Šiais metais Gargždų krašto muziejus įgyvendino projektą „Istorinės Mažosios Lietuvos knygos restauravimas“. Gavus finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos ir dalinai prie projekto prisidėjus muziejaus surinktomis lėšomis, buvo restauruotas pamokslų rinkinys „Aš bei mano namai norim viešpačiui šlužyti“.

Restauravimo darbus atliko Šilutės Hugo Šojaus muziejaus restauratorė Natalija Kučinskaja. Ši Gargždų krašto muziejaus fonduose saugoma knyga buvo išleista 1914 m. Berlyne. Pamokslų rinkiniai, leidžiami knygomis, buvo paplitęs ir gana savitas Mažosios Lietuvos literatūros žanras. XIX a., stiprėjant pietistinėms nuotaikoms, pamokslai tapo neatskiriama surinkimų ir evangelikų namuose vykstančių apeigų dalimi. Pamokslų rinkinių knygos buvo didžiausios pagal apimtį, neretai iliustruotos, vienos iš brangiausių Mažosios Lietuvos lietuviškų spaudinių. Gargždų krašto muziejuje saugoma mišknygė (taip dar vadintos pamokslų knygos) – tai Kristupo Jurkšaičio, atlikus pataisymus ir papildymus, parengtas antrasis 1856 m. pasirodžiusio pamokslų rinkinio „Evangeliškas mišknygas“ leidimas.

1914 m. pasirodžiusi knyga buvo labai prabangiai išspausdinta: stambiu, senam žmogui lengvai skaitomu šriftu, su medžio raižiniais ir spalvotomis litografijomis Kristaus gyvenimo tema. Tai taip pat ir didžiausio formato (22 ir 29 cm) Mažosios Lietuvos lietuviškas spaudinys. Pagal leidėjų sumanymą, knyga turėjo tapti universaliu, kartu ir parankiniu kalendorinių metų pamokslų leidiniu. Pasak knygotyrininko prof. Domo Kauno, nors ir kritikuota dėl vokiškos pratarmės, iš esmės knyga buvo sutikta palankiai, tačiau leidiniui plisti sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Spaudžiami ekonominių sunkumų, knygos nebepirko net prenumeratoriai. Turbūt dėl to iki mūsų dienų išliko tik keletas šios knygos egzempliorių, saugomų Vilniaus ir Klaipėdos bibliotekose, Mažosios Lietuvos istorijos ir Šilutės Hugo Šojaus muziejų fonduose.

Knyga buvo išleista 1914 metais. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Įdomi ir Gargždų krašto muziejuje saugomos knygos istorija. 2013 m. Gargždų krašto muziejaus filialui Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejui Priekulėje buvo padovanota blogos būklės, be priekinio viršelio knyga. 2017 m., svarstant galimybę restauruoti turimą pamokslų rinkinį, į Gargždų krašto muziejų su kitais religinės tematikos eksponatais atsitiktinai pateko minėtos knygos priekinis viršelis. Patikrinus viršelio ir knygos įrišimo įplyšimus paaiškėjo, kad tai tos pačios knygos dalys. Taip, laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko atkurti gražiausia tituluojama Mažosios Lietuvos knygą.

Neeilinė asmenybė ir knygos sudarytojas Kristupas Jurkšaitis – Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, spaudos darbuotojas, tautosakininkas, kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas. Nuo 1879 m. Priekulėje dirbo mokytoju-precentoriumi, kur ir pradėjo savo literatūrinę bei kalbinę veiklą. Dirbdamas Priekulėje į lietuvių kalbą išvertė knygą „Jeruzalės išpustyjims“, kuri spausdinta kaip Priekulėje leisto (Jurgio Traušio spaustuvėje) evangelikų liuteronų savaitraščio „Tiesos prietelius“ priedas. Vėliau dirbdamas Saugose, Rusnėje jis atliko reikšmingą darbą, tyrinėdamas lietuvių kalbą, rinkdamas tautosaką. Jo surinktais darbais domėjosi Jonas Basanavičius, Eduardas Volteris ir kiti to meto mokslininkai. Aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje, paskelbė straipsnių mokslo populiarinimo tema, kurį laiką redagavo „Lietuvos balsą“, „Tilžės keleivį“.

Restauruotą pamokslų rinkinį „Aš bei mano namai norim viešpačiui šlužyti“, Gargždų krašto muziejaus lankytojai jau nuo 2019 m. sausio mėn. galės pamatyti Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje Priekulėje.

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

Pamokslų rinkinys prieš ir po restauravimo – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotraukose:

Pravėrus sportinių šokių kolektyvo „Rolina“ studijos duris, akimirksniu pasineri į kitą pasaulį, užburiantį ir melodingą, kur negali nesižavėti muzikos ritmams atsidavusiais jaunaisiais talentais. Apie jų pasiekimus byloja galybė ant sienų sukabintų medalių, padėkos raštų ir nuotraukų iš įvairiausių konkursų bei čempionatų. Žinoma, viso to nebūtų be nuoširdaus kasdienio triūso. Apie šokių pasaulio džiaugsmus bei vargus kalbėjomės su „Rolinos“ įkūrėja ir vadove Irina Berankiene.

Džiugina darbas su vaikais

Iš Kauno kilusi, o dabar Dituvoje gyvenanti I. Berankienė „Rolinai“ atsidavusi jau 16 metų. Šokiai moters gyvenime niekada nebuvo svetimi. Be to, 2003 m. Klaipėdos universitete ji baigė choreografijos specialybę.

Pasak I. Berankienės, užvis labiau jai patinka darbas su vaikais. Jaunieji šokėjai Gargžduose ant parketo sukasi P. Cvirkos gatvėje esančioje studijoje. Mažiausiems „Rolinos“ ugdytiniams – 4 metukai, vyriausiajam – tuoj 20 metų. Šis ištikimasis šokių kolektyvo narys – Einoras Degutis, savo laimėjimais Gargždų vardą garsinantis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Beje, vaikinas sustoti neketina. Pasak trenerės, jis toliau nori šokti, ketina būti treneriu, tad nenuostabu, kad pasirinko šokio meno specialybę Klaipėdos universitete.

Kaip pasakojo I. Berankienė, šokių karjerą ugdytiniai būtent dažniausiai ir baigia būdami dvyliktokai, kai nusprendžia tolimesnio gyvenimo nesieti su šokiu arba nebūna pasiekę aukštų rezultatų Europos ar pasaulio čempionatuose.

„Skaudžiausia buvo pirmą kartą, kai išsiskyrė gera pora. Bet prie visko priprantama. Paskui supranti, kad ne visi iš tikrųjų renkasi tą kelią. Pradėjau vertinti kitus dalykus. Man svarbiausia produktyvios treniruotės, kuriose vaikai gerai jaučiasi, džiaugiamės pasiekimais. Džiugu ir tada, kai varžybose matau, kad pora patobulėjo, nesvarbu, kelinti jie liko“, – mintimis dalinosi I. Berankienė.

Kolektyvas – kaip viena didelė šeima. Šokių kolektyvo „Rolina“ archyvo nuotr.

Stiprios ir savarankiškos asmenybės

Paklausta, kokių savybių reikia geram šokėjui, trenerė teigė, kad reikalingas ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasiruošimas.

„Sportiniai šokiai yra labai pažengę į priekį, tenka padaryti sudėtingas figūras, triukus. Tai yra sportas, reikia ne tik choreografiją parengti, bet ir fiziškai stiprėti. Taip pat vaikus ruošti psichologiškai, paaiškinti, kad laukia ne vien tik laimėjimai, kelias yra banguojantis – būna ir geriau, ir blogiau. Reikia išmokti ir pralaimėti“, – kalbėjo I. Berankienė, o pro šalį ėjęs trylikametis šokėjas Mykolas, „Roliną“ lankantis nuo ketverių, pridūrė, kad geram šokėjui itin reikalingas ir pasitikėjimas savimi.

Taip pat svarbi disciplina. Anot kolektyvo vadovės, vaikai žino, kad vakare miegoti jie turi eiti laiku, nes reikės anksti keltis į mokyklą. Antraip jie neišsimiegoję ateitų į repeticiją, būtų sunku dirbti. Tvarkos laikomasi ir užsiėmimų metu. Pavyzdžiui, telefonams jų metu laiko nėra, jie, vos atėjus, turi būti padėti į sutartą vietą.

I. Berankienė pabrėžė, kad vaikai, lankantys sportinius šokius, kaip asmenybės auga stiprūs ir savarankiški. Jie išmoksta dirbti poroje, berniukai kitaip vertina ir elgiasi su mergaitėmis.

Svarbus tėvų vaidmuo

Šokių kolektyvo vadovė pabrėžė, kad svarbų vaidmenį šokėjų gyvenime vaidina tėvai. Štai naujoji E. Degučio partnerė su mama atvyko net iš Rusijos.

„Tėvai turi labai atsiduoti. Tai nėra tiesiog būrelis. Treniruotės vyksta kasdien. Tenka vaikus vežioti, dirbti, vykti į varžybas. Viskas iš savų lėšų: kelionių išlaidos, drabužiai, startiniai mokesčiai. Ne kiekvienas tam pasiryžta. Tačiau yra privalumų – man labai patinka, kad šeimos taip daugiau būna kartu, užsimezga glaudesnis ryšys, bendravimas. Tas, kas mūsų šokių klube išgyveno metus, lieka ilgam“, – teigė I. Berankienė.

Šokėjų Akvilės ir Arijaus mama Laura portalui mano-gargzdai.lt patvirtino, kad visas triūsas tikrai atsiperka.

„Mano mergaitė labai norėjo šokti, atėjome, pradėjome žiūrėti, kaip čia viskas vyksta. Berniukas lankė futbolą. Pamačiau, kaip šoka Einoras – „Rolinos“ pažiba – labai graži buvo jo laikysena, elgesys su mergaitėmis, tai įkalbėjau ir sūnų pradėti lankyti repeticijas. Tėvų atsidavimas atsiperka: daug kur nuvažiuoji, kažką pamatai ir savaitgalį prie televizoriaus laiko negaišti. Neseniai buvome šukuosenų mokymuose. Ir patys smagiai praleidome laiką, ir kai ko išmokome. Tie įgūdžiai neprapuola. Be to, čia labai gera bendruomenė, draugiški tėvai ir vaikai“, – mąstė kalbinta mama, beje, bent kelis kartus pabrėžusi, kad Akvilė ieško šokių partnerio, mat futbolo mieste – Gargžduose – daug berniukų renkasi būtent šią sporto šaką.

