Jei reikėtų trumpai apibūdinti Artūro Mickaus karjerą, tai sakytume: daugybė metų „Bangoje" ir ne viena dešimtis įvarčių į varžovų vartus.

    Pateikiame ištraukas iš interviu su Artūru Mickumi. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos" gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos" istorijoje.

    Kada ir kaip susidomėjote futbolu?
    Kaip ir visi vaikai, kieme pradėjome žaisti. Tėvai gyveno netoli Silikatinio stadiono, kur „Banga" treniruodavosi ir žaisdavo. Dar būdamas 5-6 metų vaikas eidavau žiūrėti, stovėdavau už vartų ir kamuolius padavinėdavau. Taip ir susidomėjau futbolu.
    Vėliau persikėlėme į Klaipėdos gatvę. Kai atsirado Sporto mokykla, pradėjau lankyti treniruotes pas M.Terentjevą.

    Kaip patekote į „Bangą"?
    Metalo apdirbimo įmonė turėjo komandą „Metalas", kurioje žaidė ir M.Terentjevas. Pakvietė mane ir Stasį Repšį, dar trylikos metų vaikus, žaisti „Metale". Pamenu, kad pirmas rungtynes žaidėme Juodkrantėje.
    Vėliau pamatė mus Petras Mickus, ir 15-16 metų pakvietė į „Bangą". Pirmiausia į treniruotes. Tuo metu treniravo A.Matulevičius – pats Klaipėdos meistrų komandoje žaidęs. Ateini vaikas į MSV sporto salę, o tau uždeda 100 kilogramų štangą. Iš šonų stovi du vyresni žaidėjai – A.Panarinas ir V.Kolbasovas – ir sako: „Pritūpk, kiek gali". Pritūpiau vieną kartą ir atsikelti nebeįmanoma. Atėjo treneris: „Nukelkit, suluš jis". Tokios pirmosios treniruotės. Vėliau bėgiodavome laiptukais į Minijos slėnį. Vienas kitam ant pečių – ir pirmyn atgal. Taip ir kabinomės į „Bangą". Sunku buvo, nes daug klaipėdiečių buvo. Iš „Atlanto" eidavo į „Granitą", o iš „Granito" – į „Bangą". Tokia paskutinė stotelė.
    Tą sezoną iš kokių penkių kviestų dviese su Kęstu Gerdausku įsikabinome.
    Pamenu, kad pirmas rungtynes Silikatinio stadione su Alytaus „Dainava" žaidėme. Tik mes tada dar atsargoje sėdėjome. O vėliau po truputį pradėjome žaisti.

    Vienu metu buvote kviečiamas į Klaipėdos „Granitą"...
    Jau mokiausi Žemės ūkio technikume, kai F.Finkelis pakvietė į „Granitą". Už „Bangą" žaidę klaipėdiečiai pasakė, kad yra toks neblogas vaikinas. F.Finkelis atvirai pasakė: „Neblogas esi, bet sunku bus, per jaunas esi – neįsitvirtinsi, bet gali treniruotis". Tai treniravausi – po du kartus per dieną.
    Tik Petras Mickus vis nedavė ramybės: „Ką tu ten veiksi, vis tiek nepraeisi, nevažiuok niekur – čia gausi atlyginimą gerą". Tai sutikau. Dirbome iki pietų MSV, o vėliau treniruodavomės. Gaudavome 40-50 rublių.
    Dar pusę metų žaidžiau už „Bangą" ir išėjau į armiją.

    Grįžęs vėl žaidėte už „Bangą"?
    Taip. Grįžau 22 metų. Tada „Banga" jau krito žemyn. Tiek nukritome, kad žemiau nebebuvo kur kristi. Dar ir konkurencija mums atsirado – Gargždų „Statyba" susikūrė. Ten amžiną atilsį E.Mazalas buvo treneris.

    Kiek ta konkurencija buvo rimta?
    Tokia ir konkurencija. Vieną dieną nuvažiuoji už „Bangą" žaisti, kitą dieną – jau už „Statybą" žaidi. Kai trūkdavo žmonių, tai paprašydavo. Mokėdavo po 5 rublius.
    Bet paskui „Banga" pirmą vietą lygoje užėmė ir Gargžduose žaidėme keturių komandų turnyre. Išėjus į aukštesnę lygą – jau kitoks požiūris, kitoks finansavimas.
    Vėliau užaugo Žutautai, pasipildėme jaunais žaidėjais ir iš antros lygos iškart į pirmą išėjome.

    Ar lengva buvo tais laikais derinti darbą ir futbolą?
    Kai parėjau iš armijos, įsidarbinau Vykdomajame komitete vairuotoju – vežiojau Žemės ūkio skyriaus vadovą Stonkų. Išdirbau ten apie 15-16 metų.
    Buvo toks atvejis, kai reikėjo į Kybartus važiuoti žaisti darbo dieną. Skambinu vadovui ir sakau: „Po pietų, direktoriau, man reikia važiuoti į rungtynes Kybartuose". Sako: „Tai tu pasirink – arba darbas, arba futbolas". O kai jau reikia rinktis, tai ir sakau: „Darbą pasirenku". Praeina 15 minučių – skambutis man į garažą: „Važiuok, leidžiu".

    Baigęs karjerą nenutolote nuo futbolo...
    Kazimieras Repšys pasiūlė: „Pamėginkime teisėjauti". Dar aktyvus teisėjas buvo M.Terentjevas. Tai kokią dešimt metų teisėjavome. Iki pirmos lygos pakilau.

    Kas per visą tą karjerą labiausiai įsiminė?
    „Bangoje" visą laiką puolėju žaidžiau, tai įsiminė įvarčiai. Tiesa, įsimintiniausią ne už „Bangą", o už „Statybą" žaisdamas įmušiau. Tauragėje žaidėme ir ties viduriu būdamas pamačiau, kad vartininkas toli išėjęs, o ir E.Mazalas iš tribūnos šaukia: „Mušk, mušk". Tai ir paleidau. Vartininkas bėga nusisukęs į vartus, o E.Mazalas jau ploja tribūnose. Ir įkrito.
    Įsiminė ir įvartis Pasaulio lietuvių žaidynėse, kai žaidėme Klaipėdoje su Jurbarko „Mituva". Nuo šešiolikos metrų iš eigos po skersiniu pakišau.
    Daug įvarčių buvo ir daug buvo kartų, kai neįmušdavai. Vos per ausį negaudavai: „Kiek tau dar progų reikia, kad įmuštum". Ir čia (pastaba: Gargždų miesto stadione), atsimenu, į dešinius vartus mušiau po skerso perdavimo: taip pastačiau koją, kad kamuolys nuo linijos virš vartų nuskriejo.

    Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos" ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).