Šį trečiadienį mero pavaduotojos Rūta Cirtautaitė ir Violeta Riaukienė aplankė keleto žinomų krašto žmonių kapus, padėjo gėlių ir uždegė atminimo žvakeles.

Drevernoje aplankytas laivadirbio Jono Gižo sutvarkytas kapas. Dar neseniai kapavietė Drevernos kapinėse, kurioje palaidoti ir Jono Gižo artimieji, buvo gerokai apleista. Savivaldybei skyrus 5000 eurų, atnaujinimo darbais rūpinosi Gargždų krašto muziejus. Dabar gražiai sutvarkytas ne tik Jono Gižo paminklas, bet ir visa kapavietė, įrengti laipteliai iki jos. Beliko įmontuoti naujai pagal specialų užsakymą padarytą lentą į ant vienos iš J. Gižo dukterų – Marcelės paminklinį akmenį.

Abiejų vicemerių manymu, turistams, apžiūrėjusiems J. Gižo etnografinę sodybą, tikrai verta užsukti ir į Drevernos kapinaites, kuriose, tiesiog įkalnėje amžino poilsio įsikūręs žymusis laivadirbys su šeima. Įdomios formos kapavietės tvora, autentiškai atkurti paminklai. 

Jei Jonas Gižas – žymus krašto laivadirbys, tai Jonas Genys – žymus malūnininkas, kurio vėjinis malūnas, beveik šimtmetį tarnavęs Mažosios Lietuvos krašto žmonėms, netgi sovietmečiu buvo savotiškas Agluonėnų apylinkių simbolis. Visi beveik mintinai žino malūno odisėją: 1978 m. išvežtas į Rumšiškių liaudies buities muziejų, kur tikėtasi, jog jis reprezentuos mūsų kraštą, tačiau ten, deja, dėl finansinių sunkumų nebuvo pastatytas. 2002 m. pargabentas medinės architektūros ir technikos stebuklas atskiromis detalėmis atgulė netoli J. Čepo kaimo turizmo sodybos ir pagal galimybes buvo prižiūrimas, tačiau dėl įvairių aplinkybių taip ir neatsistojo ant savo kojų. Ir tik šiemet Gargždų krašto muziejus ėmėsi malūno ekspozicijos atgaivinimo darbų. 10 tūkst. eurų skirta ekspozicijos atnaujinimo projektui. Išlikusias malūno detales tikimasi „atraktyviai ir informatyviai“ eksponuoti Agluonėnų etnografinės sodybos teritorijoje, pasitelkus šiuolaikines priemones. Belieka tikėtis, kad šioje ekspozicijoje bus skirta vietos ir J. Genio biografijos detalėms ir asmenybei atskleisti.

Deja, senosiose Kantvainų kaimo kapinaitėse, kur palaidoti Jono Genio tėvai – Jurgis ir Elzė, kur tebėra keleto vaikų su ta pačia pavarde kapeliai, paties žymiojo malūnininko kapo nėra. 

Gimęs 1888 m. Jonas Genys Kantvainų kaime malūną pastatė 1909 m.  1949 m. kovo 27 d. kartu su žmona Marija (g. 1898 m.) ir dukra Maryte Genyte (vėliau – Budriene, g. 1920 m.) buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko srities Bodaibo rajoną. Marija  su dukra grįžo 1958 m. gegužės 31 d., glaudėsi pas svetimus žmones. Neaišku, ar jos kapas yra Kantvainų kapinaitėse, − paminklo nėra. Jono palaikai iš tremties negrįžo ir kur jo kapas – nežinia. 

Šiemet Agluonėnų mokyklai – 280, todėl vicemerės Rūta Cirtautaitė ir Violeta Riaukienė užsuko ir į Agluonėnų kapinaites, kur, galima sakyti, yra atskira mokytojų kapų eilė. Čia palaidoti trys senosios mokyklos mokytojai: Kristupas Kūmutaitis (1860–1913), jo pirmtakai Ermonaitis ir Karlas Gyzė (1806–1887). Greta 2007 m. palaidotas ir buvęs Agluonėnų pagrindinės mokyklos direktorius, ilgametis metematikos mokytojas Stasys Račkauskas, 2013 m. čia atgulė ir daugybę agluonėniškių kartų rašyti, skaityti ir skaičiuoti mokiusi pradinių klasių mokytoja Stasė Račkauskienė.

O kas sumanytų aplankyti Gargždų miesto garbės piliečio tautodailininko Vytauto Majoro kapą, tam niekaip nepavyks pasiklysti, nes jis pačioje Lėbartų kapinių pradžioje prie centrinio įėjimo kairėje pusėje.

Prie Vytauto Majoro kapo Lėbartų kapinėse. Klaipėdos r. sav. nuotr.

„Tikimės, kad gyventojų ir mokyklų bendruomenės, kitos visuomeninės organizacijos suskubs patvarkyti senąsias mūsų krašto kapines, o per Vėlines ateis uždegti žvakelių ant žymesnių krašto ar savo apylinkių žmonių, o gal ir paprastų kapų, − juk kiekvienas iš jų gali papasakoti dalelę mūsų istorijos, − jei ne žinoma pavarde, tai paminklo, kryžiaus įdomia detale“, − sakė mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė.

Pritardama vicemerė Violeta Riaukienė patikino, kad Savivaldybė ir toliau skirs dėmesį ir lėšų kapinių tvarkymui, priežiūrai, žymių žmonių kapų atnaujinimui, taip pat ir kapinių aplinkai, prieigoms, tačiau nemažai galima padaryti tiesiog geranoriškai susibūrus grupei savanorių su grėbliais, šluotomis ir kitais paprastais įrankiais.

Netrukus Vėlinės – atraskime kapines, praeitį ir joje slypinčias paslaptis – mūsų istorijos dalelę!