E. Degutis su naująja partnere Irina. Šokių kolektyvo „Rolina“ archyvo nuotr.

Lyg antri namai

Pasiteiravus, ką I. Berankienė vaikams pataria, kai šie pritrūksta motyvacijos, moteris tvirtino, kad visada stengiasi šokėjus palaikyti, paaiškina, jog kiekvieno dalyko reikia tikslingai siekti.

„Jei nepasiseka, aptariame, dėl ko taip įvyko. Pavyzdžiui, jei pora nesutaria, gali ir varžybos nepasisekti. Gali pritrūkti įdirbio. Tai ne tik žingsnių išmokimas. Svarbiausi yra trys kriterijai: poros sutarimas, tikėjimas treneriu ir tėvų palaikymas“, – reziumavo šokių kolektyvo „Rolina“ įkūrėja.

Užsukus į šokių repeticiją, nekyla abejonių, kad „Rolinos“ bendruomenė – lyg viena didelė šeima. Kol vaikai šoka, mamos šnekučiuojasi, planuoja išvykas. Pasak I. Berankienės, vyresni vaikai į repeticijas ateina net prieš dvi valandas. Jie šoka, bendrauja.

„Atostogų metu stengiamės organizuoti dienines stovyklėles. Jei savaitgalis laisvas, kartu su vyresniaisiais vaikais einame į kiną, žaidžiame boulingą. Taip pat kartu, nieko neišskirdami pagal amžių, švenčiame šventes. Šokėjams studija – lyg antri namai“, – džiaugėsi I. Berankienė, pridūrusi, kad yra sulaukusi ir vyresniųjų prašymo likti čia nakvoti – beliko pripūsti čiužinius.

Kad negali gyventi be šokių, patvirtino ir patys šokėjai.

„Niekada net neturėjau minties mesti šokių ar, pavyzdžiui, padaryti pertrauką. Atrodo, kad be šokių mano gyvenimas dabar būtų tuščias. Jei susergu ar kažkur išvažiuoju ir ilgai nešoku, labai to trūksta“, – prisipažino E. Degutis.

Šokių studijoje puikiai jaučiasi ir I. Berankienės augintinis šuo Cezaris – kiekvieną pasitinka ir išlydi.

Nenuostabu, kad laisvalaikio I. Berankienei beveik nelieka. Jos dukra jau suaugusi, tad laiką skiria darbui: kasdienėms repeticijoms, Lietuvoje ir užsienyje vykstančioms varžyboms. Tiesa, užtat I. Berankienės aplankytų šalių sąrašas netrumpas. Viena įspūdingiausių kelionių – į Japonijoje 2016 m. vykusį Pasaulio standartinių šokių čempionatą.

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

Šokių kolektyvo „Rolina“ akimirkos – asmeninio archyvo nuotraukose:

Klaipėdietis Mantvydas Vladas Vilys – vienas amatininkų gildijos „Krikragaa“ steigėjų, kūrėjas, turintis patirties įvairiose meno ir amatų srityse. Menininko tikslas – atgaivinti etninę kultūrą, bet per kitokią – kūrybinę, filosofinę – prizmę.

„Krikragaa“ – bendraminčiams vienyti

Etnine kultūra, kuriai dabar skiria daugiausiai savo laiko, M. Vilys visiškai nesidomėjo iki 18 metų, nematė savęs šioje srityje, nes manė, kad sceninė muzika, pasirodymai – nuobodybė.

„Esu iš menininkų šeimos, kūryba visada buvo arti, bet etninė kultūra neatrodė priimtina. Vėliau pradėjau lankyti ansamblį „Auksodis“, ten viskas vyko laisvai, jokių sceninių pasirodymų, man patiko atmosfera. Galiausiai atradau dar ir grupę „By tik zyz“, grojau su jais, vykome į gastroles. Tada suvedžiau galus – čia yra tikra, taip turėtų būti, tai yra įdomu, visai kitas jausmas“, – draugystės su etnine kultūra pradžią prisiminė pašnekovas.

Prieš maždaug dešimtmetį M. Vilys su įvairių sričių menininkais, kuriems buvo įdomu kurti pasitelkus etninę kultūrą, susibūrė į komandą, veikiančią Klaipėdoje ir rajone. Organizuotos edukacijos, mokymai, instaliacijos ir viskas buvo daroma į etninę kultūrą ir tradicijas žvelgiant šiuolaikiškai.

„Mums kilo mintis išvažiuoti iš miesto ir rajone atidaryti dirbtuves, tad ieškojome patalpų nuomai ar su panaudos sutartimi. Deja, negavome, nes buvome jauni, reikėjo juridinio statuso, teko steigti asociaciją“, – apie amatininkų gildijos „Krikragaa“ įkūrimą pasakojo M. Vilys.

Asociacijos „Krikragaa“ esmė – suvienyti žmones, gebančius kurti savo rankomis, generuoti idėjas, dirbti komandoje, analizuoti ir kritikuoti.

Gildija, pasak vieno jos steigėjų, nevienija profesionalių amatininkų, visi nariai yra kūrėjai, įvairių sričių –keramikos, tekstilės, medžio apdirbimo technikos – specialistai bei muzikantai: „Amatas mums reiškia rankų darbą, gebėjimą kurti ką nors materialaus.“

Pats žodis „Krikragaa“, pasak M. Vilio, reiškia rakandą, senieną, radinį, iškaseną, nelabai pritaikomą šiandien. Kūrėjai tokius dalykus kolekcionuoja ir pritaiko šiems laikams.

„Mums įdomi ir aktuali etninė kultūra, kuri sovietmečiu tapo archyvu, prarado gyvybę. Žinoma tiek, kad ant scenos niekas nelaipindavo, meniniai užsiėmimai vykdavo gyvai, būreliuose. Vėliau menas iš namų išėjo į sceną ir tapo nuobodžiu, – teigė pokalbininkas. – „Krikragaa“ skatina nedaryti taip, kaip buvo anksčiau, bet, pasitarus su profesionalais, paanalizavus, per kūrybinę prizmę sukurti ką nors filosofiško – nuo daiktų iki renginių, edukacijų – kad turėtų daugiau žavesio, skatintų norą domėtis.“

Drevernoje deginamos menininkų kurtos skulptūros. S. Barkausko nuotr.

Drevernos rudens lygiadieniui suteikė sparnus

Prieš maždaug metus gildijos nariai gavo patalpas Drevernoje – kartu su Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centru įsikūrė buvusioje mokykloje. Persikėlimas nebuvo toks lengvas, kaip tikėtasi: erdves dirbtuvėms kūrėjai ruošė visus metus, darbai pareikalavo daug jėgų, resursų, iš veiklų pasitraukė dalis klaipėdiečių.

„Rajonas yra ganėtinai tuščias, darbo vietą susikurti reikia pačiam. Kūrėjai Drevernoje susiduria su nemenkomis problemomis dėl prastos logistikos – neprivažinėsi iš kitų miestų, nes viešasis transportas retai kursuoja, nuomotis dar sudėtingiau, nes nėra patalpų“, – apie netikėtai atsiradusius nemalonius niuansus pasakojo pašnekovas.

Nepaisant keblumų, šių metų rudenį, Lygiadienio šventės metu, menininkai buvusiose Drevernos mokyklos patalpose atidarė loftą „Kūrėjai“, skirtą žvelgti plačiau į žodį „kūrėjai“, sujungti visas kūrybos sritis – ne tik amatininkus, bet ir, pavyzdžiui, pedagogus, – kad būtų galima integruoti dalyko turinį.

„Krikragaa“ į Dreverną nenukeliavo visai netikėtai. Kiek anksčiau M. Vilys su bendraminčiais, padedant seniūnijai, įsteigė atvirą jaunimo erdvę Priekulėje, ten su jaunimu rengtos šventės, festivaliai, stovyklos, įkurta atvira jaunimo erdvė „Rezonansas“. Pats M. Vilys vadovavo vietos etninių instrumentų ansambliui „Avilys“.

Vėliau, susipažinę su Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatore Virgina Asnauskiene, menininkai pradėjo prasmingą bendradarbiavimą.

„Iš pradžių kartu rengėme kaimo vasaros šventę, vėliau – Rudens lygiadienio, kuri buvo maža, kukli, o vėliau – išaugo“, – pasakojo „Krikragaa“ prezidentas.

Dabar Rudens lygiadienio šventė, kurios metu deginamos įspūdingos skulptūros, kurtos meninių stovyklų metu, sulaukia nemažai lankytojų dėmesio, tik šį rudenį jų buvo mažiau dėl prastų oro sąlygų.

„Šiemet skulptūrų deginimui buvo ekstremalios sąlygos, visi siužetai, kuriuos sukūrėme – neįmanoma buvo jų normaliai įgyvendinti, prireikė daugybės pastangų, bet su gamta nepakovosi, – teigė pašnekovas. – Yra skulptūrų, kurias statome pusantro mėnesio, o sudeginame per dvi valandas. Mes mėgstame iššūkius ir norime eiti toliau, bet susiduriame su sunkumais Lietuvoje, ir ne tik dėl ekonominės situacijos – dažnai tenka aukoti daugiau, nei gauti, tiek finansiškai, tiek morališkai nėra grąžos. Aukojame visą savo laiką kūrybai, bet išgyventi iš to nepavyksta“, – teigė pašnekovas.

„Krikragaa“ ne tik kuriant šias skulptūras, bet ir kitose veiklose bendradarbiauja su menininkais iš Lietuvos ir užsienio – Vokietijos, Ispanijos ir panašiai.

