Vasario 15-ąją Agluonėnų sode surengta ypatinga šventė – minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, liepsnojant laisvės laužams, atidengta išskirtinė meninė kompozicija.

Pro vartus – į naują šimtmetį

„Ateikite, žmonės, aš Jus vadinu, palikite nors kartą vieškelį. Šviesi išaušo Jums diena. Vėl amžinybės gaudžia girdimai varpai. Balsų sparnais jie neša gyveniman ramybės grožį ir gaisrumą galių. Išgirdus juos, skambės didybė jūsų sielose. Ateikit, žmonės! Aš Jus vadinu“, – surengtos šventės metu praeiti kiekvieną pro simbolinius vartus į naują šimtmetį, skambinant varpu, Vydūno žodžiais kvietė Agluonėnų klojimo teatro aktoriai.

Šventei sodo ir pakelės medžiai buvo padabinti valstybės vėliavos spalvomis, sode įrengtas stendas su mažųjų agluonėniškių piešiniais ir nuotraukomis, tautinių juostų motyvais papuošta lauko scena.

Meninės kompozicijos atidengimo ceremonijos „Iš praeities į ateitį“metu sugiedotas Lietuvos himnas, sode suplevėsavo trispalvė. Sveikinimo žodį susirinkusiems tarė Seimo narys Petras Gražulis, seniūnė Laima Tučienė, Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis, Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas Vidmantas Gricius, kompozicijos autorius Darius Vilius.

Po ceremonijos šventė persikėlė į Priekulės kultūros centro Agluonėnų skyrių, kur muzikiniais kūriniais susirinkusiuosius džiugino atlikėjos Dailė Docienė ir Ramunė Bučniūtė.

Šventė surengta Lietuvos 100-mečio išvakarėse. A. Žukienės nuotr.

Idėjos žvalgytasi ilgai

Ruošiantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kiekviena Klaipėdos rajono seniūnija mąstė, kaip įamžinti šią svarbią datą. Agluonėnų seniūnijai paieškos užtruko. Bendruomenės narys Jonas Čepas siūlė Lietuvininkų ąžuolyne „laiko spiralės“ forma pasodinti šimtą ąžuoliukų. Prie šio projekto, pasak Agluonėnų seniūnijos seniūnės Laimos Tučienės, dirbta apie metus: „Deja, nuomonės su idėjos autoriumi išsiskyrė. J. Čepas asmeniškai kreipėsi į Savivaldybę dėl leidimo sodinti ąžuoliukus.“

Bendruomenė pradėjo ieškoti kitos galimybės įamžinti 100-metį. Mąstyta pasodinti gėlyną, pastatyti akmenį. Įvairiomis mintimis dalinosi bendruomenės nariai.

„Galiausiai paskambinome baltiškas tradicijas puoselėjančiam skulptoriui Dariui Viliui. Susitikome su juo kelis kartus, vaikščiojome po Agluonėnų sodą: jam kilo mintis įrengti meninę kompoziciją – vartus“, – idėjos gimimą prisiminė seniūnė.

„Mano pirmoji idėja buvo visai kitokia – daryti tam tikrą skulptūrinę kompoziciją. Bendruomenės nariai susitikimuose labai pabrėžė tą takelį, Agluonos upės vagą atkartojantį. Kaip suprantu, jie planuoja takelį tęsti, todėl idėja prie pagrindinio įėjimo į sodą, tarsi kaip į kitą šalį, pastatyti tokią kompoziciją – pritiko“, – pasakojo D. Vilius.

Klaipėdos rajono savivaldybė Valstybės atkūrimo šimtmečio programai Klaipėdos rajone kiekvienai seniūnijai skyrė po 3 tūkst. eurų. Šių pinigų, anot L. Tučienės, užteko tik autoriaus dėka: „Darbas kainavo daugiau, bet kaip jis pats sveikindamas sakė „yra šalies patriotas ir ne viską galima pinigais vertini“. Jis papildomai prisidėjo savo indėliu.“

Kompozicijos autorius atviravo, kad visada stengiasi palaikyti gražias inciatyvas, puoselėjančias savo kraštą.

„Mažai iš jų finansinės naudos, daug atsakomybių atsiranda, bet man yra labai malonu kažką įgyvendinti“, – teigė kalvis D. Vilius, kurio kūriniai puošia Lietuvos ir užsienio miestus.

Vienas didžiausių jo darbų – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtas paminklas „Gervė“, besipuikuojantis ant Parakaunyčios kalnelio Švėkšnoje.

Meninė kompozicija Agluonėnuose. A. Žukienės nuotr.

Baltiška simbolika

Meninė kompozicija įrengta Agluonėnų sode, vingiuoto, Agluonos upę atkartojančio keliuko pradžioje. Ji simbolizuoja vartus, primena arką, tokia architektūra būdinga Mažajai Lietuvai.

Iš cinkuoto metalo gamintoje kompozicijoje, kuriai sukurti, pasak autoriaus, prireikė maždaug dviejų mėnesių, panaudoti tautinio paveldo raštai ir ženklai. Arkos viršuje į dangų stiebiasi lietuviška saulutė, žemiau – senosioms krašto sodyboms būdingi žirgeliai, apsaugantys nuo bėdų, ligų, kitų nelaimių, ginantys nuo pikto. Simboliškiausias vartų akcentas – centre esantis varpas. Varpas nuo seno skelbė svarbią žinią, kvietė į kovą. Kiekvienas, praeinantis pro vartus į sodą, gali juo pabelsti, taip apvalydamas save, nuskaidrindamas aplinką ir primindamas visiems apie didžiai vertinamą laisvę ir nepriklausomybę.

„Vartai simbolizuoja perėjimo iš vieno būvio į kitą ribą, jie skiria praeitį ir dabartį, atskiria erdvę ir ateinančiam skelbia žinią, kad už šios ribos yra savita kultūra, sava vertybių visuma, savi papročiai, tradicijos, kurias privalu gerbti. Vartai praeinantįjį „nuvalo“, įspėja, kad už jų lieki saugus, jei sugrįžti į savo pusę“, – simboliką aiškino L. Tučienė.

Ant vartų, vidinėje pusėje įrengta nedidelė informacinė lentelė su data, autoriaus inicialais ir užrašu, žyminčiu, kad meninė kompozicija skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

„Tuo, kuo gyveni, iš ten ir semiesi idėjų. Kolegos dažnai sako: „čia mano mintis“, bet kaip tu gali sukurti mintį? Ji tiesiog ateina. Mano kūrybos pagrindas – etninė kultūra, lietuviškumas, pilietiškumas. Kurdamas kompoziciją Agluonėnuose, bandžiau parodyti lietuvišką, baltišką pasaulėjautą, įpinti etninių detalių“, – sakė autorius, paklaustas, kas jį skatina kurti.

Sodas sulaukia tiek vietinių, tiek turistų dėmesio. S. Ulvikienės nuotr.

Sodas – traukos objektas

Agluonėnų bendruomenei pagal LEADER programą įgyvendinus projektą „Agluonėnų sodas – poilsiui ir laisvalaikiui“ sodas tapo traukos centru tiek mažiems, tiek dideliems. Erdvėje įrengtos vaikų žaidimo, smėlio tinklinio, lauko žaidimų aikštelės, rampa riedlentininkams, pastatyta scena, prekyvietė, įrengti takeliai, suoliukai, šiukšliadėžės. Sode organizuojamos įvairios kultūrinės ir sporto šventės: Kaimynų diena, Užgavėnės, eglutės įžiebimas, Joninės, jaunimo muzikos festivaliai, kalėdiniu laikotarpiu obelys sužiba įvairiaspalvėmis lemputėmis.

„Vasara sode visada būna žmonių, čia puiki vieta pasivaikščiojimams. Žiemą, kai papuošiame sodą lemputėmis, sulaukiame didelio dėmesio tiek iš vietinių, tiek iš pravažiuojančių. Šiemet lemputės sode degė net iki sausio mėnesio pabaigos. Ir dabar, pastačius vartus, sode apsilanko nemažai žmonių – apžiūri, varpu paskambina“, – atgijusiu sodu džiaugėsi seniūnė.

Kaip pasakojo pašnekovė, vartai tarsi įsiliejo į sodą: „Kai pastatė, ne visi pastebėjo, jie susiliejo su gamta. Menininkas rado puikią vietą. Tiek bendruomenė, tiek Agluonėnų gyventojai džiaugiasi šia skulptūra, girdėjau gerų atsiliepimų.“

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio iniciatyvos“

Renginio akimirkos – Airidos Žukienės nuotraukose:

Beveik ketverius metus Italijoje praleidusi gidė, tikra savo krašto patriotė Monika Vasylienė atvira: „Negalėčiau gyventi užsienyje, visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą“. Ji taip pat įsitikinusi, kad kiekvienam žmogui, pirmiausia, būtina pažinti savo miesto istoriją.

Smalsi nuo mažens

Iš Antkopčio kaimo Klaipėdos rajone kilusi M. Vasylienė, į Gargždus persikraustė prieš daugiau nei trisdešimt metų, čia gyvena ir šiandien. Smalsumo jai netrūko nuo mažens. Moteris pasakojo, kad vaikystėje su broliu dažnai leisdavosi į pasivaikščiojimus ir gimtųjų apylinkių tyrinėjimus.

„Kaime visada būdavo labai įdomu vaikštinėti, slampinėti. Po melioracijos dalis žmonių ten paliko sodybas, mes su broliu rasdavome visokių kryžių, senų kapinių. Ypatingai mane sudrebino kaime atrasti sodybos likučiai bei Jėzaus Kristaus medinė skulptūra be rankos. Iš vienos močiutės sužinojau, kad paskutinis žmogus, eidamas iš tų laukų, jį pastatė“, – vaikystės prisiminimu dalinosi pašnekovė, pridurdama, kad vasaromis dažnai traukdavo šią ypatingą vietą prižiūrėti, apraustyti žoles.

Gide jau dvylika metų dirbanti moteris prisipažino, kad savo gyvenimą svajojo sieti su žurnalistika, tačiau vėliau suprato, kad dar paauglystėje sapnuotas sapnas tarsi tapo profesinio kelio pranašyste.

„Sapnavau kaip kaime, viename kieme prie namų, aš suorganizavau šventę man beveik nepažįstamiems žmonėms. Atsimenu didelį sunkvežimį, iš kurio padaryta scena (jų tada dar nebuvo), mažą stalelį, aš laikau mikrofoną ir kažką vedu. Iš tiesų, scena mano gyvenime ir yra autobusas, o ekskursija visada yra kaip renginys“, – ženklais apie būsimą profesiją dalinosi pašnekovė.

Į tuomet Klaipėdos universitete atsiradusią žurnalistiką dėl itin didelio norinčiųjų antplūdžio ir aukšto konkursinio balo M. Vasylienei įstoti nepavyko, tad ji pasirinko draudimo įmonių tarnautojos specialybę. Baigusi ją, laimės ieškoti, kaip ir daugelis lietuvių, patraukė į šiltesnius kraštus – pasirinko Italiją.

„Kad tikrai noriu būti gide, aš supratau, gyvendama Italijoje. Kai pamačiau forumus vakare apšviestus, pasakiau, kad aš čia visą Lietuvą atsivešiu“, – pasakojo gargždiškė.

Dar būdama Italijoje ji įstojo į Bibliotekininkystę Klaipėdos universitete. Besimokydama, baigė ir gidų kursus, nes šio pažymėjimo gauti be aukštojo išsilavinimo nebuvo galima. Savo baigiamajame darbe M. Vasylienė gretino Italijos bibliotekas su Lietuvos – Klaipėdos rajono J. Lankučio biblioteka: „Tuomet sužinojau, kiek daug įdomių dalykų yra Gargžduose!“ Po beveik ketverių metų, praleistų užsienyje, M. Vasylienė grįžo į Lietuvą. Kaip pati sako, ją čia parviliojo dviguba meilė: tėvynei ir tikroji.

Pirmoji ekskursija įsiminė ilgam

Pirmąją savo ekskursiją pašnekovė prisimins visą gyvenimą – jai, tuomet dar net nebaigusiai gidų kursų, Klaipėdos turizmo informacijos centras pasiūlė priimti svečią – vieno didžiausio Italijos laikraščio „La Repubblica“ žurnalistą, kuris dirbo korespondentu Maskvoje.

„Tai buvo ekskursija po Kuršių Neriją, Palangą bei Klaipėdą. Jis buvo čia atvykęs žurnalistiniais sumetimais ir rašė straipsnį apie mūsų pajūrį, žiemą“, – prisiminimais dalinosi moteris, pridūrusi, kad italas buvo itin žymus savo srities specialistas, pažinojęs ir nužudytą žurnalistę Aną Poletkovskają, spaudęs ranką Prezidentui Algirdui Brazauskui.

M. Vasylienė atviravo, kad jaudulio tuomet tikrai netrūko: ir kojos tirpo, ir skrandis stojo, tačiau rezultatas pradžiugino – laikraštyje pasirodė didžiulis straipsnis su Lietuvos pajūrio nuotraukomis. Ji niekaip negalėjo patikėti, kaip tokį svarbų žmogų supažindinti su Lietuva patikėjo jai –„tokiai piemenaitei“. Vėliau M. Vasylienė pradėjo bendradarbiauti su Romoje įsikūrusiu centru, kuris atstovavo Lietuvos turizmo interesams. Taip vesti ekskursijas teko daugybei Italijos žurnalistų iš žinomų žiniasklaidos priemonių.

„Su žymiais žmonėmis dažnai teko susitikti, ir su Lietuvos televizijos žurnalistais, aktoriais, pavyzdžiui Liubomiru Laucevičiumi. Visi jie – šilti žmonės, etalonai žurnalistų, kaip reikia kalbėti, kokia turi būti dikcija. Noras gyvenimą susieti su žurnalistika išsipildė per turizmą“, – šypsojosi pokalbininkė.

Kelionėse su turistais M. Vasylienė – tarsi šeimoje. Asm. archyvo nuotr.

Kelionėse netrūksta nuotykių

Šiuo metu gargždiškei pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra ekskursijos – ji dirba gide vienoje kelionių organizatorių agentūroje, taip pat laisvu metu išvykas organizuoja ir savarankiškai. Pagrindinė pašnekovės turizmo kryptis – puikiai pažįstama Italija, vykstama net į 18 iš 20 šios šalies regionų. Lietuvoje gidės mėgstamiausia – Kuršių Nerija, apie kurią, kaip ji sako, gali papasakoti ir naktį pažadinta.

M. Vasylienė atviravo, kad per tiek kelionių dienų, praleistų su nepažįstamais žmonėmis, būta daugybė įsimintinų įvykių, vyras ragina apie šiuos nuotykius ir knygą parašyti. Pasiteiravus, kokia kelionė buvo mylimiausia, ji prisipažįsta, kad kartą mikroautobusu į Italiją keliavo su dviem pažįstamais, kurių vienas neturėjo kojų. Pastarojo optimizmą ir pasakymus, kad jam „kojos niekada nepavargsta“ arba kad „jam niekada nesmirdi suprakaitavusios kojinės“, M. Vasylienei įsiminė ilgam.

Pašnekovė prisiminė ir kitą įvykį, kurio centre atsidūrė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji drauge su italų turistais vaikštinėjo prie prezidentūros, kai šalies vadovė išlydėjo Slovakijos Prezidentą.

„Visi turistai subėgo prie prezidentūros ir itališkai pradėjo šnekinti prezidentę, o ji buvo neseniai grįžusi iš Italijos, sustojo ir žiūri, kas ją kalbina – įsiminusią įstoriją pradėjo M. Vasylienė. – Apsauginis manęs ir klausia: „Ką jie sako?“, o aš atsakau: „Jie sako, kad mūsų prezidentė yra graži.“ Prezidentė pamatė, kad mes bendraujame, o apsaugos darbuotojas informavo, kad pagal protokolą aš privalau atsakyti. Pamiršau, kaip reikia kreiptis, perdaviau italų turistų žodžius, kad Prezidentė yra graži. Po to ji dar labai ilgai su jais bendravo, kol mes patys neatsisveikinome.“

Italų turistus, pamena, sužavėjęs ir palikęs labai gerą įspūdį Prezidentės bendravimas su eiliniais turistais.

Nemokamos ekskursijos – savam kraštui pažinti

Geradarystės idėjų M. Vasylienei netrūksta: jau suorganizuota daugybė nemokamų ekskursijų-akcijų: neįgaliesiems, sergantiems vėžiu ar kitomis ligomis.

„Tu niekada nežinai, kada tau bumerangu sugrįš, kada tau reikės pagalbos“, – į klausimą, kas motyvuoja imtis šių gerumo iniciatyvų, atsako pašnekovė.

Ji prisipažino vienijanti kolegas „Vilties ekskursijos“ sumanymui – tuo pačiu tikslu visoje Lietuvoje, kur tik sutiks, gidai vestų ekskursijas, kuriose žmonės galės aukoti pinigus, sergantiems onkologinėmis ligomis – šv. Pranciškaus onkologijos centrui.

Dar viena M. Vasylienės įgyvendinama idėja – nemokamos ekskursijos po Gargždus. Ji viliasi, kad tai padės šį miestelį, kuris dažnai vertinamas, kaip neturintis nieko įdomaus, ištraukti iš užmaršties. Gidės įsitikinimu, gargždiškiai, kaip ir kiekvieno miesto žmonės, turi žinoti apie savo gyvenamąją vietą. Užsienyje, anot jos, vaikai pirmiausia vedžiojami po ekskursijas savame mieste, o tik po to keliauja į kitus miestus, kaimynines šalis.

„Visą laiką reklamuojamas Klaipėdos rajonas, o kur Gargždai? Gargždai buvo ne šiaip pasienio miestelis, čia ėjo ir svarbus knygnešių kelias, o vieno jų žymiausias sulaikymas buvo būtent Gargžduose. Kuo giliau kapstaisi, tuo miesto istorija atrodo nerealesnė“, – kalbėjo M. Vasylienė, pridurdama, kad Gargžduose yra būtina visiems suprantamai įprasminti žydų, baronų ar kitų žymių gargždiškių atminimą.

Nors Lietuvoje susidomėjimas savo kraštu ir auga, gidė apgailestauja, kad į nemokamas ekskursijas gargždiškius prisikviečianti sunkiai, mat daugelis skeptiškai nusiteikę ir mano, kad čia nėra, ką rodyti. Visgi, tie, kurie ateina nesigaili – ekskursijoje nuo piliakalnio, bažnyčios iki parko užtrukę tris valandas, susirinkusieji negalėjo patikėti, kad čia galima šitiek laiko vaikščioti ir tiek naujo sužinoti – „kaip kokioje Romoje.“

M. Vasylienė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga visiems dovanoja nemokamą ekskursiją po Gargždus, kuri apims 1918–1990 m. laikotarpį. Joje, anot gidės, netrūks šventinių akcentų, taip pat atvykusieji bus kviečiami dalyvauti viktorinoje ir laimėti prizus. Visi norintys prisijungti, turėtų užsiregistruoti, ir, žinoma, nepamiršti šiltai apsirengti, pasiimti termosą su arbata. Plačiau apie šią M. Vasylienės iniciatyvą skaitykite ČIA.

M. Vasylienė yra suorganizavusi ne vieną nemokamą ekskursiją. Asm. archyvo nuotr.

Laisvė – ne duotybė

Pasiteiravus pašnekovės, ką jai reiškia laisvė, ji akcentuoja, kad tai tikrai nėra duotybė ir nereikia manyti, kad laisve pasirūpins kokie politikai ar valdžia: „Laisvė priklauso nuo mūsų. Man asmeniškai laisvė – kur aš noriu, ten keliauju, su kuo noriu keliauju. <...> Svarbiausia – kad visada gali grįžti namo.“

M. Vasylienė prisipažino ir savo turistams kaskart, likus keliems kilometrams iki Lietuvos pasienio, perskaitanti žodžius apie laisvę, kuriuos jai padovanojo vienas aklas turistas. Tekste cituojami Kelio žodžiai: „Man maloniausia, kai manimi žmonės eina į laisvę. O kas yra laisvė? Reikia kiekvienam išsiaiškinti savarankiškai.“

Moterį nesuklysime pavadindami šalies patriote, ji pasakojo, kad tik pradėjusi vesti ekskursijas visada su savimi pasiimdavo ir Lietuvos vėliavėlę. Tuomet taip darydavo vos vienas kitas lietuvių gidas.

„Kuo daugiau pamatau Europos šalių, tuo labiau įsitikinu, kad kiekvienoje valstybėje yra visokių bėdų, susijusių su medicina, švietimu ar mokesčių sistema. Archeologas Petras Tarasenka yra pasakęs: „Tėvynę gali pamilti tik ją pažinęs“. Žmonės šiais laikais labiau pažįsta užsienį, nei savo namus, nežino savo Gargždų ar Lietuvos“, – meilę šaliai reiškė gargždiškė, pridūrusi, kad pokyčiai po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje – milžiniški, ne vienas turistas, sugrįžęs čia po ilgo laiko, aikčioja ir neslepia nuostabos.

Ji mano, kad kiekvienas lietuvis turėtų nuvykti į kuo daugiau lankytinų vietų. Tarp tokių, kurios privalomos, gidė vardija Kryžių kalną, Kuršių Neriją, Gedimino pilį, Trakus bei Užutrakį, Kernavę, Aukštaitiją.

Gidės darbas M. Vasylienei padėjo įgyvendinti visas svajones. Asm. archyvo nuotr.

Per darbą įgyvendino svajones

Gido darbas išties nelengvas – gyvenama „ant lagamino“, daug laiko praleidžiama su nepažįstamais žmonėmis, kuriems negali pasirodyti silpnu, pavargusiu, o ką jau kalbėti apie „parduotas vasaras“. Visgi M. Vasylienė įsitikinusi, kad ši profesija turi daugiau privalumų nei trūkumų. Mėgstamas darbas jai padėjo įgyvendinti visas svajones – dirbti tai, kas patinka, kalbėti reta kalba, sutikti įdomius žmones, visada rasti bendrų temų pokalbiams, gauti labai daug įdomios informacijos.

„Svarbiausia, – kad aš galiu išpildyti kitų žmonių svajones, pavyzdžiui, parodyti Vatikaną, popiežiaus Jono Pauliaus II kapą, vyresni ne kartą yra pravirkę“, – pasakojo moteris, pridurdama, kad gyvenime visada turi tikėti tuo, ką pats darai ar siūlai kitiems daryti.

Turizmas, anot pašnekovės, padeda žmonėms įskiepyti patriotizmą, plėsti akiratį, praturtinti pamokas, suburia šeimas, kelionėse žmonės pamiršta nelaimes ar turi galimybę atšvęsti įsimintinas progas. Ji džiaugiasi, kad ją itin palaiko ir skatina universitete dėstytoju dirbantis vyras, kuris tiki, kad kiekvienam žmogui itin svarbu jausti pasitenkinimą darbu.

Laisvalaikį M. Vasylienė skiria knygų skaitymui, taip pat domisi bažnytine ikonografija, simbolika, vyno bei kavos istorija, rūšimis. Pašnekovė taip pat prisipažįsta itin mėgstanti vaikščioti, todėl seka anapilin iškeliavusios mamos pavyzdžiu vykti į sutartą vietą aplinkkeliais.

„Gyvenimas yra gražus“, – šiuo kredo besivadovaujanti M. Vasylienė viliasi, kad jai pavyks turizmo srityje dirbti visą gyvenimą, o likimas išpildys ir asmeninius troškimus.

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"

Kelionių akimirkos – M. Vasylienės nuotraukose: