Mano Gargždai



Grimo dailininkė Aurelija Krebsaitė: mane sužavėjo filmavimo aikštelė ir jos atmosfera

Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)
Aurelija Krebsaitė. Asm. archyvo nuotr. Aurelija Krebsaitė. Asm. archyvo nuotr.

Prieš 3-ejus metus Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi Aurelija Krebsaitė (22) diplomų įteikimo šventėje atsiėmė ir portalo „Mano Gargždai“ premiją už aktyvumą. Jau tuomet kalbinta pašnekovė žinojo, kad ją domina makiažo meistrystė ir buvo pasirengusi studijuoti „Grimo akademijoje“. Panašu, kad pasirinktas kelias teisingas – Aurelija, dirbanti laisvai samdoma grimo dailininke, per tokį trumpą laiką jau spėjo sukurti įvaizdžius dviem ilgametražiams filmams, vienas jų – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas“, žinomų prekinių ženklų, tokių kaip „Lego“, „Adidas“, „Telia“ ir kt. reklamoms. Apie „nematomą“ grimo dailininko darbą – naujoje projekto „Kaip tapti...“ publikacijoje.

 

Projektas „Kaip tapti...“ rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Nuo vaikystės – komunikabili ir veikli

Pradėdama pokalbį Aurelija atvirauja, kad iš tiesų jai nelengva apibūdinti save, esą tai geriausiai galėtų padaryti draugai. Visgi, mergina prisipažįsta, kad jai niekada nekildavo problemų susirandant draugų – buvo iš tų, kuri drąsiai gali inicijuoti pokalbį, o bendravimas jai teikia malonumą.

Nuo vaikystės Aurelija pasižymėjo smalsumu ir aktyvumu.

„Užaugau laimingoje šeimoje, kurioje visi man leido bandyti viską, ką aš noriu. Būreliai, aktyvumas iš to ir prasidėjo. Ateidavau, parodydavau sutartį, tėvai pasirašydavo, jie visur leido, niekas nespaudė kažkur eiti, leido keisti, jeigu norėjau kažko naujo“, – tėvų lankstumą prisiminė šeimoje jauniausia dukra.

Be Aurelijos mokykloje neapsieidavo greičiausiai nė vienas renginys: ji dalyvaudavo tiek scenarijaus rašyme, tiek jų vedime. Moksleivė buvo įsitraukusi ir į gimnazijos neformaliojo švietimo „Informacijos sklaidos klubas“ veiklą, vykdė ir inicijavo ne vieną akciją, projektą, taip pat vedė ir Gargždų miesto gimtadienio renginį.

„Dalyvaudavau visur. Mąsčiau apie mokyklos laikus – pasiilgau, neseniai tvarkydamasi radau mūsų vesto renginio tekstą, kai baiginėjome mokyklą, smagu prisiminti visus vestus renginius, jų organizavimą“, – su nostalgijos gaida kalbėjo pašnekovė.

Mergina iki šiol su šypsena prisimena ir „Mano Gargždai“ premiją už aktyvumą – esą tai buvo didžiausias įrodymas tėvams, kad jos veikla prasminga: „Premijos lenta tebestovi kambaryje iki šiol ir niekas nedrįsta jos išmesti.“

Kalbėdama apie savo asmenines savybes, Aurelija taip pat pamini savo jautrumą – ją gali sugraudinti ir skaudūs žodžiai, ir liūdnas filmas. Per laiką, kaip pati sako, išmoko geriau valdyti savo emocijas.

„Dabar mano darbe reikia išlikti profesionalesnei, nerodyti tų emocijų, nors retkarčiais jos ir kyla“, – argumentavo pašnekovė.

 

Literatūros analizės padeda iki šiol

Mergina pasakojo, kad pirmose gimnazijos klasėse svajojo apie genetiką, dėl to A lygiu buvo pasirinkti ir biologijos, chemijos mokomieji dalykai.

Apsisprendimą pakeitė VU mobili laboratorija, kuri buvo atvažiavusi į gimnaziją: „Ten galėjau išbandyti savo įgūdžius, pamatyti, kaip viskas vyksta tokioje aplinkoje. Patiko, bet supratau, kad tai yra ne man, nes labiau patinka komunikuoti, kalbėti, o ne sėdėti ir tyrinėti. Tačiau labai gerbiu tuos žmones, kurie tą sugeba.“

Ji teigė, kad visą laiką ją žavėjo literatūra – skaityti, domėtis, analizuoti kūrinius.

„Gal ir auklėtojos Zofijos Vaitkuvienės įdirbis, nes labai mokėjo perteikti tuos kūrinius“, – atviravo Aurelija.

Jos teigimu, visa tai yra labai reikalinga ir padeda dabartiniame jos darbe. Prieš kuriant įvaizdžius reikia gilintis į scenarijus, analizuoti charakterius, įsivaizduoti, kaip jie turėtų atrodyti, o taip pat jų išvaizdos sukūrimas turi sutapti su režisieriaus matymu.

Gargždiškė akcentavo, kad be lietuvių kalbos jos grimo dailininkės profesijoje itin reikalinga ir anglų kalba. Tad ji dėkinga ir savo anglų kalbos mokytojai Astai Jonauskienei, kuri ją skatino stengtis ir mokytis.

Makiažo įmantrybėmis Aurelija susidomėjo dar mokykloje, būdama 15-os metų baigė vizažistės kursus, tačiau visą laiką „kalė sau į galvą, kad tai bus jos hobis, bet ne darbas“. Viskas pasikeitė, kai 10 klasėje ji atvirų durų renginyje pamatė „Grimo akademijos“ kurso pristatymą.

Tai apvertė jos planus aukštyn kojomis. Kaip pati sako, sunku paaiškinti, kas ją motyvavo ir kodėl taip užsigeidė baigti šią akademiją – „neturiu paaiškinimo, bet ėjau su visa aistra ir širdimi“.

Tiesa, dar reikėjo įtikinti ir tėvus, tačiau per pusantrų metų pavyko įrodyti, kad šios minties neatsisakys ir jie sutiko su jos apsisprendimu. Taip Aurelija atsirado Vilniuje – „Grimo akademijoje“.

 

Pirmasis ilgo metro filmas, kuriame gargždiškė dirbo – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas", šiemet pasiekęs kino ekranus. Asm. archyvo nuotr.

 

Sužavėjo filmavimo aikštelė

Ten mergina baigė pusės metų intensyvius grimo dailininkės kursus, kuriuose profesionalūs mokytojai atskleidė ne tik praktines grimerės darbo puses, buvo mokomasi ir teorijos, pavyzdžiui, meno istorijos.

„Ėjau be didelio tikslo, ką aš darysiu po to. Tačiau, kai ten atsidūriau, atsidaviau 100 procentu ir pasiėmiau viską, ką tik galėjau“, – pasakojo gargždiškė, per pusmetį surinkusi 200 valandų praktikos valandų.

Ji gyrė profesionalią mokymosi aplinką, daug patirties turinčius dėstytojus – savo srities profesionalus, dirbančius teatre, kine. Pirmą kartą į filmavimo aikštelę padėti savo dėstytojai vykusi Aurelija prisipažįsta buvusi sužavėta tokios naujos ir prieš tai nematytos aplinkos.

„Aš niekada nežinojau, kaip viskas ten vyksta, nebuvau mačiusi to iš arti, net nežinojau, kiek yra skirtingų profesijų atstovų. Atkakliai įsikibau į projektus, filmavimus, labai tą pamilau“, – atviravo pašnekovė, pridurdama, kad po to nepraleisdavo nė vieno kvietimo asistuoti grimo meistrams filmavimuose.

Pasak Aurelijos, labiausiai filmavimo aikštelėje ją sužavėjo atmosfera – vienoje vietoje dirbanti 30-40 žmonių ar net didesnė komanda „yra nuostabi, bendradarbiaujanti, visi suvokiame kiekvieno darbą ir vertiname jį.“

„Visas šis bendradarbiavimas tikriausiai yra vienas didžiausių stimulų, kodėl ten gera būti. Kad ir kaip būna sunku ir pavargstame, iškyla nesklandumų, žinai, kad yra žmonių šalia, kurie palaikys, paguos, pagirs“, – darbo užkulisius atskleidė gargždiškė, kuri pradžioje ir po 12 valandų darbų grįždavo susižavėjusi ir kupina geriausių emocijų ir dar ilgai negalėdavo užmigti.

„Grimo akademijoje“ makiažo meistrės egzamino darbas užėmė pirmąją vietą, o stendas su jos vienu iš darbų iki šiol puošia mokymo įstaigą.

„Tai žingsneliai, kurie rodė, kad esu teisingame kelyje“, – prasitarė grimo dailininkė.

 

2019-aisiais Aurelijos kurto įvaizdžio fotografija pelnė pirmąją vietą „Kūrybinės grafikos" kategorijoje. Marko Cechanovičiaus nuotr.

 

Nuo neapmokamų projektų iki darbo su žinomu režisieriumi

Aurelija atskleidžia, kad pirmuosiuose projektuose dirbdavo neapmokamai. Pirmasis rimtas pasiūlymas, kurio ji neatsisakė – trumpametražis režisierės Klaudijos Matvejevaitės filmas „Kai perplauksi upę“, kuris pelnė ir geriausio lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimą.

„Tai vienas įsimintiniausių projektų, padaryta pradžių pradžia. Ten galėjau klausti, kai gauni grafikus visokiais šriftais ir užkodavimais parašytus. Galėjau matyti, kaip ruošiasi profesionalios kostiumininkės ir kaip šneka su režisiere, pateikia pasiūlymus, padaro pavyzdžius. Tą aš iki šiol darau“, – savo išmoktas pamokas prisiminė pokalbininkė.

Ji akcentavo, kad tai buvo didelis šuolis link kitų projektų. Dabar, kai jau pati kviečiasi asistentes iš „Grimo akademijos“, Aurelija bando jas įtikinti, kad reikia nebijoti praktikuotis be atlygio: „Kai eisi apmokamai, nebeturėsi teisės laisvai klausinėti.“

Pirmasis ilgo metro filmas, kuriame gargždiškė dirbo – režisieriaus Romo Zabarausko „Advokatas“, šiemet pasiekęs kino ekranus.

„Grimavau prieš pusantrų metų ir tik dabar išėjo, aš buvau dar jaunesnė ir turėjau labai didelę garbę įrodyti savo profesionalumą režisieriui Romui Zabarauskui, tai buvo didelis iššūkis, bet tuo pačiu ir mano didelė svajonė“, – sako grimo dailininkė.

Neseniai buvo baigtas filmuoti ir antras ilgametražis filmas, kuriame pagrindine grimere buvo Aurelija.

„Tai bus filmas apie vaikus. Neturėjome Lietuvoje tokio filmo, kur pagrindiniai aktoriai būtų vaikai. Labai smagu buvo tokius aktorius turėti, kurių neįmanoma suvaldyti“, – apie kitą projektą pasakojo grimerė.

Pati Aurelija nežino, koks bus galutinis rezultatas, kol nenueina į peržiūrą ar kino salę: „Prieš „Advokato“ peržiūrą buvo didelis stresas, ypač, kai filmai išleidžiami po didesnio laiko, o aš nuolat tobulėju ir išmokstu ką nors naujo. Tuo metu tam tikrus dalykus daryčiau jau kitaip“.

Ji pridūrė, kad kino industrijoje pirmo karantino metu darbai buvo sustoję, tačiau dabar viskas vyksta labai intensyviai, „visi tarsi ant adatų, bijo, kad užsidarys ir nori kuo greičiau pasidaryti darbus.“

 

Darbo filmavime akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Kaip atrodo darbo diena?

Gargždiškės darbo dienos rutina priklauso nuo įgyvendinamų projektų – ji yra savarankiškai dirbanti laisvai samdoma grimo dailininkė. Dirba ten, kur pakviečia – šioje industrijoje yra itin svarbios rekomendacijos, reklama sklinda „iš lūpų į lūpas“.

Aurelija pasakoja, kad vykstant kino juostų filmavimams, darbo pamaina trunka 12 valandų, o darbas gali vykti nuo pat ankstyvo ryto, arba kaip tik – naktį. Prieš pradedant darbą filmavimo aikštelėje reikalingas didelis pasiruošimas – scenarijaus, charakterių analizavimas, susitikimai, makiažo testai su aktoriais.

„Filmavimo aikštelėje nebeturime laiko diskutuoti ir viskas vyksta labai dideliu tempu. Man tenka ne tik makiažą, bet ir plaukus, bendrą įvaizdį padaryti daug greičiau, negu galima sau leisti makiažo salone. Tai yra ieškojimas greitesnių sprendimų su tokiu pačiu rezultatu <...> Ne visą laiką tie grimai būna gražūs – retai išleidžiame su vakariniais makiažais, dažnai suprakaitavusius, paraudusius ir visokius. Tai yra personažo kūrimas, minimalesnis nei teatre, turi matytis natūralumas“, – skirtumus nuo vizažisto darbo specifikos atskleidė pašnekovė.

Jai tenka pasirūpinti ir aktorių ar modelių veidu, plaukais, rankomis. Jeigu reikia, kuriami ir minimalūs specialūs efektai – kraujas, žaizdos.

Būtent grimo ir kostiumo dailininkai yra pirmieji, kurie susitinka su aktoriais.

„Nuo mūsų labai priklauso, koks išeis žmogus į aikštelę: su kokia nuotaika, energija. Dedame daug pastangų suteikti saugią atmosferą, žiūrėti, ar nori kalbėti, ar nori repetuoti savo tekstus“, – komunikacines darbo subtilybes komentavo grimerė, kuri net ir jeigu kažkas nepavyksta, negali to parodyti aktoriams ir turi visada išlikti rami.

Kai aktorių įvaizdžiai paruošiami, grimerių darbas persikelia į aikštelę: „Budime prie ekranų, prižiūrime aktorius, nes svarbiausia filme – tęstinumas, reikia prižiūrėti kiekvieną sruogą, plaukų padėti, blizgėjimą ir daug kitų specifinių dalykų. Ir gal kitiems neatrodo tai labai sunkus darbas, bet filme žiūrint pasimatytų, jeigu būtų kažkas ne taip.“

Kadangi filmavime scenos būna išmėtytos, niekas nevyksta nuo pradžios iki galo, reikalingi ir aktorių išvaizdos pokyčiai, kur vėl reikalinga grimo bei kostiumo dailininkų pagalba. Pasiteiravus, kiek dažniausiai įvaizdžių tenka kurti per vieną filmavimo dieną, Aurelija atskleidžia, kad dažniausiai vienas grimo dailininkas rūpinasi kelių pagrindinių aktorių išvaizda, o jeigu jų yra daugiau, talkina asistentai.

„Reikėjo vieną dieną nuo pat ryto paruošti 6 žmones. Turėjau asistentę, nes niekas nenori tris valandas anksčiau ateiti, o po to sėdėti ir laukti. Išleidus tokį kiekį žmonių į filmavimo aikštelę, kad ir 5-is pagrindinius aktorius, reikia ir prižiūrėti, yra reikalų“, – atviravo pokalbininkė, pridurdama, kad vertina kiekvieną minutę, kai leidžiama prieiti ir pakoreguoti trūkumus.

 

Darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Dirba ir su žinomais prekių ženklais

Pašnekovė atvira – kiekvienas projektas išmoko kažko naujo, tad pasiūlymus vertina kaip galimybę. Be mylimo darbo kino industrijoje, ji taip pat dirba ir prie reklamų kūrimo, mados fotosesijų.

Didelį darbo įvertinimą ji laiko tai, kad reklamos agentūros patiki darbą jai su pasaulyje gerai žinomais prekiniais ženklais kaip „Lego“. Įsiminė ir darbas su užsieniečiais. Pavyzdžiui, Švedijoje teko asistuoti švedų grimerei serialo filmavimuose. Taip pat teko dirbti ir su žvaigždėmis dirbančiam žinomam makiažo specialistui iš Londono „Adidas“ reklamoje.

„Ten buvo virš 100 žmonių aikštelėje. Didelė atsakomybė, viskas slapta, griežtos sutartys, negalėjome ne su „Adidas“ batais pasirodyti, nebent su bevardžiais“, – šypteli gargždiškė.

Ji išskyrė ir amerikiečių „Capella University“ reklamų fotosesiją, kurioje turėjo galimybę kurti įvaizdžius skirtingų rasių ir tautybių žmonėms.

Iš lietuvių prekinių ženklų ji vardija „Telia“, „Novaturas“, „Delfi“, „Mezon”, „Pildyk“.

„Pati nesuseku jų visų, neturiu televizoriaus, ir kai grįžtu į Gargždus ir įsijungiu televiziją – tai būna juokinga: „O! Ir šitą, ir šitą dariau“. Nueinu į „Camelia“ vaistinę, pamatau žurnaliuką, kuriame – vėlgi mano darbas. Labai sutrinku, nes nežinai, kada išeina, spėju pamiršti. Reklaminės fotosesijos smagiai nustebina, kai pamatau mieste iškabintas“, – apie netikėtumą pamačius savo grimo darbus atvirauja mergina.

Nuo 2018 metų ji kasmet dalyvauja ir „KIGSA“ kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos rengiamame konkurse. 2018 metais ji užėmė trečiąją vietą „Jaunojo talento“ mados fotografijos kategorijoje, o 2019-aisiais Aurelijos kurto įvaizdžio fotografija pelnė pirmąją vietą „Kūrybinės grafikos“ kategorijoje. Pati Aurelija šių konkursų nesureikšmina ir teigia, kad vertina juos kaip galimybę kurti pagal tam tikrus nustatytus rėmus.

„Ten reikia mokėti už dalyvavimą, yra išlaidų, nes reikia ir modelio, studijos, fotografo. Sausis dažnai mums būna „sausas“ – mažai darbų, o iki vasario 1-osios ten reikia išsiųsti darbus“, – apie palankų metą dalyvauti konkurse atviravo pašnekovė.

Pasiteiravus, ar ji priima užsakymus įprastiems makiažams, ši teigė, kad turi savo klienčių, tačiau stengiasi iš anksto į priekį užsakymų neprisiimti. Pirmenybę ji teikia projektams: „Jeigu aš turėsiu kelis makiažus ir man pasiūlys projektą, man labai skaudės širdis. Atsargiai užrašinėju, pasiimu paskutinę sekundę.“

„Aš labai nemėgstu ryškių, štampinių makiažų, kur išeina visos moterys vienodos, pas mane vyrauja natūralumas ir pritaikymas kiekvienam žmogui“, – atskleidė grimo meistrė.

 

Darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

 

Laisvalaikis – vandenlentės, knygos, kelionės

Mergina prisipažįsta, kad ilgą laiką jos darbas buvo ir laisvalaikiu, tačiau pastaruoju metu pradėjo suprasti, kad darbas nepabostų, reikia atrasti ir kitų pomėgių. Vasarą ji išbandė ir pasinėrė į vandenlenčių sportą, Aurelijai patinka knygos – dominuoja psichologinės.

„Patinka vaikščioti, keliauti. Kai prasidėjo karantinas, pamatėme gražių vietų Lietuvoje“, – vardijo laisvalaikio praleidimo būdus pašnekovė.

Prisipažįsta, kad ir į Gargždus sugrįžta vis dažniau. Jeigu pradžioje namo traukdavo kartą per mėnesį savaitgaliui, dabar parvyksta ir dažniau, ir ilgesniam laikui.

„Grįžtu su šypsena. Labai džiaugiuosi, kad gargždiškiai vertinami Vilniuje. Kiek sutinku žmonių, kai pasakau, kad esu iš Gargždų, jie nesupranta, kodėl ten tokie faini žmonės. Labai daug aktyvių gargždiškių yra sostinėje, smagu garsinti savo miestą“, – sako Aurelija.

Ji atvirauja, kad tėvai – didžiausia palaikymo komanda – džiaugiasi jos darbais, skambina ir komentuoja televizijoje matomus grimus. Aurelija prisiminė, kad kartą mamai padarė staigmeną.

„Kai dalyvavo Jurijus Veklenko „Eurovizijoje“, mama jį labai palaikė. Aš sakau, jeigu nori, aš pagrimuosiu Jurijų. Kadangi „Grimo akademija“ su praktikantėmis dirbo „Eurovizijoje“, aš sutikau padėti su prašymu, kad Jurijus atsisės į mano kėdę. Taip ir įvyko, tada mamai nusiunčiau nuotrauką, ši džiaugėsi. Norėjosi padaryti ją laimingesne“, – smagią istoriją prisiminė Aurelija.

Pasiteiravus apie ateities planus, sako, kad sieks kuo daugiau „pasiimti iš šios profesijos“ – dalyvauti seminaruose, mokymuose, taip pat svajoja patirties pasisemti ir užsienyje. Kartą teko žiniomis dalintis su fotografijos studentais Vilniaus dizaino kolegijoje, sako, kad ši patirtis taip pat labai patiko.

„Nenoriu, kad iš mano pokalbio ir perspektyvos atrodytų taip, kad neikite studijuoti. Kol kas nebaigiau aukštojo, bet jaunimui patarčiau nebijoti bandyti, nes iš bet ko, ką tu labai myli, gali padaryti labai daug“, – patarimu savęs profesinėje veikloje ieškantiems dalinosi gargždiškė.

Ji teigė, kad jai itin padėjo vasaros užsiėmimai, tam tikri darbai, todėl ragino ir jaunimą nebijoti bandyti, eiti, pabūti šalia tų žmonių, kurių profesija domina.

„Man baisiausia, kai užstringa jauni žmonės ir bijo pasakyti, kad jie nenori to daryti, yra užspausti tėvų ar stereotipų“, – būti drąsiems imtis pokyčių ragino pokalbininkė, pridūrusi, kad šiais laikais neužtenka vien tik norėti, reikia ir stengtis.

 

Aurelijos darbus galite išvysti www.krebsaite.com

 

Akimirkos iš grimo dailininkės darbo – Asmeninio archyvo nuotraukose:

Atnaujinta 20 gruodžio 18, Penktadienis 08:00

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 227 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,