Vienas geriausių šio bendradarbiavimo pavyzdžių – prie amatininkų gildijos veiklos nemažai prisidedantis lofto „Kūrėjai“ logotipo autorius ispanas Jordi Navarro Navarrete (Jordi NN). Jis tapo, kuria skulptūras, dizainą, fotografuoja, filmuoja, kuria interneto svetaines. Anot M. Vilio, ispanų menininkas – vienas pagrindinių ugnies skulptūrų sumanytojų, dizaino kūrėjų, stovyklų organizatorių.

„Esame atviri atvažiuojantiems kūrėjams, leidžiame naudotis galimybėmis, kurias turime. Tarkime, įkurtos dirbtuvės yra mūsų indėlis – patys įrengėme patalpas, pirkome instrumentus ir dabar leidžiame menininkams čia kurti“, – pasakojo M. Vilys.

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

VšĮ Dovilų socialinių iniciatyvų centro steigėja ir vadovė, buvusi Dovilų miestelio bendruomenės pirmininkė Šarūnė Petruškevičienė – aktyvi, energijos ir laiko visuomeninei veiklai nestokojanti moteris, kurios galvoje nuolat sukasi naujos projektų idėjos. Netrukus 40 žvakučių ant torto pūsianti pašnekovė: planuoja pamažu mokytis atskirti laisvalaikį ir darbą – kad daugiau laiko liktų sau.

Pakeistas Dovilų miestelio veidas

Dar visai neseniai Dovilų centre esanti visuomenės poreikiams skirta teritorija buvo apleista, joje vietiniai žmonės augino daržoves. Dabar ši vieta bendruomenės ir jos buvusios pirmininkės Šarūnės Petruškevičienės dėka turi visai kitą veidą – čia įkurtas Dovilų parkas.

„Pamenu, kai atsikrausčiauį Dovilus, man viena gyventoja sakė, kad būtų labai gerai tą teritoriją sutvarkyti. Taigi, Dovilų parko kūrimas ir tapo mano, kaip bendruomenės pirmininkės ir doviliškės rūpestis“, – teigė pašnekovė, subūrusi aktyvią komandą, dėl miestelio gražinimo glaudžiai bendradarbiavusią su Dovilų seniūnijos seniūne Nijole Ilginiene.

4 metus vadovavusi bendruomenės veiklai, Š. Petruškevičienė rašė projektus, padėjusius „prikelti“ Dovilus naujam gyvenimui. Per šį laikotarpį įrengta vaikų žaidimų aikštelė, lauko treniruokliai, futbolo, tinklinio, krepšinio aikštelės.

„Taip metai po metų teritorija vis pasipildė naujais įrenginiais ir tapo labai mėgiama ne tik doviliškių, bet ir gargždiškių laisvalaikio praleidimo vieta. Ypač padidėjo jos lankomumas, kai buvo nutiestas dviračių takas palei karjerą. Daug esu projektų įgyvendinusi, bet Dovilų parko projektas man mieliausias, nes nors nebesu bendruomenės pirmininke, teritorija toliau gražėja, tik jau kitų žmonių iniciatyva“, – pasakojo moteris, pasidžiaugusi vietinių gyventojų aktyvumu – prie projektų doviliškiai prisideda tiek darbu, tiek finansavimu.

Nors miestelis ir toliau pamažu gražėja – Lietuvos valstybės atkūrimo proga miestelyje pasodintas ąžuolynas, vietinio kalvio ir seniūnės iniciatyva įrengta Dovilano žvaigždė – bet, pasak Š. Petruškevičienės, nuveikti dar yra ką: „Reiktų ten dar takelius įrengti, suolelius, papildyti vaikų žaidimų įrenginius, gal pastatyti pavėsinę, tęsti apželdinimo darbus. Tuo tarpu man tikrai malonu stebėti, kaip žaidžia vaikai, tinklinį ar krepšinį – pasikeisdami suaugę, ir žinoti, kad prie šio projekto įgyvendinimo pati visai ne menkai esu prisidėjusi.“

Paklausta, ar nebuvo sudėtinga suburti vietinius žmones miestelio gražinimo darbams, moteris teigia, kad lengva tiek, kiek pats tiki tuo, ką darai.

„Nevyriausybinė veikla tuo ir įdomi, kad gali įgyvendinti pačias įdomiausias idėjas. Tik jeigu tikiesi, kad atsiras žmonių, skiriančių savo laiką tam, kas tiesiogiai neteikia jiems naudos – turi ryžtis būti lyderiu ir pats skirti laiko dvigubai tiek – 200 procentų, tikėti tuo, ką darai ir visada matyti, pastebėti net menkiausias kito žmogaus pastangas. Ir žinoma, reikia bendradarbiauti su visomis miestelio organizacijomis. Nežinau, ar pavyko, bet žinau, kad stengiausi.“

Su Dovilų bendruomene nuveikta nemažai darbų. Asmeninio archyvo nuotr.

Dovilų socialinių iniciatyvų centras – idėjų įgyvendinimui

Klaipėdos universiteto menų fakultete muzikos pedagogiką baigusios moters galvoje nuolat sukasi įvairios idėjos, tad ieškodama galimybių jas įgyventi Š. Petruškevičienė įkūrė VšĮ Dovilų socialinių iniciatyvų centrą.

„Dar 2014 m., būdama Dovilų bendruomenės pirmininke, nusprendžiau įkurti savo VšĮ, kad galėčiau laisvai ir nevaržomai įgyvendinti tuos projektus, kurie man pačiai yra įdomūs, neprisirišant prie teritorijos“, – atsiminė pokalbininkė.

Š. Petruškevičienė su Lietuvos nacionaline filharmonija įgyvendino profesionalaus meno sklaidos projektą Vakarų Lietuvos regione, skirtą bendruomenių metams, pašnekovės įsteigta viešoji įstaiga padėjo įgyvendinti ir krepšinio aikštelės įrengimą Doviluose. Kartu su partneriais inicijuotas socialinis projektas „Įsupkime gerumą“, kurio metu už surinktas lėšas Gargždų miesto parke įrengtos pirmos Lietuvoje sūpynės neįgaliesiems.  

„Tai – vienas prasmingiausių įgyvendintų projektų ir, sakyčiau, puikus pavyzdys, kiek daug galima padaryti suvienijus jėgas“, – apie projektą „Įsupkime gerumą“ kalbėjo doviliškė.

Svarbiausia Dovilų socialinių iniciatyvų centro veikla – Europos Sąjungos projektas „Kompleksinės paslaugos šeimai“, pradėtas įgyvendinti 2017 m. liepą.

Su partneriais inicijuotas projektas „Įsupkime gerumą“. Asmeninio archyvo nuotr.

Projektas – itin reikalingas

Per vienerius projekto „Kompleksinės paslaugos šeimai“ gyvavimo metus, veiklose dalyvavo 549 asmenys, nors numatyta buvo, kad per 4 metus dalyvaus 450 dalyvių.

„Per metus viršytas visas numatytas dalyvių skaičius tik įrodo, kad šis projektas reikalingas žmonėms“, – sakė įstaigos vadovė.

Didžiausio populiarumo, anot Š. Petruškevičienės, sulaukė individualios psichologo konsultacijos. Nemokamomis konsultacijomis, kurių vienam asmeniui skiriama iki 20, pasinaudojo 186 asmenys.

„Siekiame, kad paslaugos pasiektų kiek įmanoma daugiau žmonių netoli jų gyvenamosios vietos. Šiuo metu galima registruotis vaikų (nuo 7 metų) ir suaugusiųjų konsultacijoms Gargžduose, suaugusiųjų konsultacijoms Priekulėje, Endriejave, Klaipėdoje, – sakė įstaigos vadovė. – Noriu pasidžiaugti ir padėkoti tų seniūnijų, kuriuose vyksta konsultacijos seniūnams, socialiniams darbuotojams, kad padeda paskatinti žmones nebijoti, naudotis paslaugomis. Be jų pagalbos būtų daug sunkiau pasiekti tuos žmones, kuriems tikrai reikia pagalbos.“

Nors veiklose apsilankiusiųjų skaičius jau viršijo lūkesčius, pokalbininkė teigė, kad žmonės psichologo pagalbos kreipiasi nedrąsiai – vyrauja nuomonė, kad jei kreipsiesi pagalbos – tau „su galva negerai“. Žmonės vis dar patiria gėdą, ko nėra susidūrus su kita sveikatos problema, pavyzdžiui, susižeidus.

„Žmogų sudaro ne vien kūnas, kuriuo reikia rūpintis, bet ir emocijos, jausmai. Mes pratę į juosnekreipti dėmesio, bet tai daro įtaką mūsų gyvenimui. Dažnas klausimas iš norinčių lankytis individualiose konsultacijose – ar neliks kokio įrašo medicininėje knygelėje, kad jis lankėsi pas psichologą, esą tai gali pakenkti profesinei karjerai ar gaunant vairuotojo pažymėjimą. Atsakymas paprastas – informacija, kad žmogus lankėsi konsultacijose kitiems asmenims, gydymo įstaigoms, mokykloms ir kt. – neteikiama“, – ramino Š. Petruškevičienė.  

Kita populiari Dovilų socialinių iniciatyvų centro teikiama paslauga – pozityvios tėvystės mokymų, tėvų grupių veikla. Per metus vyko 9 tėvų grupės Gargžduose, Doviluose, Priekulėje, Vėžaičiuose. Pasak pašnekovės, tėvai džiaugiasi galimybe jiems patogiu metu, po darbo (užsiėmimai prasideda 18 val.) daugiau sužinoti apie vaiko auklėjimą, ribų, atsakomybės, savivertės ugdymo subtilybes, gauna atsakymus į rūpimus klausimus: „Manau visi tėvai nori, kad užaugę vaikai būtų savimi pasitikintys, laimingi žmonės, bet, kaip būti gerais tėvais, niekas nemokina. Palyginimui, studijų metais mokomės, kaip būti savo srities profesionalais, ir tam skiriame 4–6 metus. O kiek skiriame laiko žinių apie vaiko auklėjimą įgijimui?“

Anot Š. Petruškevičienės, vis dar gajus mitas, kad „jei mus tėvai užaugino be mokslų, mes irgi užauginsime“.

