Žmogus taip sutvertas, kad jam reikia kito žmogaus. Nuoširdus bendravimas, parodytas dėmesys ypač svarbūs senam žmogui, o gana vienišiems globos namų gyventojams tai – tikra sielos atgaiva.     

Balandžio 1 d. Viliaus Gaigalaičio globos namai buvo pilni vaikiško juoko, klegesio – vyko nuoširdi ir jautri popietė – susitikimas su Klaipėdos vaikų globos namų „Rytas”  auklėtiniais. Visi kartu, ir jauni, ir pagyvenę, dainavo, žaidė įvairius žaidimus, šoko. Vaikai sveikino senjorus su praėjusiomis šv. Velykomis, dovanojo savo padarytus atvirukus, vaišino didžiuliu pyragu. Ypač jautru visiems buvo klausytis vaikų skaitomų šiltų laiškų močiutėms ir seneliams, kurių niekada nepažinojo:

Brangus seneli,

Mano vardas Arnolda. Man 13 metų, mokausi 7 klasėje. Seneli, aš esu labai stropi mokinė, turiu nuostabią šeimą, tik vieno dalyko joje trūksta – Tavęs. Mano seneliai mirę seniai, kai man buvo penkeri, ir man tavęs labai trūksta.

Seneliuk, aš tau dar kai ko nepapasakojau... Aš gyvenu vaikų globos namuose „Rytas“. Mano šeimoje iškilo sunkumų, todėl turėsiu čia pagyventi. Čia man nelengva, turiu nedaug draugų, bet yra gerų darbuotojų, kurie mane su broliu palaiko. Įstaigoje yra apie 50 vaikų. Visi esame suskirstyti į šeimynas, jų yra penkios. Maniškės auklėtojos – Rūta ir Laura. Jos nuostabios moterys. Seneli, tau vertėtų su jomis susipažinti. Jos visada paguos, patars, suteiks meilės. Yra dar viena nuostabi moteris – tai teatro vadovė Rima. Pernai vaidinom spektaklį „Ar aukštai dangus“. Aš  vaidinau sodininkę – išmintingą senutę, kuri visą išmintį norėjo perduoti savo anūkei. Kaip norėčiau turėti tokią močiutę... Būčiau laimingiausia mergaitė pasaulyje.                                                         

Seneli, žinai ką Ieva Simonaitytė sakė? „Ne  kiekvienas  gali  būti  menininku, labai gabiu žmogumi, ne kiekvienas gali būti gražus savo kūnu, bet dvasia gražus gali ir privalo būti kiekvienas“. To aš ir siekiu.

 Seneli, o kaip tu laikaisi, ar nesergi? Noriu daug sužinoti apie tave. Lauksiu tavo laiško.       

Myliu, Arnolda.

Senelių veidus nušvietusios šypsenos, per skruostą nuriedėjusi ašara priminė, kaip mums visiems svarbu matyti ir jausti šalia esančius, dalelę savo laiko ir širdies skirti tiems, kuriems to labai reikia.

Renginio akimirkos – Viliaus Gaigalaičio globos namų nuotraukose: