1992 metais apsivilkęs „Bangos“ marškinėlius Rimvydas Rudys už gimtojo miesto komandą žaidė daugiau nei dešimt metų. Jis yra lyderis pagal aukščiausioje lygoje 1994-2000 metų periode sužaistų rungtynių skaičių.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Rimvydu Rudžiu. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Kokia pati pradžia? Kaip atėjai į futbolą?

Pradžia turbūt – kaip ir visų. Augant nuolat būdavome kieme, laiką leisdavome statybose ir sportuodami.

Pirmiausia nuėjau pas trenerį M.Terentjevą. Jis treniravo gimusius 1973-1974 metais, o aš gimęs 1974 metų pabaigoje. Galima sakyti, beveik 1975 metais. Ir dar mažiukas, tai man ten per baisiai pasirodė ir lankiau gal kokį mėnesį. Vėliau K.Repšys susirado, kai jau buvome antrokai ar trečiokai.

Bet iš jūsų metų grupės nedaug pasiekė „Bangą“?

Paauglystė yra didžiausia problema. Norėčiau sužinoti, kodėl taip yra, kad visi dingsta. Vaikų yra tikrai daug gerų. Ir mūsų grupėje, 1975-1976 metų, buvo daug tokių. Iš tos grupės aš vienintelis žaidžiau. Su daug kuo diskutavome, kodėl tie gabūs paaugliai Gargžduose dingsta.

Kada ir kaip patekai į „Bangą“?

Į „Bangą“ jau buvo visi grįžę – V.Žutautas, R.Žutautas, V.Liutikas, kiti. Vyko rajono salės pirmenybės. Priėjo Antanas Blinstrubas ir pasiūlė: „Ar nenori grįžti į futbolą?“ Sakau: „Aišku, noriu“. Buvo gera kompanija, rimtai dirbome. Viename kieme užaugome aš, Saulius Jokumaitis, Giedrius ir Darius Žutautai, Petras Rauktys, Kęstutis Nazarovas. Ir po to visi atsidūrėme „Bangoje“.

Kada įsitvirtinai pagrindinėje sudėtyje?

Kai atėjau į komandą, žaidėme pirmoje lygoje. Gal pirmais ir antrais metais daugiau po keitimo pasirodydavau, o trečiame sezone jau daugiau pagrinde. Iš pradžių saugu žaisdavau, paskui kažkas iš gynėjų „sulūžo“ – pastatė, gerai sužaidžiau ir paliko.

Ir sužaidei daugiausiai rungtynių aukščiausioje lygoje 1994-2000 metais?

Dėl traumų esu praleidęs gal vienerias ar dvejas rungtynes. Vieną kartą raumuo buvo sutrenktas. Jei skaudėdavo, tai susileisdavome vaistų – ir į aikštę. Mes turbūt buvome fanatikai, mylėjome futbolą.

Vėliau diskutavome, kad tikriausiai apie mus – mane, G.Samsonik, S.Jokumaitį, K.Nazarovą, R.Petkevičių, P.Rauktį – ir buvo lipdoma komanda. Vieni išeidavo, kiti ateidavo, o mes visada būdavome.

Kokie santykiai buvo su tais, kurie ateidavo iš kitur – Kretingos, Klaipėdos, Tauragės?

Labai geri. Konkurencijos didelės nebuvo. Mes jau savo vietą turėjome, o imdavo į kitas vietas, kur reikėdavo „kamšyti“. Draugiški visi, jokių konfliktų nebuvo. Saulių Drąsutį, kuris vienu metu ir gyveno Gargžduose, vietiniu laikėme, ne „legionieriumi“.

Apskritai buvome tikrai geras kolektyvas, draugiškas. Futbolas yra futbolas. Aikštėje ne kartą esame ir susipykę, bet už aikštės viskas keičiasi. Būdavo linksmesnė kokia pergalė, tai grįžę neišsilakstydavome, nueidavome pasišnekėdavome, bokalą alaus išgerdavome. Kitą kartą ir daugiau kas nutikdavo – nebuvome šventi. To visur yra, to visur reikia, nes jeigu nebus kolektyvo, nebus ir komandos. Svarbu žinoti, kad aikštėje kiekvienas atiduos viską, kris, mirs...

Kaip įvyko tas nuosmukis, kai „Banga“ iškart per dvi lygas nusileido?

Nutiko paprastas dalykas – niekas nebesitreniravo, visi dirbo. Neliko pinigų – neliko ir „legionierių“. Likome penki ar šeši vyresni ir prijungė V.Liutikas savo vaikus. Jeigu ateidavome per savaitę kartą ar du pabėgioti – būdavo gerai. Jei būtų buvę kiek daugiau patyrusių žaidėjų, gal dar būtume patempę.

Kai klausia, ar davė aukščiausia lyga kažką Gargždams, atsakau, kad, aišku, davė. Trečiais metais pirmoje lygoje, kai išeidinėjome į aukščiausią lygą, ir buvome antri, treti, ketvirti, tai iškart pradėjo atsirasti žmonių tribūnose. Išėjome į aukščiausią lygą, atvažiavo „Žalgiris“ – nėra vietos, pilnas stadionas. Ir patiems žaidėjams buvo įspūdis. Atvažiuodavo tikri profesionalai. Manau, kad tuo metu ir futbolo lygis buvo aukštesnis. „Žalgiryje“, „Paneryje“, kituose klubuose žaidė Žutautai, T.Ražanauskas, E.Jankauskas, D.Maciulevičius, D.Vencevičius. Vėliau visi išvažiavo į gerus klubus užsienyje.

Buvo liūdna, kai iškritome. Kai tiek metų žaidi ir kai viskas pradeda griūti. Bet yra pradžia, yra pabaiga.

2005 metais dar ir už „GMT-83“ pažaidei?

2003 metais man nustatė didelių problemų su sveikata. Dar kankinausi, norėjau kažką įrodyti – kad galiu prieš ligą pakovoti. Pusantrų metų dar tempiau, bet paskui teko nusileisti ant žemės.

Vėliau liūdna būdavo, kai ateini – veteranai žaidžia. Tu nori, o negalima. Dabar daug metų jau prabėgo ir pamiršau. Kažkada juokavau, kad atėjus į stadioną – jokių jausmų, net nežinau, ar esu žaidęs. Žiūrime rungtynes su Kęstu Nazarovu, jis sako: „Žiūrėk, tavo stiliumi varo“. Sakau: „O koks tas mano stilius buvo, gali papasakoti?“ Jie dar visi juda, jie tuo gyvena.

Kas labiausiai įsiminė iš karjeros?

Yra daug dalykų, kurių neįmanoma papasakoti, perduoti, reikia pajausti. Reikia būti tuo momentu ir toje vietoje, kad pajaustum, koks tai yra džiaugsmas.

Ir šiandien prisimenu pirmas rungtynes pirmoje lygoje, kai po keitimo išėjau ir įvartį įmušiau. Pralošinėjome 0:1 ir Gediminas Stončius skersavo kamuolį, o man „užkibo“ ant kojos ir iš šešiolikos metrų į vartus įėjo. Subėgo visi, o tu nesupranti, kas vyksta, nes net nematai – įkrito, neįkrito. Buvo tokia euforija, toks džiaugsmas, kad net nemoku nusakyti.

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).