„Aš pati asmeniškai manau, kad tėvų grupės kur kas naudingesnės nei pavienės paskaitos, nes 8–10 užsiėmimų ciklo metu kur kas daugiau sužinoma bei yra laiko praktiškai taikyti žinias namuose ir savo patirtimi pasidalinti kito užsiėmimo metu, – teigia centro vadovė. – Labai džiaugiamės, kad populiarėja į užsiėmimus ateiti poromis, nes juk vaiko auklėjimas yra ne vien mamos, bet ir tėčio reikalas. Džiaugiamės ir populiarėjančia mediacijos paslauga bei paskaitomis, kuriose dalyvavo daug žmonių.“

Kur gali registruotis Klaipėdos rajono gyventojai ir kas vyks artimiausiu metu? Sužinokite ČIA.

Š. Petruškevičienė neskaičiuoja laiko ir energijos atiduotų visuomeninei veiklai. Asmeninio archyvo nuotr.

Viskas daroma su ugnele

Š. Petruškevičienei netrūksta nei idėjų, nei veiklos – per 15 pastarųjų metų nuveikta nemažai darbų.

„Buvo festivalių laikas (o jų įgyvendinau daugiau kaip 23), tuomet nuoširdžiai džiaugdavausi, kai pavykdavo kokią įžymybę į Gargždus pasikviesti ir kai socialinių akcijų metu žmonės skirdavo pinigėlių šeimoms, susiduriančioms su sunkia liga, ar nepritekliumi, pagelbėti. Buvo bendruomenės laikas, kai visa degiau noru sukurti parką ir džiaugtis tuo, kad bus, kur praleisti laisvalaikį“, – sakė moteris, paatviravusi, kad artėja metas, kai reikės suvesti vidines sąskaitas – apžvelgti, kas padaryta, daroma ir kas planuojama.

Šiuo metu moteris gilinasi į psichologinės pagalbos sritį ir stengiasi įgyvendinti projektus. Visas veikloms atiduotas laikas buvo ir darbas, ir laisvalaikis.

„Ar džiaugiuosi tuo, ką darau? Taip. Na, bent nieko nesigailiu. Viską, ką darau, darau su ugnimi“, – teigia Kauno Geštalt institute Geštalto individualųjį konsultavimą studijuojanti pašnekovė.

Laiko ne tik studijoms, knygų skaitymui, bet ir anglų kalbos mokymuisi bei susirašinėjimui tradiciniais laiškais su užsieniečiais randanti Š. Petruškevičienė svajoja baigti psichologijos studijas.

„Palengva įsileidžiu mintį, kad laisvalaikis gali būti tiesiog laisvalaikis, o ne vien darbas, tad vis drąsiau leidžiu sau keliauti – mažiukais žingsniukais įgyvendinu seną svajonę – aplankyti visus Europos operos teatrus. Tiesiog jaučiu, kad šiuo metu man tai yra įdomu“, – pasakoja pašnekovė, kurios gyvenimo kredo – turėti vidinę laisvę ir drąsą daryti tai, kas tuo metu domina.

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

Asmeninio archyvo nuotraukos:

Jokūbas Šernas – vienas iš trijų jauniausių Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų. Ir vienintelis iš dvidešimties evangelikų reformatų tikėjimo. Teisininkas, visuomenininkas, žurnalistas ir nežinia, kuo dar Lietuvai būtų nusipelnęs šis žmogus, jei ne negailestingas likimas.

Mokslų pradžia – namuose

Gimė J. Šernas 1888 m. birželio 14 d. ūkininkų Elžbietos ir Martyno Šernų šeimoje. Šeimoje jau augo du vaikai – Elžbieta ir Adomas, o vėliau, po Jokūbo, gimė dar du – Petras ir Marija. Dar trys vaikai – Emilija, Ona ir Julijonas – mirė kūdikystėje. Kaip ir daugumoje šeimų, pamatus mokslams tėvai statė patys, namuose. Kaip rašo Kovo 11-osios Akto signatarė I. Andrukaitienė, šeima artimai bendravo su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, tad namuose netrūkdavo lietuviškų knygų. Ne išimtis, kad namuose buvo laikoma ir Biblija, katekizmas, postilė, giesmynas. Šeimos galva – Martynas Šernas – dažnai ir pats namuose laikydavo pamaldas su atitinkamomis giesmėmis ir maldomis.

Jokūbą, kaip ir kitus vaikus, lietuviškai skaityti išmokė mama, o tėvas nupirko rusų kalbos elementorių ir išmokė skaityti ir rašyti rusiškai. Vėliau jis išmoko ir lenkų kalbą.

Jaunas, bet drąsus ir iniciatyvus

Už namų sienų, pirmuosius mokslus pradėjo krimsti Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau, 1903 m. įstojo į Slucko (Baltarusija) gimnaziją. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, o 1905 m. įvykus Didžiajam Vilniaus Seimui, politinių pokyčių idėjos ėmė reikštis ir jaunimo tarpe. Už dalyvavimą revoliuciniame judėjime, J. Šernas buvo pašalintas iš gimnazijos.

Tuomet J. Šernas išvyko pas brolį Adomą, besimokiusį Tartu mieste. 1910 m. baigė privačią Tartu (Estija) gimnaziją. Metus pasimokęs Tartu universiteto Teisės fakultete, perėjo į Peterburgo universitetą, kurį baigė 1914 m.

Grįžęs į Lietuvą, dirbo žurnalistu, redagavo „Lietuvos žinias“, dėstė istoriją Vilniaus „Ryto“ gimnazijoje, prie kurios steigimo prisidėjo ir pats. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys, vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos generaliniu sekretoriumi. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

M. Sleževičiaus vadovaujamame IV Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, vėliau paskirtas Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos referentu. Nuo 1925 m. J. Šernas – pirmasis Savivaldybių departamento direktorius, taip pat žurnalo „Savivaldybė“ redaktorius.

Ministrų kabinete J. Šernui buvo pavesta ypatinga, strategiškai svarbi misija – prisidėti prie Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Daugiausia jo pastangomis į Lietuvos Valstybės Tarybą 1920 m. kovo 20 d. buvo kooptuoti trys Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos nariai. Taryba dar 1919 m. balandį įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje deklaraciją, kad „Mažoji Lietuva būtų priglausta prie Didžiosios Lietuvos“, deja ir deklaracijos, ir Lietuvos valstybės delegacijos reikalavimų buvo patenkinta tik maža dalis – Lietuvai pripažintas Klaipėdos kraštas iki Nemuno. Ta proga įvyko speciali Valstybės Tarybos sesija, skirta Mažajai Lietuvai; J. Šernas tam įvykiui prisiminti parengė ir išleido knygą „Kovo 20 diena“, kurioje pateikta ir Prūsų tautos istorija, ir tą dieną posėdyje pasakytos kalbos. Valstybės Tarybos nutarimą 1921 m. pakartojo Steigiamasis Seimas, pareikšdamas, kad Mažoji Lietuva yra neatskiriama nepriklausomos Lietuvos valstybės dalis, tačiau tik po sėkmingo 1923 m. sausio 15 d. lietuvių Klaipėdos krašte sukilimo, Klaipėda ir jos kraštas įsijungė į Lietuvos sudėtį.

Greta valstybės kūrimo reikalų, J. Šernas aktyviai dalyvavo ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios organizaciniame gyvenime. 1918 m. jis išrenkamas bažnyčios kuratoriumi, taip pat į kontrolės komitetą. Vėliau J. Šernas priskiriamas į bažnytinių rinkliavų reorganizacijos komisiją, o 1920 m. Kolegijos sprendimu jam suteikiamas įgaliojimas užsiimti Naujamiesčio ir Deltuvos evangelikų reformatų bažnytinių žemių nuomos išieškojimu.

Asmeninio gyvenimo vingiai

Atrodo, sėkmingai klostėsi ir asmeninis signataro gyvenimas. Pirmojo pasaulinio karo metais jis vedė Kleopą Brijūnaitę, abu mokytojavo „Ryto“ gimnazijoje, o 1917 m. porai gimė dukra Danutė Irena. Tačiau jau 1922 m. rugsėjo 19 d. evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija gavo J. Šerno prašymą išskirti jį su žmona.

Kaip pasakoja Vilniuje gyvenanti J. Šerno anūkė, Danutės Irenos dukra Kristina Šernaitė, dabar jau niekas ir negali pasakyti, kodėl jos senelių bendras gyvenimas baigėsi skyrybomis. Galima tik spėlioti, ar nesutrukdė įvairios diplomatinės pažintys ir kelionės. Tačiau akivaizdu, kad J. Šerno dukrai šios skyrybos buvo itin skaudžios. Tuoj po jų, mergaitės mama išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten pasiliko. Šešerių metų dukra liko su tėvu, tačiau dėl didelio užimtumo, josios globą jis pavedė savo broliui, evangelikų reformatų kunigui Adomui Šernui su žmona Zuzana.

O 1923 m. J. Šernas vėl veda – aktorę Verą Fainbergaitę, Sankt Peterburgo kailių pirklių gildijos narių Boriso ir Esteros Feinbergų dukrą. Su ja 1925 m. liepos 30 d. susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo Šerno.

Tačiau, kaip rašo I. Andrukaitienė, šeimos laimė truko neilgai. J. Šerną užklupo nepagydoma liga. Jis išvažiavo į Karaliaučių tikėdamasis, kad ligą pavyks įveikti. Ten buvo operuotas, bet, deja, operacija nebepadėjo. Grįžusį iš Karaliaučiaus Vera jį labai rūpestingai slaugė, bet likimas jau buvo negailestingai nulėmęs išsiskyrimą. Kai J. Šernas 1926 m. liepos 31 d. mirė, sūneliui Jokūbui Bernardui buvo vieneri metukai. Dukrai Danutei Irenai nebuvo nė devynerių. Verai Šernienei – dvidešimt ketveri. Jokūbo Šerno palaikai traukiniu buvo atvežti iš Šiaulių į Biržų geležinkelio stotį, iš kur vežimu gedulinga procesija keliavo į Nemunėlio Radviliškio kapines, kur signataras ir yra palaidotas.

