Šiūparių pagrindinės mokyklos dešimtokas Robertas Macius rubrikoje „Dalinuosi“ pateikia savo įžvalgas apie Ericho Marijos Remarko romaną „Vakarų fronte nieko naujo“.

Erichas Marija Remarkas – garsus vokiečių rašytojas, daugiausia rašęs apie „prarastosios“ Pirmojo pasaulinio karo kartos likimą. Pats kariavęs Pirmajame pasauliniame kare, kuriame granatos skeveldrų buvo sužeistas į kaklą, ranką ir koją, Erichas Marija Remarkas savo kūryboje atvirai pasisakė prieš karą, o viena pirmųjų jo knygų – „Vakarų fronte nieko naujo“ – įsiutino Vokietijos nacius: rašytojo kūriniai buvo deginami, apie patį E.M. Remarką buvo skleidžiami nepagrįsti gandai, neva jis esantis žydas.

E. M. Remarkas „Vakarų fronte nieko naujo“

Šiame romane autorius aprašė patyrimus karo fronte. Įspūdingiausia yra tai, kad rašytojas šią knygą parašė per 4 savaites. Pagrindiniai knygos veikėjai – Paulius, Tjadenas, Miuleris ir Katčinskis. Jie visi buvo jauni, turintys savo siekių ir svajonių. Tačiau žiaurus karas Vokietijoje šias svajas iš jų atėmė – visi jie privalėjo kautis fronte.

Juos visus vienijo draugystė, tik šitaip jie nepalūžo, nors, kaip bebūtų gaila, vienas po kito kareiviai žuvo. Labiausiai jie laukė neapčiuopiamo, nepaliečiamo, tačiau svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime – taikos: „Jei išgirsčiau žodį „taika“ ir jei iš tikrųjų tai būtų tiesa, galėčiau padaryti ką nors neįsivaizduojamo – stačiai galva svaigsta nuo to žodžio“.

Knygoje aprašomi jausmai buvo labai subtilūs. Veikėjai iškentė baisius dalykus, ir jei ne pagalba vienas kitam, po vieną jie būtų seniai palūžę sunkiomis akimirkomis. Visi kareiviai suprato, koks bereikšmis karas buvo, taip pat jie žinojo, kad kare žmogus yra gyva karo mašina.

Noriu pabrėžti vieną dalyką, kuris šio romano dėka dar kartą pasitvirtino: žmonės labai dažnai nevertina to, ką turi, ir tik tada, kai to netenka, susimąsto. Pavyzdžiui, Paulius ir jo draugai anksčiau buvo labai išrankūs maistui. O vėliau, kai fronte maisto beveik nelikdavo, sriuba su gyvulių kremzlėmis būdavo labai skanūs pietūs. Tad kartais vertėtų stabtelėti ir įvertinti tai, ką turime.

Šis romanas dar kartą įrodo, kaip svarbu yra branginti kiekvieną savo gyvenimo minutę, turėti viltį ir niekada nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku. Šią knygos recenziją noriu užbaigti gražia kario citata: „Dėl smulkmenų niekada nereikia užmiršti didžių dalykų“.

Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu jie bus publikuojami rubrikoje „Dalinuosi“.