Šiandien, minint Laisvės gynėjų dieną, Klaipėdos rajono savivaldybė prisijungė prie pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ ir languose uždegė atminties žvakutes, skirtas 1991 m. sausio 13-ąją žuvusiems už Lietuvos laisvę. Kad atmintis gyva, paliudijo ir Savivaldybės administracijos darbuotojai, kurie prisiminė, ką veikė tą lemtingąją sausio 13-osios naktį prieš 26 metus.

Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas:

Sausio 13-ąją atsimenu kaip vakar. Buvau atėjęs prie Savivaldybės pastato. Budėjome ir Savivaldybėje, čia buvo įkurtas štabas. Iš tikrųjų buvo daug įtampos: vis pasigirsdavo, kad artėja tankai, tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Kadangi tuomet nebuvo tokių susisiekimo priemonių kaip mobilieji telefonai, internetas, negalėjome niekaip sužinoti, kas link mūsų artėja.

Žinoma, vėliau paaiškėjo, kad pro šalį važiavo sunkiasvorė mašina, sukėlusi garsus, mums tuomet panašius į tanko važiavimo garsą. Tuo metu buvau įmonės vadovas, todėl buvome pasiruošę, jei tik reikės, suteikti visą reikalingą techniką, transportą. Iš tiesų buvo labai neramu, jautėsi didelė įtampa, per televiziją matėme, kaip Eglę Bučelytę išvedė iš televizijos studijos, nežinojome, ar pavyks apsiginti, bet nepraradome tikėjimo... Sausio 14-osios rytas išaušo šviesesnis.

Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vedėjas Algirdas Ronkus:

Tą naktį su draugais budėjome Giruliuose. Buvo daug sunkvežimių, vis pasigirsdavo kalbų, kad atrieda tankai. Nieko didvyriško nepadariau, tačiau pareigą ten būti jaučiau. Situacija buvo įtempta, Klaipėdoje gyvenę rusų kareiviai buvo ginkluoti. Visi buvo įsiaudrinę, trūko tik mažo konflikto ir galėjo būti pralietas kraujas: sėdėjome ant parako statinės, gerai, kad niekas neįžiebė degtuko.

Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Daiva Beliokaitė:

Prisimenu lyg šiandien – ir lyg sulėtintame filme: leidžiamės su drauge Danguole Venckute (kraštiete geografijos studente) nuo Pedagoginio instituto bendrabučių pusės į pakalnę Aukščiausiosios Tarybos link ir staiga – kaip ant delno – tankai suka aplink Aukščiausiąją Tarybą, žmonių minia siūbteli iš anos pusės Neries link, tankai pro šalį tolyn... Ir kažkas šūkteli – „greičiau prie Bokšto!“

Ir mes, padrikas būrelis žmonių, kurie tąsyk nespėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, − bėgte į troleibusą Latvių stotelėje...

„Greičiau, greičiau“, − skanduoja žmonės troleibuso vairuotojui.

Iššokame stotelėje prie Bokšto, bet dar reikia perbėgti kelią, kuriuo važiuoja tankai, kaip įmanydamos ir bandydamos užstoti kelią juos lenkia mašinos. Šiaip taip kertame kelią, bėgte per pievą Bokšto link, − kai kurie tankai jau viršuje, − mes jau Bokšto įkalnėje: baisingas griausmas, nuo šūvio garso žmonės klumpa, kažkas šūkteli „išsižiokit, išsižiokit“ (kad netrūktų ausų būgneliai)...

Ir mums, dviem išsižiojusioms varnoms, telieka stebėti visą tą griausmą, klyksmą, sumaištį, pro šalį nešamus sužeistuosius...

Nespėjome...

Bendrojo skyriaus vedėja Aldona Šėmienė:

Puikiai atsimenu, kad sausio 13 dieną atvykau į darbą Savivaldybėje, buvau atsakinga už dokumentų valdymą. Įvykius Vilniuje stebėjome per televiziją. Net nemoku apibūdinti jausmų, kuriuos patyrėme, buvo nejauku, neramu, jautėme įtampą, o dar vis pasigirsdavę gandai apie pro Dauparus atriedančius tankus...

Iš tiesų jaučiau didelę pareigą saugoti dokumentus, antspaudus, nes nežinojau, kas gali nutikti... Ko gero, vienas iš stipriausių jausmų, kuriuos jaučiau, tai pareigos jausmas – turėjau būti darbe, saugoti dokumentus, esant reikalui juos perkelti kitur. Buvo baisu ir neramu.

Ūkio dalies tarnybos vedėjas Mindaugas Miežetis:

Sausio 13-ąją prieš 26 metus man buvo 8 metai. Pamenu, kad vyko didžiulis sujudimas, tėtis buvo išvykęs. Stebėjome naujienas per televizorių. Ir mes, ir kaimynai buvome užsidegę žvakes. Galbūt dar buvau per jaunas, kad pilnai suprasčiau, kas vyksta, tačiau žinojau, kad vyksta kažkas labai rimto ir negero.

Geodezijos ir GIS skyriaus vyriausioji specialistė Ieva Lenkauskienė:

Sausio 13-ąją man buvo 10 metukų. Tėveliai buvo labai patriotiški, todėl supratau, kas vyksta. Kas vyksta Vilniuje, stebėjau per televiziją. Mano močiutė išvyko prie Klaipėdos miesto savivaldybės pastato, o aš, stebėdama naujienas, labai bijojau, jaudinausi, nežinojau, kaip viskas baigsis. Kaip šiandien pamenu, kad močiutės sugrįžtant laukiau kalbėdama rožančių.