Prieglobstis – dėdės namai

Dukterį iš pirmosios santuokos, K. Šernaitės mamą Danutę Ireną J. Šerno brolis Adomas Šernas augino iki pat brandos. Susituokusi su karininku moteris Antrojo pasaulinio karo metais per Drezdeną traukėsi į Vakarus, ir pasiekė Ameriką, kur gyveno jos mama. Bijodama, kad kelionėje gali nutikti kas nors blogo, savo dukterį ji irgi paliko Lietuvoje – pas tą patį dėdę Adomą Šerną. Drezdene K. Šernaitės mama susipažino su belgu. Vėliau su juo susituokė, pagimdė sūnų Danielių. Brolis ir sesuo susirašo laiškais, tačiau didelio bendravimo nėra – dėl nebūtų artimų vaikystės ryšių.

„Dėdė ir jo žmona 1953 m. mane įvaikino. Su biologine mama savo sąmoningam gyvenime pirmą kartą susitikau 1993 m. Iki tol iš Amerikos giminės buvo parvežę su jos kalba įrašytą juostą. Keistas jaudulys apėmė... Vėliau bendravome ir telefonu, ir susirašinėjome laiškais. Įdomiausia, kad mama ir rašė visiškai be klaidų lietuviškai“, – prisiminė Kristina Šernaitė.

Iki tol niekur iš Lietuvos negalėjusiai išvykti moteriai išvyka už Atlanto buvo pirmoji užsienio kelionė. K. Šernaitė dar pamena tą jaudulį ir nerimą Amerikos ambasadoje Lietuvoje, kai vienas po kito kabineto duris varstė negavusieji vizų. Neigiamo atsakymo tikėjosi ir ji, tačiau dar buvo paklausta, kur buvusi anksčiau?

Dabar J. Šerno anūkei gaila, kad susitikus su mama nepavyko jos iškvosti daugiau atsiminimų apie senelį. Jaunystėje, gyvenant pas dėdę ir tetą, vaikui, o vėliau ir jaunai merginai niekas daug nepasakojo apie J. Šerną.

„Bandžiau klausti mamos, tačiau ji iš karto susinervindavo, matyt, tėvų skyrybos buvo nežmoniškai skaudžios. Sakydavo, kad mūsų nuopelno dėl senelio darbų Lietuvai irgi nėra, ir baigiame kalbas“, – prisiminė ji.

Ankstesniais laikais daug kas net nežinojo, kad K. Šernaitė yra signataro anūkė. Dabar tai – vieša, tačiau pasak moters, labai įpareigoja. Daug dalykų ir faktų K. Šernaitė ir pati sužino iki pat dabar, nes drąsiau kalbėti apie J. Šerno asmenybę pradėta tik po Atgimimo laikų.

Infografikas

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

Vilniuje, Rasų kapinėse, stūkso simbolinis kapas-kenotafas, skirtas trijų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų atminimui įamžinti, kurių palaikai iki pat šiol nebuvo rasti. Tarp jų – ir jauniausia mūsų tautinio atgimimo asmenybė, prikėlusį šalį naujam laisvės įkvėptam gyvenimui – Kazimieras Bizauskas.

Atsinešė tragišką likimą

Bizauskų šaknys kilo iš Pasvalio rajone esančio Vildūnų kaimo. Iš ten kilęs ir signataro tėvas Kazimieras Bizauskas. Pastarasis buvo apsišvietęs žmogus, baigęs mokslus. Gyvendamas Pumpėnuose (Pasvalio raj.) tėvas Kazimieras kūrė kooperatyvus, tapo vienu iš pirmųjų kooperatyvinio judėjimo Lietuvoje atstovų bei buvo Vartotojų draugijos vedėjas. Vėliau K. Bizauskas išsikėlė į Latviją, kur apsistojo Kuldygos apskrityje, Paviluostoje. Ten jiedviem su žmona Karolina Jankauskaite-Bizauskiene, Panevėžio apskrities, Joniškio parapijos valstiete, gimė vienintelis sūnus, kuriam duotas tėvo, Kazimiero vardas.

Mažasis Kazimieras pasaulį išvydo 1893-ųjų vasario 2 dieną (pagal tuometinį senąjį kalendorių, pagal naująjį – vasario 14 d.) ir su savimi atsinešė gana tragišką likimą. Paties K. Bizausko žinių, dokumentų apie jo veiklą išliko nedaug. Daugelis užrašų ir įvairių kitų raštų prapuolė Pirmojo pasaulinio karo, vėliau – sovietų okupacijos metais. Tą patikina ir jauniausio signataro gyvenimu bei darbais domėjęsis giminaitis, Kėdainiuose gyvenantis K. Bizausko pusseserės Kazimieros Bizauskaitės-Židonienės sūnus Vidimantas Židonis.

Jaunasis Kazimieras – ramus, santūrus, gabus jaunuolis. Dar būdamas visai jaunas jautė pagarbą ir meilę gimtajai tėvų žemei, žinojo, kad užklupus negandoms, tik konkrečiais darbais ir lojalumu galima siekti tautos gerovės. Tą vėliau K. Bizauskas ir įrodė, likdamas Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais, kai šalį užėmė vokiečiai bei tąsyk, kai įžygiavo sovietų okupantų kariai.

Su negailestingu likimu K. Bizauskas susidūrė būdamas visai jaunas – anksti jis neteko abiejų tėvų. Mama susirgo džiova ir Kazimierui sulaukus vos trijų metų, mirė, išgyvenusi 22 metus.

Toliau berniuko išsilavinimu rūpinosi tėvas bei dėdė kunigas Antanas Bizauskas. Baigęs Skaistkalnės pradžios mokyklą, K. Bizauskas įstojo į Mintaujos gimnaziją. Nėra žinoma, kuriais metais tiksliai, tačiau išliko duomenų, jog jis joje mokėsi jau būdamas vienuolikos metų. Netrukus K. Bizauskas išvyko į Šveicariją, kur tęsė mokslus Švico gimnazijoje.

Skiepijo krikščioniškąją pasaulėjautą

Anot Vidimanto Židonio, tikėtina, jog K. Bizauskas puikiai mokėjo keletą kalbų, buvo įvaldęs ne tik lietuvių, latvių, rusų, bet ir vokiečių kalbas.

„Juk paprastai, pradžioje, į svečią šalį atvykusieji tik mokosi vietinės kalbos, o Kazimieras buvo iškart priimtas į gimnaziją“, – teigė V. Židonis, pridurdamas, jog natūralu, kad vėliau dirbdamas diplomatu K. Bizauskas mokėjo ir daugiau užsienio kalbų.

Dar būnant Šveicarijoje, 1907 metais, K. Bizauską pasiekė žinia apie tėvo mirtį. Keturiolikos metų jaunuolis skaudžiai išgyveno šią žinią, tačiau, pasak V. Židonio, į tėvo laidotuves Anykščiuose atvykti nespėjo.

Likusį našlaičiu, K. Bizauską auklėjo bei didžiausią įtaką darė du kunigai – Povilas Dogelis (1877–1949) ir dėdė Antanas Bizauskas. Dėdė A. Bizauskas, kurio pastangomis Lietuvos pranciškonai atgavo provincijos teises, ilgai dirbęs Kretingos ir Kauno vienuolynų vyresniuoju, pirmuoju provincijolu, K. Bizauską auklėjo remdamasis krikščioniška pasaulėjauta, skiepijo gilų tikėjimą, meilę Tėvynei. A. Bizauskas mirė 1937 metais, palaidotas Kretingoje.

Nebaigęs mokslų Šveicarijoje, spėjama, jog dėl finansinių sunkumų, K. Bizauskas sugrįžo į Lietuvą. Čia mokėsi Vilniuje, o galiausiai baigė Kauno gimnaziją. Dar besimokydamas Kaune, K. Bizauskas ėmėsi visuomeninės veiklos, su kitais jaunuoliais būrėsi į grupuotę. Šiai skilus į ateitininkus ir aušrininkus, pradžioje save priskyrė aušrininkams, vėliau perėjo į ateitininkų pusę. K. Bizauskas buvo ir vienas iš katalikiško laikraščio „Ateitis“ leidėjų.

Įkūrė gimnaziją

Vėliau, 1913 m. K. Bizauskas įstojo į Maskvos universitetą, kur pasirinko Teisės fakultetą.

„Tuomet pasirinkti teisės studijas buvo gana populiaru. Didžioji dalis mūsų šviesuomenės tapdavo teisininkais arba kunigais. Visgi, K. Bizauskas studijų Maskvoje neužbaigė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis sugrįžo į Lietuvą“, – tęsė pasakojimą V. Židonis.

Mintys apie Lietuvą K. Bizausko niekuomet neapleisdavo ir jam dar mokantis Maskvoje, jis aktyviai veikė lietuvių studentų ateitininkų draugijoje „Rūta“.

Sugrįžęs į Lietuvą, K. Bizauskas skleidė lietuvybės idėjas, reiškėsi visuomeninėje veikloje, o labiausiai prisidėjo prie švietimo sistemos reformavimo. 1915 metais rugsėjo mėn. K. Bizauskas apsigyveno Panevėžio senamiestyje, pas savo tetą. Jis paskirtas Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi ir dirbo vertėju. Vokiečių okupuotame krašte K. Bizauskui su bendraminčiais pavyko iš valdžios gauti leidimą steigti gimnaziją. 1915 m. Panevėžyje įkuriama pirmoji lietuviška gimnazija, kurioje K. Bizauskas dirbo inspektoriumi.

„K. Bizauskas ėmė reikštis ir kaip literatas, rašytojas, publikuodavo straipsnius spaudoje. Be to, jis priklausė lietuvių literatūros vadovėlių komisijai, netrukus ėmė ruošti ir išleido Raštijos bei literatūros teorijos vadovėlį aukštesniajai mokyklai, – kalbėjo Lietuvos signataro giminaitis. – Galų gale, tokia aktyvi veikla puoselėjant lietuvybę, jam leido tapti žinomu ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Ne veltui, 1917 metais jis buvo pakviestas į Lietuvių konferenciją Vilniuje, nors jam tuomet dar buvo tik 24-eri“.

1918 metais K. Bizauskui teko didelė atsakomybė pasirašyti Lietuvos valstybės atkūrimo nutarimą. Taip jis, sulaukęs 25 metų, tapo jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu. Šios pareigos reikalavo vis daugiau laiko, tad K. Bizauskui teko sumažinti savo darbo Panevėžio gimnazijoje krūvį, kol galiausiai, visiškai jo atsisakė ir išsikraustė į Vilnių.

Vidimantas Židonis (dešinėje) su broliu Petru Prezidentūroje. Asmeninio archyvo nuotr.

Atsakomybė atkurti švietimo sistemą

Vėliau, K. Bizausko dukros Algės Bizauskaitės-Zundienės (1923–1985) vyras Pranas Zundė signataro biografijos knygoje rašė, kad tuo metu K. Bizauską su Panevėžiu siejo tik vienas itin artimas asmuo – ketvirtos klasės gimnazistė Paulina (Polia) Liepaitė. Rašoma, jog merginos tėvai buvo ūkininkai, kilę iš neturtingų valstiečių. Visgi, tėvas Povilas Liepa, nenorėjęs, kad šeima gyventų skurde, buvo išvažiavęs laimės ieškoti į Ameriką. Ten sunkiai dirbo, susitaupė pinigų ir grįžęs į Lietuvą nusipirko ūkį bei išleido vaikus į mokslus.

Biografijoje rašoma, kad P. Liepaitė buvo jauniausia iš brolių ir seserų. Kurį laiką pasimokiusi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, ji, negalėdama susitaikyti su mokykloje buvusia priešiškai lietuvybei nusiteikusia aplinka, su draugėmis ėmė maištauti ir perėjo į gimnaziją, kurioje dirbo K. Bizauskas. 1919 metais P. Liepaitė baigė gimnaziją ir dar tais pačiais metais Skiemonyse susituokė su K. Bizausku. Juos sutuokė brolis, Skiemonių parapijos klebonas kunigas Petras Liepa. Pora susilaukė dviejų dukrų – Primos ir Algės.

1919 metais K. Bizauskas kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku, Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką. 1919–1920 metais jis dalyvavo Lietuvos delegacijų pasitarimuose su Anglija ir Sovietų Rusija.

Kazio Griniaus vyriausybėje (1920–1922 m.) K. Bizauskas ėjo švietimo ministro pareigas. 1920 metais tapo Steigiamojo Seimo nariu. Visgi, atsisakęs savo mandato seime, jis perėjo į diplomatinę veiklą. Tad, kaip rašo P. Zundė, „nuo 1922 metų pradžios iki 1931 metų pabaigos Kazys Bizauskas, <...>, praktiškai be pertraukos atstovavo Lietuvos valstybei užsienyje ir tik kartais tarnybiniais reikalais trumpai apsilankydavo Lietuvoje.“

Tiesa, dar vadovaudamas Lietuvos švietimui, K. Bizauskas nuveikė nemažai reikšmingų darbų. Jam teko didžiulė atsakomybė atkurti švietimo sistemą: keliamas visuomenės raštingumo lygis, šalyje įkuriamos pradžios mokyklos, leidžiami vadovėliai, siekiama privalomo ir nemokamo pradinio mokslo.

1922 m. K. Bizauskas paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane, o po metų – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau jam teko dirbti Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje.

Jautė pareigą pasilikti

1931 metais K. Bizauskas tapo įgaliotoju ministru užsienio reikalų ministerijoje. Nuo to laiko, iki gyvenimo pabaigos, liko Lietuvoje, vėl aktyviai įsijungė į ateitininkų organizacijos veiklą.

1939 metais Jono Černiaus vyriausybėje K. Bizauskas tapo ministro pirmininko pavaduotoju, vėliau tas pačias pareigas užėmė ir Antano Merkio vyriausybėje. Atgavus Vilnių, jis paskirtas ir vyriausybės įgaliotiniu Vilniui bei jo kraštui.

Ne kartą K. Bizausko pusseserės sūnus V. Židonis prisipažino, jog gyvenimo pabaigoje Lietuvos signataras jautė, koks jo likimas laukia, tačiau nesitikėjo, kad represijos bus tokios negailestingos.

„O kaip nejausi? Prieš mėnesį Ukmergės rajone, Kadrėnų kaime buvo pastatytas memorialinis paminklas, skirtas įamžinti 18-kai sovietų okupantų nužudytų Lietuvos Respublikos ministrų. Jūs galite patikėti, kiek tai yra daug? Tai dar kartą parodo žiaurias sovietų armijos represijas, gyvybės buvo atimamos visiems iš eilės ir nesukant galvos, – dėstė V. Židonis. – K. Bizauskas, tuo metu užėmęs svarbų vicepremjero postą, jautė pareigą pasilikti Lietuvoje. Tąsyk iš šalies jau buvo pasitraukęs A. Smetona, tad likti kažkam reikėjo. Žinoma, jei būtų žinojęs, kas jo laukia, tikriausiai irgi būtų bėgęs, visi būtų bėgę.“

Sovietams okupavus Lietuvą, K. Bizauskas sugrįžo į savo ūkį Žirnajuose, netoli Pabaisko. Tačiau jau 1940 metais lapkričio 20 dieną jį suėmė rusų enkavedistai. K. Bizauskas įkalintas Kauno kalėjime, jam iškelta byla, kurioje kaltinamas dėl prisidėjimo prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės bei kariuomenės kūrimo, pasipriešinimą tarybų valdžiai.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, kartu su kitais politiniais kaliniais jis evakuotas į SSRS gilumą. K. Bizauskas traukiniu gabentas link Maskvos, bet vokiečiams subombardavus geležinkelį, suprasta, kad tikslo pasiekti nepavyks. 1941 m. birželio 26 d. K. Bizauskas sušaudytas Polocko rajone, netoli Bigosovo stoties. K. Bizausko šeima, nesulaukusi jokių žinių, pasitraukė į Vakarus.

Prima Bizauskaitė-Dunn su Vidimantu Židoniu prie namo, kuriame gyveno signataras K. Bizauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Suartino domėjimasis šaknimis

Dukra Algė Bizauskaitė mirė 1985 metais, o jos sesuo Prima Bizauskaitė-Dunn gyvena Amerikoje. Anot V. Židonio, domėjimasis savo senelių ir tėvų šaknimis, giminaičius suartino, tad Lietuvoje ir pašnekovo namuose P. Bizauskaitė-Dunn svečiavosi ne kartą. Lankėsi ir Kaune esančiuose Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namuose, kur dar galima išvysti keletą išsaugotų asmeninių signataro ir jo šeimos daiktų.

„Čia, antrame pastato aukšte, galima apžiūrėti kambarius, kuriuose signataras gyveno su šeima. Pamatyti įvairių asmeninių daiktų, dokumentų, keletą išlikusių nuotraukų. Deja, šeimai bėgant į Vakarus, nebuvo laiko, kada galvoti, kaip išsaugoti daiktus“, – teigė V. Židonis.

Infografikas

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“

Nemažą dalį istorijos rinkinio, saugomo Gargždų krašto muziejuje, užima įvairūs spaudos leidiniai – kalendoriai, brošiūros, žurnalai, leidiniai, atspindintys to meto gyvenimo aktualijas, tradicijas, šimtmečių istoriją. Vienas kitas spaudinys suteikia žinių ir apie šiame krašte gyvenusių žmonių kasdienybės detales.

Draudimo metais – ypatingas dėmesys spaudai

Baltijos šalyse, dėl įvairių istorinių ir politinių priežasčių, pirmieji laikraščiai, tokie, kokius dabar mes esame įpratę matyti, atsirado gerokai vėliau nei Vakarų Europoje. Lietuvoje susivėlino ir originalios nacionalinės periodikos atsiradimas. Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių kalba pasirodė tik XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje laikraščiai atsirado dar XVIII amžiuje. Be to, priešingai nei kaimyninėse valstybėse, mūsų leidiniai buvo spausdinti už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų.

Pačiu pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu laikomas žurnalo pobūdžio spaudinys „Nusidavimas Dievo Karalystėje“, leistas Tilžėje (1823–1825 m.) ir jo tęsinys – „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ leistas Karaliaučiuje (1832–1921 m.). Tai buvo misijų reikalams skirtas leidinys, didžiąja dalimi verčiamas iš vokiečių kalbos, spausdinamas gotiškais rašmenimis. Tekstuose paprastai buvo aiškinamas, interpretuojamas Šventasis Raštas.Operatyvumu, periodiškumu ir lietuvių kalbos grynumu leidinys nepasižymėjo. Jo puslapiuose pasitaikydavo ir viena kita šviečiamojo pobūdžio publikacija, paliečiami lietuvininkų reikalai.

Kai kurie tyrinėtojai pirmuoju lietuvišku laikraščiu linkę laikyti 1849 m. Klaipėdoje leistą „Lietuvininkų prietelį“.

Caro valdžiai 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis, planai leisti laikraščius Lietuvoje buvo žlugę keturiems dešimtmečiams. Tačiau draudimo metais spaudai teko ypatingas dėmesys bei reikšmė. Leidiniai lietuvių kalba buvo spausdinami Rytų Prūsijoje, kuriuos nelegaliai, slaptai per sieną gabeno knygnešiai, persekiojami, kalinami, baudžiami ir pasmerkiami ilgiems tremties metams caro žandarų.

Trumpas gyvavimo laikotarpis

Naujas etapas lietuvių nacionalinio judėjimo ir periodinės spaudos istorijoje prasidėjo su „Aušros“ (1883–1886 m.) atsiradimu. Netrukus katalikai pradėjo leisti „Šviesą“ (1887–1888 m. ir 1890 m.), „Tėvynės sargą“ (1896–1904 m.) ir kt. Katalikų spauda, nelegaliai platinama Lietuvoje drauge su draudžiamomis maldaknygėmis ir katalikiškais kalendoriais, diegė skaitytojams pasipriešinimo rusifikacijai, gimtosios kalbos išsaugojimo idėjas ir ugdė pagrindinius krikščioniškos moralės bei demokratijos principus.

Vėliau pasirodė „Varpas“ (1889–1905 m.), kaimui skirtas laikraštis „Ūkininkas“ (1890–1905 m.), jau Vilniuje leistas „Tėvynės sargas“ (1917–1918 m.).

Šiuo laikotarpiu gausiai buvo spausdinami lietuviški kalendoriai, almanachai, vienkartiniai leidiniai. Išaugo lenkiškų, rusiškų, žydiškų, baltarusiškų laikraščių ir žurnalų skaičius. Lietuvą pasiekdavo lietuviški laikraščiai ir žurnalai leidžiami Mažojoje Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje.

Bibliografų duomenimis, 1905–1917 m. ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų buvo trumpaamžiai, kiti išsilaikė (leidžiami su nedidelėmis pertraukomis) iki 1940 m.

Neilgaamžiškumu ir pavadinimų margumu itin pasižymėjo Lietuvos apskričių spauda. Savaitraščių, dienraščių tiražai retai viršydavo 5 tūkst. egzempliorių, žurnalų – tūkstantį.

Juokų kalendorius

Vieni iš pirmųjų periodinių spaudinių Lietuvoje – kalendoriai. Pastarieji XIX–XX a. pradžioje buvo vieni skaitomiausių, nes juose lietuviai rasdavo ne tik žemės ūkio, buitinių, teisinių bei kitų naudingų patarimų, bet ir naujausių grožinių, istorinių kūrinių, geografinių žinių, humoreskų, skelbimų.

Gargždų krašto muziejuje saugomas 1911 metų kalendorius. Tai – humoristinės tematikos „Juokų kalendorius“. Jame gausu ne tik naudingos ir to meto žmogui aktualios informacijos, bet ir ūpą pakeliančių, pamokančių humoreskų, iliustruotų juodai baltais piešiniais.

Po iliustracija rašoma: „Lietuvoje dabar jau prasidejus visur kurties Blaivybės Draugijoms, pradejo monopolius baikotuoti. Viename miestelyje, kad nereiketu Dievo dovaną tiesiok laukan išpilti, vyrai emėsė išgert visą monop. ir tuomi jam galą padaryti.“ 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

Tęsiama: „Gėrė vyrai degtinės kiek tik kas galėjo, nes tuomi manė jai galą padarysę ir atkeršysę už jos visokius su žmonems „baikavimus“. Neužilgo vyrai apsako: Tuomi tarpu monopolis vėl stojosi pilnas -- taip ir tebera iki šiai dienai. O vyrai, atsikvošėję vel susitaikino...“ 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

Pirmieji kalendoriaus kiek padriskę, geltoni puslapiai nurodo kilnojamų švenčių datas pagal senąjį ir naująjį kalendorius. Taip pat skelbiami pasninkų mėnesiai ir dienos, 1911 metų saulės ir mėnulio užtemimų, svarbių istorinių įvykių, žydų švenčių datos, pašto paslaugų kainos. Apžvelgiami ir pastarųjų metų orai. Rašoma, jog „1911 metais valdančia žvaigždė bus Marsas, 1911 metai bus gan geri, daugiau sausi negu šlapi ir dėl žemės vaisių laimingi“. Pirmųjų puslapių apačioje – įmantriais raštais išskirtos periodinių leidinių reklamos: „Jei nori pagelbėti sunkioje ligoje pats save ir kitą, tai nusipirk „Daktarišką knygą“ Naminį Gydytojį ir Aptieką“ arba „Kas surinks „Rygos naujienoms“ dešimti metinių prenumėratų, ir vienkart atsiųs 30 rub., vienuoliktąjį sau gaus veltui su visais priedais ir dovanomis.“

Kalendoriuje netrūko anekdotų. 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

Skelbimai ir patarimai

Leidinys naudingas buvo ir įvairiems prekybininkams bei norintiems, ką nors įsigyti. Kalendoriuje skelbtos Lietuvoje, Žemaitijoje, kuršių vietovėse bei Rygoje vyksiančių prekymečių (jomarkų) datos. Iš čia žinome, kad Gargžduose jomarkai vyko „1 sausio, 4 kovo, ant Šeštinių, 8 rugsėjo“, o Veiviržėnuose – „ant pusiaugavėnio, ant š. Jurgio, 22 liepos ir 21 rugsėjo“. Kalendoriuje apstu įvairių prekių (laikrodžių, gramofonų, madingų moteriškų ir vyriškų kostiumų, avalynės, baldų...) reklamų su išsamiais aprašymais, skelbiančiais apie nuolaidas, pažyminčiais prekės kokybę, ilgaamžiškumą, jos įsigijimo sąlygas. Pavyzdžiui, žydo F. Štuko „speciališkoje meblių“ (paaišk. – „specialioje baldų“) dirbtuvėje ir krautuvėje buvo „gaunama pasirinkt kuo puikiausių zerkolų (paaišk. – veidrodžių), visokio didumo, krasių ir kreslų, šėpų (paaišk. – spintų), komodų, taip-gi garnituros minkštų meblių ir už pigias kainas“.

Baldų krautuvėlės reklama. 1911 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

Krautuvėlės savininkas taip pat skelbia: „Ką tik vedusius, jaunuosius ir rengenčius savą gaspadorystę, meldžiu pirms atlankyti mano krautuvę ir persitikrinti kainas ir vertę mano meblių, nes labai pigiai ir gražiai papuošiu kambarius savais mebliais, naujai pradedantiems šeimynišką gyvenimą. Taipgi pasteliavimus išpildau (paaišk. – įrengiu) pigiai ir gerai; nevienas lietuvis nesigailės pas mane atsilankęs arba ką-nors iš mano krautuvės nusipirkęs“.

Muziejuje saugomas ir vėlesnių, 1923 metų, kalendorius. Jame taip pat pilna įvairių scenų, giesmių, juokų bei politinę ar istorinę tematiką aprėpiančių tekstų, patarimų, pamąstymų. Vienas jų – mados tema skirtas moterims: „Dabartinė moterų sijonų mada labiausiai patinkama vyrams ir moterims, ir ilgiausiai laikosi. Tos mados išradėja Paryžiaus modistė, už tai gavo du vyrus ir pagyrimo lapą. Greitu laiku bus dar trumpesnės jupelės (paaišk. – sijonai), nes drapana labai pabrango, o algos mažos“.

Pamokymas prieš rinkimus. 1923 m. kalendoriaus, saugomo Gargždų krašto muziejuje nuotr.

Žurnalas leistas Amerikoje

Muziejaus archyvuose saugoma 1911 metais išleista Lietuvos pedagogo, žurnalisto, poeto, politinio ir visuomenės veikėjo Stasio Tijūnaičio (1988–1966 m.) knyga „Lietuvos atgijimas“. S. Tijūnaitis dar būdamas jaunas, 1906–1914 m., dirbo laikraštyje „Šaltinis“ ir jo priede „Šaltinėlis“, kur jam patikėdavo redaguoti žinomų Lietuvos intelektualų rašinius. Nepriklausomoje Lietuvoje jis redagavo ir kitus spaudinius tarp kurių jėzuitų žurnalas „Žvaigždutė“. S. Tijūnaičiui redaguojant, „Žvaigždutės“ prenumerata išaugo kone septynis kart ir buvo tarp skaitomiausių vaikų leidinių šalyje.

Įgimtas noras mokyti ir vesti šviesos keliu kitus, tapo S. Tijūnaičio akstinu rašyti knygas. Viena iš jų – „Lietuvos atgijimas“. Pastarajame leidinyje autorius aprašo šalies istorijos įvykius, svarbių tautos asmenybių gyvenimą ir darbus.

Gargždų krašto muziejaus fonduose galima aptikti Jungtinių Amerikos Valstijų literatūros, mokslo, visuomenės gyvenimo mėnesinio žurnalo „Jaunoji Lietuva“ numerį (1916 m. sausis, nr. 1). Leidinys buvo leistas Čikagoje, vėliau – Baltimorėje. Čia savo rašinius spausdino žurnalistai Kostas Augustas, Kleopas Jurgelionis, rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė ir kt. Šio žurnalo prenumerata metams kainuodavo 3 dolerius, o vieno numerio vertė – 25 dolerio centai.

Fonduose – vertingi spaudiniai

Pirmame 1916 metų žurnalo numeryje išspausdinta vienuolikos autorių tekstai. Čia galima aptikti eilių, operos libretą, netrūksta ir rimtų, Lietuvos politinę ir socialinę, Amerikos lietuvių visuomeninės padėtį analizuojančių straipsnių. Pavyzdžiui, viename iš publikacijų kalbama apie to meto Lietuvos ir Amerikos inteligentiją, ji lyginama, bandoma išsiaiškinti, ko trūksta Lietuvos šviesuomenei, keliami kiti svarbūs klausimai. Čia netrūksta ir istorijos įvykius aprašančių bei analizuojamų tekstų, yra literatūros apžvalgos skiltis.

Gargždų krašto muziejaus fonduose galima aptikti Jungtinių Amerikos Valstijų literatūros, mokslo, visuomenės gyvenimo mėnesinio žurnalo „Jaunoji Lietuva“ numerį. Muziejaus archyvo nuotr.

Įdomi žurnalo skiltis „Moksleivių keliai“. Joje spausdinti skaitytojų tekstai, analizuojantys įvairius visuomenės reiškinius, pastebėjimai, nuomonės apie ankstesnius žurnale spausdintus rašinius. Po tekstais pateikiamas ir redakcijos atsakas, pastabos, pažymima, kur buvo padarytos klaidos.

Žurnalo pabaigoje – svarbi informacija skaitytojams bei skelbimų skiltis. Čia savo paslaugas siūlo gydytojai, siuvėjai, pardavėjai, Amerikoje veikusios privačios mokyklėlės. Nemažą dalį užima ir kitų Amerikoje ėjusių lietuviškų leidinių „Ateitis“, „Amerikos lietuvis“, „Laisvė“ reklamos.

Muziejaus fonduose saugoma ir daugiau vertingų spaudinių. Čia galima aptikti Prano Penkausko knygą „Lietuvių tautos dvasia istorijos šviesoje“ (1919 m.), kurioje pateikiami lietuvių tautos dvasią kėlę žmonės iš įvairių gyvenimo sričių: politikos, karo vadų, mokslo, misionierių, dainių bei rašytojų, Lietuvos bajorų. Taip pat įdomus pedagogo, rašytojo Antano Giedraičio-Giedriaus sceniškas 4 veiksmų vaizdelis „Išvadavo“ (1919 m.) ar 1926 metų leidimo Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ ir kiti leidiniai.

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“

1955 m. Dovilų seniūnijoje, Kisinių kaime gimęs ir augęs Helmutas Lotužis – lietuvininkų palikuonis, dar kalbantis vakarų žemaičių, kitaip vadinama šišioniškių tarme. Savo krašte gerbiamas vyras, besirūpintis senųjų kapinaičių priežiūra, aktyviai dalyvaujantis Dovilų etninės kultūros centro veikloje, atvirauja, kad nors būriškai kalbančių dar likę apie 100 žmonių, jis pasikalbėti šia tarme nebeturi su kuo.

Kisinių kapinaičių šventės puoselėtojas

Helmutas Lotužis pasakojo, kad visą gyvenimą praleido Klaipėdos krašte. Buvo trumpam išvykęs į Vilnių studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet supratęs, kad „sėdi ne savo vėžėse“, grįžo į gimtinę – Kisinius, kur ir dabar laimingai gyvena su žmona Aldona.

„Mane daug kas atkalbinėjo, sakė nestudijuoti, bet pabandžiau, atrodė romantiška studijuoti tokius mokslus, tik vėliau supratau, kad čia labiau ideologinis dalykas, todėl mečiau, tam dar buvo ir asmeninių priežasčių“, – pasirinkimą grindė pašnekovas.

Metęs mokslus bei atlikęs privalomąją karo tarnybą, vyras grįžo į Klaipėdos kraštą, įsidarbino UAB „Klaipėdos duona“, kur sutiko ir savo gyvenimo meilę.

„Tai buvo darbinis romanas, – šypsosi pašnekovas, šioje įstaigoje dirbęs net 38 metus. – Dabar pradėjo „šlubuoti“ mano sveikata, reikia ir žmona po insulto rūpintis, todėl išėjau, bet dar dirbu etnologu Dovilų etninės kultūros centre.“

Etnologo veiklos spektras Dovilų etninės kultūros centre – platus: atlieka lauko tyrimus, organizuoja renginius, kurių vienas svarbiausių – ketvirtą birželio sekmadienį vykstanti Kisinių kapinių šventė.

„Kai žmonės susijungia maldoje ir giesmėje – jaučiasi stipresni, jiems suteikiama viltis“, – pasakodamas apie šventę, kurioje susitinkama ir laisvai, nevaržomai, nuoširdžiai bendraujama, sakė H. Lotužis.

Po šventės dalyviai renkasi Lotužių sodyboje, kur jų laukia kuklios vaišės bei galimybė pratęsti pokalbius.

Kisinių kapinaičių šventės metu žmonės susijungia giesmėje ir maldoje. Dovilų etininės kultūros centro ir S. Vaičienės nuotr.

Nepailstantis kapinaičių prižiūrėtojas

Paklaustas, kada ir kodėl pradėjo rūpintis senosiomis kapinaitėmis, pašnekovas juokavo, kad neturėjęs pasirinkimo – darbus pradėjo jo močiutė, kurią H. Lotužis vadina omama, vėliau perėmė mama, o dabar – jis.

„Iš Klaipėdos krašto į užsienį išvykstantieji prašydavo omamos prižiūrėti jų giminaičių kapus. Nesvarbu, kas pažadėjo, bet pažadas duotas, todėl reikia tvarkyti, nors ir tų artimųjų jau nelikę gyvų, giminių nebėra“, –teigė pašnekovas, kapinaites, kaip ir jo senelė, tvarkantis savanoriškai – laiko neskaičiuojantis, bet dirbantis pagal galimybes, laisvu laiku.

Pasak vyro, Kisinių kapinaičių šventė pradėta rengti dar 1877 m., po Mažosios Lietuvos raštijos puoselėtojo, lietuvių periodinės spaudos pradininko Johano Ferdinando Kelkio mirties. Šventė rengta su pertraukomis – trukdė karas, sovietmečio draudimai. 1965 m. šventė atgaivinta ir minima iki šiol.

„Grįžus į gimtinę man nebuvo, kur dingti, reikėjo tęsti Kisinių kapinaičių šventės tradiciją, bet aš suprantu, kad reikia, privalau, tuo labiau, kad gyvenu čia, tai net kalbos nėra“, – teigė pokalbininkas.

Vyras rūpinasi ne tik Kisinių kapinaičių priežiūra, kai turi laiko nuvyksta į Lyverius, Jurjonus, Gelžinius.

„Nuvykstu ten pavasarį, vasarą, rudenį, minimaliai sutvarkau, kiek sveikata leidžia. Važinėdavau ir į Agluonėnus, bet žmonės pradėjo sakyti, kad nereikia – iš atminties palaidotieji jau dingę, senieji gyventojai neprisimena, o jauniesiems – nebereikia. Neseniai žmonės iš Vokietijos buvo atvykę, ieškojo protėvių kapų, bet neįmanoma buvo rasti“, – pasakojo etnologas, pasidžiaugęs, kad Kisinių kapinaites jam prižiūrėti padeda Dovilų seniūnija, Dovilų etninės kultūros centras, bendruomenė. – Jei mato, kad reikia pagalbos laistyti, ravėti, ar takelius sutvarkyti – padeda, patys net pasisiūlo.“

Vyras bando išsaugoti ir senuosius kapinių kryžius – medinių kryžių gyvavimo laikas labai trumpas, todėl reikia restauruoti.

„Ypač metaliniams reikia pagalbos. Užrašai ant jų įdomūs, norisi juos išlaikyti. Esu jau įgijęs patirties, pasiskaitau, pasidomiu, kaip ką daryti. Žinau, ko negalima daryti“, – juokiasi etnologas, visus kryžius restauruojantis savo rankomis.

H. Lotužis stengiasi išsaugoti senus užrašus ant kryžių. Dovilų etninės kultūros centro nuotr.

Lietuvininkų tarmei išsaugoti – žodynas

H. Lotužis, padedamas kalbininko doc. dr. Jono Bukančio, yra išleidęs lietuvininkų tarmės žodynėlį, kuriame – 500 žodžių.

„Leidžiant žodyną, reikėjo konsultacijų – nejaučiu to tikrojo kirčio, priegaidės, tad man padėjo Jonas Bukantis. Sėdėdavome su juo, aš tardavau žodį, jis kirčiuodavo, ir taip daugybę kartų – labai sudėtingas procesas“, – darbo ypatybes pasakojo H. Lotužis.

Pašnekovas teigė, kad pirmoji žodyno dalis susidėliojo greitai, tarsi savaime, o su planuojamu išleisti antruoju, kiek sudėtingiau: „Po truputį renku žodžius antrai daliai, turiu 400. Kai kurie žodžiai dar išplaukia iš atminties, kalbėtis nebėra su kuo, kalba užsimiršo, o ir žemaičiuoti pats pradėjau. Skaitydamas senąsias knygas dar randu vieną kitą žodį. Patys lietuvininkai jau nebevartoja tų žodžių, dažnai tenka jų klausti, sufleruoti, tada prisimena.“

Žodyno rengėjas atviravo, kad pasikalbėti šia nykstančia tarme nebeturi su kuo, nebent pats su savimi. Pagal J. Bukančio statistiką, likę apie 100 būriškai kalbančių, daugumai jų – apie 90 metų.

„Aš esu jauniausias iš mokančių būriškai, panašaus amžiaus dar yra 3 ar 4 žmonės. Nemanau, kad bėra likę 100 žmonių, ko gero, kad mažiau“, – svarstė pašnekovas.

Panašu, kad šišioniškių tarmei visiškai išnykti artimiausiu metu negresia – Šilutėje yra mokyklėlės, kur jauni žmonės mokosi šios tarmės.

„Tai gal ir dirbtinis kalbėjimas, nebus to autentiškumo, bet vis tiek išliks, nes susidomėjimas jaučiamas, – teigė vyras, savo vaikų nemokęs kalbėti lietuvininkų tarme. – Mano mama sakydavo, kad jau užtenka kalbėti būriškai, jau niekas nebesupranta ir nebereikia, bet pati dar norėdavo pabendrauti. Aš savo vaikų nebemokiau – nebuvo tikslo, tik papročiai jiems yra žinomi. Paliksiu vaikams savo rankraščius, jei jie nebus reikalingi, galės Dovilų etninės kultūros centrui perduoti.“

Geri darbai neliko nepastebėti – H. Lotužis sulaukė įvertinimų. S. Vaičienės nuotr.

Apdovanojimai – netikėti

Savo laiko geriems darbams neskaičiuojantis, savanoriškai kapinaites tvarkantis, aktyviai miestelio veikloje dalyvaujantis vyras neliko nepastebėtas aplinkinių – 2011 m. jam ir žmonai Aldonai iškilmingos ceremonijos Kaune metu įteiktas „Lietuvos kaimo spindulio“ apdovanojimas.

„Man buvo staigmena, didelė. Sunku buvo apsiprasti su tuo titulu, mes su žmona pakalbėjome, kad galbūt buvo vertesnių už mus“, – kuklinosi H. Lotužis.

2013 metais vyras apdovanotas Šaulių sąjungos medaliu, o 2017 m. už pastangas gerbti, saugoti ir puoselėti Mažosios Lietuvos sakralinį paveldą, etnologui įteikta 21-oji Agluonėnų seniūnijos rašytojos Ievos Simonaitytės vardo premija.

„Tikrai nesitikėjau ir šio apdovanojimo. Kiek anksčiau, prieš kokius 4 metus viena moteris Agluonėnuose užsiminė, kad miestelyje vyko svarstymas, mane ketino siūlyti šiai premijai, bet man gavus kaimo šviesuolio apdovanojimą, nusprendė palaukti, kad nebūtų viskas iš karto, – atsiminimu dalinosi pašnekovas.

Premijos teikimo ceremonijos metu laureatas sulaukė daugybės sveikinimų, linkėjimų ir gražių žodžių, bet labiausiai jam įsiminė rašytojos pusseserės dukros Marijos ištarti žodžiai: „Niekada nepamiršk Pušų 2, palaikykime ryšį ir toliau.“

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"