Praėjusį penktadienį aptarti „Tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimas užtikrinant socialinį saugumą vaikams augti šeimose“ pasitarimų, kurie vyko visose rajono seniūnijose, rezultatai. Baigiamajame pasitarime dalyvavo mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė, Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Laima Kaveckienė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Šaulytė, Švietimo skyriaus vedėjas Algirdas Petravičius ir Gargždų socialinių paslaugų centro direktorė Viktorija Lygnugarienė.

Kaip sakė mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, jau seniai buvo ieškoma būdų, kaip efektyviau užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą socialinės paramos srityje, − nes, regis, yra sukurtas institucijų tinklas, dirba nemažai darbuotojų, kuriamos ir įgyvendinamos programos, tačiau efektyvumo vis dar trūksta. 

Lankantis seniūnijose ir bendraujant su seniūnais, seniūnijų ir mokyklų socialiniais darbuotojais, policijos, Visuomenės sveikatos biuro, Psichologinės pedagoginės tarnybos, medicinos punktų ir kitų institucijų atstovais ieškota priežasčių, kodėl kartais darbas su socialinės rizikos šeimomis vyksta ne taip efektyviai kaip norėtųsi, kodėl tokių šeimų nemažėja, kodėl ne visos institucijos visada disponuoja ta pačia informacija apie šeimą ir ne visada veikia sutelktai ta pačia kryptimi.

Pasitarime savo mintis išsakydami atsakingų skyrių vedėjai diskutavo, ko reiktų, kad socialinė pagalba būtų teikiama kompleksiškai, − nuo socialinės aplinkos tyrimo iki kryptingų priemonių taikymo kiekvienu konkrečiu atveju.

Kas yra vaiko nepriežiūra? Kas ją pirmiausia turi pastebėti, analizuoti, įvertinti? Juk būtina ne tik gelbėti, bet ir šalinti priežastis, dėl ko šeima ir joje augantys vaikai atsidūrė situacijoje, kuri veda prie socialinės atskirties. Kokia turi užsimegzti grandinė nuo šeimos gydytojo iki policijos pareigūno, − kad parama šeimai ir vaikui būtų užtikrinta efektyviai? Aptarti atvejai, kada institucijos turi išnaudoti savo vidinius resursus problemai šalinti (pavyzdžiui, mokyklų vaiko gerovės komisijose), o kada  turi įsikišti Vaiko teisių apsaugos skyrius ar netgi policija.

Aptartas ir psichologinės pagalbos teikimo klausimas, − diskutuota, koks turi būti psichologo vaidmuo institucijoje ir bendruomenėje.

Pasitarimo dalyvių nuomone, seniūnijų socialinis darbuotojas, dirbdamas tik su socialinės rizikos šeimomis, dažniausiai tik prižiūri, kad būtų užtikrintas būsto, šilumos ir maisto poreikis, „gesina gaisrus“. Seniūnijų socialiniai darbuotojai pavaldūs seniūnams, todėl reiktų atsižvelgti ir į seniūnų, kaip visos seniūnijos veiklos organizatorių, atsakomybę. O gal būtų geriau, jei seniūnijų socialiniai darbuotojai būtų pavaldūs Socialinių paslaugų centrams? Reikia platesnio ir gilesnio požiūrio į socialines problemas, todėl būtina stiprinti prevencinio darbo sritį, specialistų kompetencijas, organizuoti komandinį darbą ir įtvirtinti visų institucijų ir atsakingų specialistų atskaitomybę.

Pritarta, jog reikia sudaryti rašytinį komandinio darbo planą, ne rečiau kaip kas tris mėnesius organizuoti tarpinstitucinius pasitarimus seniūnijose, kur atsakingi specialistai teiktų ataskaitas apie numatytų priemonių vykdymą.

Nutarta „Tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimas užtikrinant socialinį saugumą vaikams augti šeimose“ pasitarimų rezultatus aptarti platesniame rate ir siūlyti sukurti tvarkos aprašą.