Prieš kelias dienas Gargžduose, prie picerijos „Ievos skanėstai", gargždiškė Eglė užfiksavo netikėtą svečią, kuris, ko gero, išgąsdintų ne vieną. Visgi baimintis nėra ko. Tai – žaltys, nekeliantis jokio pavojaus.

    Žaltys mieste – ne stebuklas
    Pasak Pajūrio regioninio parko ekologo Erlando Paplauskio, Gargžduose nebuvo ir nebus gyvačių. Teoriškai čia būtų galima sutikti nebent žaltį, kuris nėra gyvatė, arba bekojį driežą gluodeną. Tačiau tikimybė pamatyti pastarąjį irgi menka.
    E.Paplauskis nurodė, kad žalčių gali būti daug kur. Jie daugiausia minta vandens gyviais, tad, kur yra vandens telkinių ar daugiau drėgmės, yra mažų varlyčių, pagrindinio jų maisto, ten žalčių gali būti.
    Pasiteiravus, ar šie ropliai dažnai užklysta į miestus, kaip šiuo atveju, Pajūrio regioninio parko ekologas teigė, kad tai nėra didelis netikėtumas.
    „Kodėl gi ne? Jis nėra toks, kad apskritai apsiribotų kažkur, nei žmogaus kaimynystės bijo. Nenustebčiau net ir miesto centre pamatęs. Pasaulyje yra atvejų, kai miestų fontanuose jie maudosi, botanikos soduose ir parkuose pilna jų kibžda", – kalbėjo E.Paplauskis.
    Jis tvirtino visada stebėjęsis, kodėl žalčių nematyti Gargždų parke.
    „Gal dėl potvynių... Sunku paaiškinti, kodėl nesu matęs čia žalčio", – mąstė ekologas.

    Nesunku atskirti
    Nors, negalėdami pasprukti nuo persekiotojų, žalčiai šnypščia ir bando įbauginti staigiais galvos judesiais, o pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos nemalonaus kvapo, balkšvai gelsvą skystį, jie nėra nuodingi ir pavojingi žmonėms.
    Nuo vienintelės nuodingos Lietuvos gyvatės angies žaltį galima atskirti pagal ant galvos šonų esančias dvi gelsvos ar oranžinės spalvos dėmes, dar vadinamas „ausytėmis". Be to, žalčio akių vyzdžiai yra apvalūs, o angies – elipsės formos, kaip katino. Žaltys būna pilkas ar juodas, be zigzago nugaroje, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostomis. Neretai turi tinklą primenantį raštą, tačiau ne tokį ryškų kaip angių.

    Mitologija byloja, kad žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Negana to, jis laikytas gerąja namų dvasia. Tikėta, kad žaltys yra nemari būtybė. Žmonės žalčius netgi laikė namie, maitino, jiems aukojo gaidžius, viščiukus, nes buvo manoma, kad žalčiai viską žino ir moka, rūpinasi žmonių ir namų gerove.