

     „Jaunystėje didžiulis pomėgis buvo gitara. Tėtis nupirko septynstygę gitarą, pradėjau barškinti, kiekvieną dieną be perstojo grojau“, – prisiminė menininkas, kuriam yra tekę groti ir vestuvėse, ir šokiuose gitaristą pavaduoti.

     Dabar tėčio pėdomis seka dukra Agnė, kuri šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės kolegijoje grafikos dizainą. Jos nutapyto šuns paveikslas buvo laimėjęs „Mars Lietuva“ organizuojamame piešinių konkurse.

     Asmeninio archyvo nuotraukos: