Drevernos laivadirbio Jono Gižo etnografinėje sodyboje lankėsi pastarojo anūkė Ruta Lipka (Ruth Lipka, gimė 1935 m.). Jau daugiau nei pusę amžiaus Vokietijoje gyvenanti Gižo anūkė sugrįžo į tėviškę pasižvalgyti po senąją sodybą, kurioje gimė ir augo.

Pietinėje sklypo dalyje esanti sodyba yra tikrieji laivadirbio anūkės vaikystės namai, o šiaurinėje – laivadirbio Jono Gižo dovanoti dukrai Evei namai, kuriuose šiandien veikia etnografinė sodyba. Pasivaikščiojusi po pastarosios sodyboje įkurtą muziejaus ekspoziciją, Ruta nutarė prisėsti pastato prieangyje ir pasidalinti savais prisiminimais su etnografinės sodybos darbuotojomis.

Laivadirbio anūkė savo pasakojimą pradėjo nostalgiškai žvelgdama į pro langą stūksantį ūkinį pastatą. Tarpukarinis raudonų plytų namas kadais priklausė laivadirbiui Jonui Gižui, o jam mirus, šį pastatą, kaip ir gyvenamąjį namą šalimais, perėmė Jono vyriausias sūnus, Rutos tėvas Vilhelmas. Jis senojoje laivadirbio sodyboje gyveno su savo šeima – žmona Ana Šaukelis (Anna Schaukellies), jaunėliu sūnumi Vilhelmu bei dukromis Keite, Elze ir Ruta. Apie savo šeimą Ruta atsiliepė tik šiltais prisiminimais ir teigė, jog tėvui Vilhelmui laivadirbystė taip pat buvo nesvetima, kadangi šio amato jis išmoko iš senelio Jono. Mama dirbo namų ūkio darbus, o jai paantrindavo pati Ruta, kadangi buvo vyriausia iš vaikų.

Ramūs laikai Rutai ir visai jos šeimai baigėsi, kuomet jie 1948 metais buvo ištremti į Sibirą. Po vienuolikos metų sunkaus darbo Sibiro miškuose Ruta su šeima grįžo į Dreverną, tikėdamasi tęsti ramų gyvenimą žvejų kaimelyje. Tačiau sovietinė realybė buvo kitokia. Rutos šeimos namai buvo atimti, gyvenamasis namas tapo kontora, o minėtas raudonų plytų pastatas, pailgintas su pilkų plytų priestatu, tapo tarybinio žvejų ūkio sandėliu. Ruta teigė, kad kreipėsi į visas galimas institucijas Vilniuje ir Kaune, kad susigrąžintų teisėtus namus, tačiau pastangos buvo bevaisės.

R.Lipkos prisiminimuose šiuo metu gyvuojanti J.Gižo etnografinė sodyba buvo virtusi kontora, o raudonų plytų ūkinis pastatas – tarybinio žvejų ūkio sandėliu.

Galiausiai Ruta su šeima emigravo į Vokietiją, vildamasi atsistoti į naujas gyvenimo vėžes. Turėdama nesantuokinę dukrą nuo pusbrolio iš Drevernos, Ruta Vokietijoje ištekėjo ir susilaukė sūnaus. Nepaisant pradėto naujo gyvenimo etapo svetur, laivadirbio anūkė neužmiršo gimtųjų namų ir kartkartėm aplankydavo Drevernoje likusias gimines.

Šįkart sugrįžusi Ruta neslepė džiaugsmo, matydama gražią ir sutvarkytą senelio Jono Gižo etnografinę sodybą. Prieš tai buvusi Drevernoje 2006 metais moteris prisipažino, jog tąsyk vaizdas buvo itin nuviliantis. Ruta pamena mačiusi negyvenamą kritinės būklės pastatą, su netvarkoma sodybos aplinka. Tad šįsyk žvelgiant į atrestauruotą sodybą, kurioje veikia muziejus, ji gėrėjosi ir džiaugėsi. 

Visgi laivadirbio anūkė, baigdama pasakoti savo istoriją, negalėjo suvaldyti ašarų. Šalia etnografinės sodybos esantys senieji pastatai, kadais priklausę Rutos šeimai, šiandien yra privačių asmenų nuosavybėj. Ypač ūkinis raudonų plytų pastatas, kurį jau eilę metų bandoma parduoti už itin apvalią sumą (80 000 Eur.), laivadirbio anūkei kėlė liūdesį. Pats pastatas netvarkomas, blogos būklės, dažnai Drevernos svečių įvardijamas kaip „pastatas – vaiduoklis“. „Jei tik pavyktų atsiimti staldą (ūkinį pastatą, tvartą – aut. past.)“, – laivadirbio anūkė susitikimo pabaigoje vilingai svajojo, braukdama ne vieną nuo skruosto nuredėjusią ašarą.

Rutai šis apsilankymas Drevernoje yra penktasis. Laivadirbio anūkė atkeliavo su dukra Rita, kuri be galo domisi savo mamos praeitimi, giminės istorija ir noriai lankosi Drevernoje. Pastarosios prižadėjo sugrįžti jau kitais metais tam, kad papasakotų dar įdomesnių istorijų bei vėlei galėtų pažvelgti į senąją sodybą.