„Hallo!" – tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos dauguma išgirdome iš savo mainų programos partnerių, tik išlipę iš autobuso po varginančios kelionės. Dar nepasiekę Švabacho miestelio visi buvome labai susijaudinę, galbūt net išsigandę, mintyse sukosi tūkstančiai klausimų: „Kur mes gyvensime?", „Kaip susišnekėsime? Kas bus, jeigu mūsų nesupras? Mes esame daugiau nei 1000 km nuo namų! Kitoje šalyje!" – ir daugelis kitų...

    Tačiau kelionę pradėjome kitaip. 3 valandą ryto pavargusiomis, užsimiegojusiomis, o galbūt ir visai be miego dėl didelio jaudulio akimis susirinkome prie autobuso su savo lagaminais, atsisveikinome su šeimos nariais ir laukėme, kol lydintys mokytojai E. Girgždienė, A. Kalinauskienė ir E. Venckauskas, tarptautinio gimnazijoje vykdomo projekto ,,Draugystė su Švabachu" vadovai, patikrins visus ir išvyksime į didįjį nuotykį.
    Kelionė į Lenkiją neprailgo, kadangi didžiąją dalį laiko pramiegojome. Po 17 valandų važiavimo atvykome į viešbutį, kur galėjome išsimiegot, tačiau anksti ryte vėl leidomės į kelionę ir pasiekėme pirmąją stotelę – Dresdeno miestą Vokietijoje. Miestas labai mus sužavėjo savo architektūra, gamtovaizdžiu, kuris kardinaliai skyrėsi nuo Lietuvos, ir tai mus nustebino. Apvaikščioję miestą, pasiklausę istorijų, legendų apie statinius traukėme į galutinę savo stotelę – Švabacho miestelį. Kuo arčiau tikslo buvome, tuo labiau jaudinomės, tačiau atvykę buvome maloniai nustebinti savo naujųjų bičiulių draugiškumu. Mes iškart vieni kitus atpažįstame ir puolame šiltai apsikabinti bei sveikintis. Visi išsiskirstome ir esame laimingi pagaliau galėję išsimiegoti patogiose lovose.
    Kitą dieną, rugsėjo 25-osios ankstų rytą, važiuojame į traukinių stotį, iš kurios traukiame į Niunbergą – neapsakomo grožio miestą. Tuo metu mieste vyko Rudens folkloro festivalis, tad jis dūzgė mugėmis, dainomis, šokiais, tautiniais drabužiais apsirengę žmonės linksminosi. Mes įsitraukėme į festivalį ir pagavome šventinę nuotaiką. Gerai nusiteikę lankėmės komunikacijos muziejuje, kur turėjome galimybę realiai išbandyti „Facebook" tinklą tikrovėje, pasijusti kaip tikrame bokso ringe ir realiai įgyvendinti daugumą kompiuterinių žaidimų. Kitoje muziejaus dalyje klausėme apie išraiškos, ženklų ir kalbėsenos galimybes. Vakare turėjome turistinį turą po Niunbergą ir galimybę pamatyti naktinį miestą.
    Sekmadienis buvo skirtas laisvam laikui, todėl kiekviena šeima po vieną ar grupelėse veikė savo sugalvotas veiklas: važiavo į kalnus, maudėsi baseine, lankėsi koncertuose ar tiesiog turėjo daugiau laiko susipažinti su savo šeima.
    Pirmadienį pirmą kartą matėme mokyklą. Džiaugėmės nuoširdžiu priėmimu, kur girdėjome Lietuvos himną, direktoriaus kalbą ir mokinių pasirodymus. Mokyklos gyvenimas labai skiriasi nuo mūsų. Pavyzdžiui, pamokos trunka ilgiau ir mobilieji telefonai mokykloje neleidžiami. Lotynų, ispanų, vokiečių kalbų pamokos? Labai įdomi patirtis! Kitas kelias dienas aplankėme muziejus, turėjome galimybę susipažinti su Švabacho miestu keistu, tačiau labai įdomiu būdu – „Geocaching", tai naudojant GPS ir ieškant koordinačių keliaujama prie įžymių miesto vietų, atsakymas į klausimą – kito objekto koordinatės. Šis pažintinis turas labai sustiprino tarpusavio bendradarbiavimą komandoje bei suteikė žinių apie miestą. Sutikome miesto vicemerą, kuris papasakojo apie miestą šiek tiek daugiau. Taip pat turėjome galimybę pasijusti tikrais irkluotojais „Drakono valtyje" ir pasigaminti savo „auksinį akmenėlį", kadangi Švabahas laikomas vienu daugiausiai aukso turinčiu miestu, galėjome tikru auksu pasidengti akmenis.
    Savaitės pabaigoje aplenkėme Bambergą, kur su audio ar įprastu gidu apžiūrėjome miestą ir taip pat gavome gana neįprastą užduotį – obuolį iškeisti į kuo vertingesnį daiktą. Mums tai atrodė neįprasta, tačiau žaidimo eigoje tai pasirodė labai linksma, nes dauguma žmonių noriai sutiko mainyti vienus daiktus į kitus, tad užduotis įkvėpė pozityvo ir davė geros juoko dozės. Deja, paskutinė, tačiau viena įdomiausių, kelionė buvo į „Potenšteino požeminį stebuklą pasaulyje". Tai ola, kurioje yra senesni nei 300 tūkst. metų senumo stalagmintai ir stalaktitai bei nepakartojamas kalnų kraštovaizdis. Po visko paplaukiojome ežere, kadangi visą savaitę saulė lepino savo spinduliais, įšildydama orą iki 26 laipsnių.
    Tačiau labiausiai visiems, manau, įsiminė pasiruošimas ir vakaronė mokykloje. Savaitės viduryje mokykloje pasiskirstę į stovyklas (maisto gamybos, meno, šokio arba mušamųjų instrumentų) gaminome savo produktus. Jaunųjų kulinarų šedevrus valgėme tą pačią dieną ir dauguma, buvę virtuvėje pirmą kartą, buvo patenkinti ir savo darbu, ir galutiniu produktu. Meno stovyklos mokiniai kūrė grafiti sieną, kuri atrodė stulbinančiai! Šokio stovyklos merginos savo šokį rodė penktadienį mokykloje ir visus nustebino. Taip pat vakaronėje pristatėme visos savaitės darbą – internetinį blogą, kurį kūrėme visi kartu, aprašydami savo kiekvienos dienos įspūdžius. Renginyje sužibėjo tiek lietuviai: Aida Rudgalvytė ir Lukas Girskis, parodę savo ilgametę šokių patirtį, Emilija Bukytė ir Evelina Rimkutė, pakerėjusios visus savo daina. Nenusileido ir vokiečiai, kurie parodė savo dainavimo ir instrumentinius gebėjimus. Ir tėvai, ir vaikai liko patenkinti vakaru, nors ir užbaigėme liūdesio ašaromis, kad teks išsiskirti...
    Sekmadienio rytą, kuris savo oru atitiko ir mūsų nuotaiką, apverktais veidais susirinkome prie autobuso, tačiau dabar ne išsigandę, bet nuliūdę, tačiau su neįkainojamais įspūdžiais. Paskutinį kartą apsikabinome, pažadėjome nepamiršti vienas kitų, atsisveikinome ir sėdome į autobusą, kur dar ilgai galėjai girdėti tylą ir matyti visų niūrius veidus, tačiau supratome, kad tai, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Vakare atvykę į Prahą Čekijoje apėjome miestą, apžiūrėjome kai kuriuos įsimintinus objektus ir visi nuvargę išėjome miegoti, kadangi anksti ryte turėjome tęsti kelionę į Lietuvą. Po varginančio kelio, anksti ryte, pagaliau pasiekėme Gargždus, kur savo įspūdžiais galėjome pasidalinti su šeimos nariais ir draugais.
    Kelionę pradėję su baimės jausmu ir baigę su liūdesiu ir nostalgija, tikrai nesigailime turėję galimybę susipažinti su visais nuostabiais žmonėmis ir patirti nuotykių, kurių net nesitikėjome. Išmoktos minimalios vokiečių kalbos žinios, naujos kultūros pažinimas, nauji vaizdai ir patirtis kitoje šalyje, darbas su kitokiais žmonėmis, kuris suartino visus labiau, nei tikėjomės, ilgai išliks mūsų širdyse ir leis prisiminti, kokiame nuostabiame ir draugiškame pasaulyje mes gyvename.

    Dalyvių nuotraukos: