Naujienų portalas mano-gargzdai.lt tęsia publikacijų ciklą „Kaip tapti...“. Šio interviu herojė – trimis užsienio kalbomis laisvai kalbanti gargždiškė Kristina Liutikaitė, kuri sutiko pasidalinti savo istorija: kaip iš lėto ir ramaus vaiko ji tapo diplomate, šiuo metu dirbančia atašė Lietuvos Respublikos nuolatinėje misijoje Jungtinėse Tautose Niujorke.

Vaikystėje – lėta, rami

Kristina pasakojimą apie save pradeda linksmu prisiminimu.

„Man buvo kokie 4 metai. Pamenu, močiutė gyveno J. Janonio gatvėje ir mes sėdėjome ant suoliuko. Tėvai matyt buvo išvykę apsipirkti ar dar kur. Pamenu, močiutė man sako: „Kristina, gal apeikime kokį ratą“, o aš jai: „Ne, man ir čia neblogai“, – save charakterizuojantį paveikslą pristato pašnekovė, kuri prisimena, kad vaikystėje buvo ir ganėtinai putli.

Ji atvirauja, kad buvo lėtas, ramus, geras vaikas, ilgai mėgdavęs pietų miegą.

„Jį miegojau visą gyvenimą, net universitete, kai nutaikydavau progą“, – šypteli Kristina.

Gargždiškė teigia, kad, nepaisant atstumų, šeimos ryšys yra labai stiprus. Kristinos mama dirba akušere keliose gydymo įstaigose, dėstytojauja, veda kursus nėščiosioms, tėtis daugiau nei dvidešimt metų dirba vadybininku automobilių srityje, taip pat Kristina turi 18-os ir 11-os metų brolius.

„Stebiuosi, kaip mama viską geba suspėti, o tėtis – nuoseklumo pavyzdys. Abu jie labai mėgsta savo darbus“, – šeimą pristatė pokalbininkė.

Žavėjo kalbos

Pašnekovė teigė, kad kalbos jai patiko ir sekėsi jau juo mažumės.

„Labai anksti išmokau anglų kalbą, nes žiūrėdavau filmukus. Greitai išmokau ir rusų, kai tėvai žiūrėdavo televiziją, viską man versdavo“, – stipriąsias savo puses įvardijo Kristina.

Ji teigė, kad ją erzindavo, kai nesuprasdavo, kas yra kalbama. Puikiai ji prisimena ir istoriją, kai rusiškai tarpusavyje bandę kalbėtis tėvai buvo „pagauti“, Kristina suprato, kas yra sakoma ir sugebėjo paprieštarauti.

„Atsiminimas toks, kad tai – kaip prizas, nes žinojau, kad taip lengvai aplink mane neapsisuksi su kita kalba“, – atviravo moteris, kuriai mokykloje be kalbų taip pat sekėsi istorija, patiko fizika.

Pašnekovė atviravo, kad mokykloje jai patiko mokytis, buvo įdomu, o dalykai kurie patikdavo tiesiog sekėsi.

„Dalyvaudavau ir lietuvių kalbos olimpiadose, ir meninio skaitymo konkursuose. Turėjau puikią auklėtoją, kuri lietuvių kalbos grožį atvėrė – tai Zofija Vaitkuvienė“, – prisiminimais dalinosi geriausiais balais ir su pagyrimu mokyklą baigusi pokalbininkė.

Lėtumas vaikystėje, anot Kristinos, kažkaip mokykloje baigėsi – ji lankė pramoginius šokius, baigė muzikos mokyklą. Dar būdama mokykloje pradėjo mokytis prancūzų kalbos.

Šiuo metu mergina laisvai kalba anglų, rusų, prancūzų kalbomis, pradėjo mokytis ispanų.

Kristina į Niujorką atvyko rugsėjo 10 d. Asm. archyvo nuotr.

Autoritetų svarba

Gargždiškė pasakojo, kad jai gyvenime teko sutikti ne vieną įkvepiančią asmenybę, kuri kažko išmokė, paliko savo pėdsaką. Didžiausius autoritetu ji įvardija šeimą.

„Tėvai man parodė, koks turėtų būti žmogus, kaip dera elgtis su aplinkiniais, kaip reikia mylėti gyvenimą ir žmones. Pasižiūriu, kokie mano tėvai, ir suprantu, kad jie labai geri žmonės“, – gražių žodžių negailėjo vyriausioji duktė.

Vėliau ji teigė sutikusi puikią pradinių klasių mokytoją – Jūratę Dabkevičienę, kuri labai daug ko išmokė, dar vėliau – auklėtoją Z. Vaitkuvienę.

Kaip autoritetą ji vardija ir anglų kalbos korepetitorę Liliją Lomsargytę.

„Po dviejų metų pamokų pas mokytoją Liliją, su mano geriausia drauge, atsisveikindamos apsiverkėme. Ji išmokė atviro požiūrio į pasaulį, pasaulietiškumo. Visada skatino mokytis, ko tik galime, ieškoti, atrasti, nes pasaulis kur kas platesnis negu galime įsivaizduoti“, – apie tai, kaip duodama analizuoti tarptautinių žurnalų straipsnius, ji siekdavo atskleisti ir parodyti skirtingas kultūras, žmones, pasakojo pašnekovė.

Tokių įspūdingų ir įkvepiančių žmonių pavyzdžių gyvenime teigė pažinusi ne vieną. O vienas paskutinių – Niujorke sutiktas kaimynas 90-metis Eliotas, kuris tapo geru draugu. Ilgą laiką Brodvėjuje dirbęs vyras išmano apie muziką, džiazą ir, būdamas tokio garbaus amžiaus, dar veda sekmadieninę radijo laidą.

Apsispręsti padėjo nuojauta

Pasiteiravus, ar jau mokyklos suole, žinojo, kuo norės būti, Kristina atvira – kelionė į apsisprendimą buvo vingiuota.

„Aš žinojau, kas man gerai sekasi, mane domino žmogaus teisės. Tai, kas patiko, leido suprasti, kad norėčiau tarptautinio pobūdžio darbo, kuris leistų man bendrauti įvairiomis kalbomis, su įvairiais žmonėmis“, – pasirinkimo motyvus dėstė gargždiškė, pridurdama, kad jai dėdė pasakojo, kad būdama 11-os ar 12-os teigė norinti būti diplomate, tačiau ji pati šio fakto neprisimena.

12-oje klasėje ji buvo įstojusi į tarptautinių santykių specialybę Šefildo universitete, Jungtinėje Karalystėje, tačiau mama pasiūlė užpildyti prašymą stojimui į Lietuvos universitetus. Be to, pabandyti viliojo ir tai, kad užsienio universitetuose būdavo suteikiami laisvi metai, kuomet gali grįžti studijuoti kitąmet be jokių papildomų dokumentų teikimo. Kaip pati prisimena – sąraše atsidūrė ir teisė Vilniaus universitete, ir tarptautiniai santykiai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), taip pat įvairios filologijos ir net menotyra.

„Paskutinę dieną, kai buvo galima koreguoti paraišką, aš atsikėliau ir supratau, kad nenoriu į TSPMI, nenoriu politologijos, o paaiškinimo – jokio. Pamenu, numečiau monetą nuo antro aukšto ir lipu laiptais, galvodama, kad tik ne TSPMI, pasižiūriu – ji „rodo“ politologiją. Bet nuėjau, pakeičiau į teisę“, – kaip vidinė nuojauta diktavo pakeisti pasirinkimą, pasakojo gargždiškė.

Žinoma, į teisę VU ji įstojo, tačiau, kaip pati sako, tada visiškai nesuprato, kas tai yra, kaip ji veikia.

Nepaisant to, pradėjusi studijuoti Kristina suprato, kad teisės studijos jai tikrai patinka, mergina beveik visuose kursuose iš 200 studentų būdavo tarp pirmųjų, gaudavo stipendijas.

„Sėkmės elemento pasirinkime buvo, nes galėjau išvažiuoti į Angliją, bet vidinis jausmas buvo, kad man labiau teisė tiktų. Ar aš žinojau? Ne, nelabai. Ar turėjau kažkokią nuojautą? Galbūt“, – apie savo pasirinkimo dvejones pasakojo mergina, pridūrusi, kad dėl savo pasirinkimo nė karto nesigailėjo.

Sudomino žmogaus teisių sritis

Baigusi 5-erių metų studijas VU Kristina įgijo Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės magistro laipsnį. Kaip pati pasakoja, pirmuosius trejus metus yra mokomasi bendrųjų teisės dalykų, o ketvirtame kurse prasideda specializuoti. Trečiame kurse, atlikusi praktiką Strasbūre diplomatinėje atstovybėje prie Europos Tarybos, suprato, kad ją itin traukia tarptautinė teisė ir diplomatija.

„Ten turėjau galimybę susidurti su diplomatija ir pamatyti, kaip veikia Europos Žmogaus Teisių Teismas, kaip Lietuvos diplomatai atstovauja Lietuvą Europos Taryboje. Praktika man labai patiko ir tikrai padėjo renkantis specializaciją Teisės fakultete. Vilniaus universitete turėjau puikius, profesionalius dėstytojus, įvairių teisės sričių ekspertai, kurie pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – vienas jų – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas Strasbūre Egidijus Kūris“, – atskleidė Kristina.

Ji pasakojo, kad dar studijų metais ir truputį po jų dirbo specializuotose advokatų kontorose.

Nors jai patiko ir atmosfera, ir kolektyvas, teigė supratusi, kad vis dėlto jai trūksta tarptautinio elemento. Taip ji nusprendė kandidatuoti į pakaitinio diplomato poziciją Užsienio reikalų ministerijoje (URM).

„Pakaitinio diplomato sutartis reiškia, kad tu pakeiti diplomatą apibrėžtam laikui.. Tam, kad taptum nuolatiniu karjeros diplomatu, reikia išlaikyti valstybinį diplomato egzaminą, kurį URM skelbia kas dvejus–trejus metus“, – paaiškino pašnekovė, kuri nuo 2017 metų pradėjo dirbti URM.

Pradžioje ji buvo atsakinga už rinkimus į tarptautines organizacijas ir bendradarbiavimą su Tarptautine Frankofonijos organizacija. Vėliau, jai netikėtai buvo pasiūlyta vykti į Ženevą, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesiją, kur Kristina įsitikino, kad ši sritis ją tikrai domina, tad nusprendė kandidatuoti į URM laisvą poziciją Jungtinių Tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamente Žmogaus teisių skyriuje. Jai pavyko gauti trokštamą darbo vietą, o 2018-aisiais – išsilaikyti valstybinį diplomato egzaminą.

„Nuo tada esu nuolatinė karjeros diplomatė“, – karjeros pokyčius pristatė gargždiškė.

Priesaikos davimo dieną. Asm. archyvo nuotr.

Prisidėdavo prie nacionalinių Lietuvos pasisakymų rengimo

Kristina, pradėjusi darbą URM Žmogaus teisių skyriuje taryboje, nuolat kursuodavo tarp Vilniaus ir Ženevos.

„Dažnai važiuodavau į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sesijas, kurių metu vyksta priežiūra, kaip pasaulio valstybėse yra užtikrinamos žmogaus teisės. Šių sesijų metu Jungtinių Tautų nepriklausomi ekspertai arba specialieji pranešėjai tam tikrais teminiais žmogaus teisių klausimais (pvz.: smurto prieš moteris, žiniasklaidos laisvės ir kt.), arba tam tikroms problematiškoms valstybėms, pristato parengtas ataskaitas apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje. Sesijų metu vyksta bendrieji debatai, kuriose valstybės savo nacionaliniais pasisakymais išreiškia savo pozicijas, vyksta interaktyvūs dialogai su specialiaisiais pranešėjais ir ekspertais, kuriems užduodami klausimai, pagal jų parengtas ataskaitas, raportus. Mano vienas pagrindinių darbų – padėti rengti nacionalinius Lietuvos pasisakymus šiems debatams, juos suderinti su kitais URM departamentais, taip pat dalyvauti susitikimuose ir derybose, kurių metu yra derinami Žmogaus teisių tarybos rezoliucijų tekstai. Prie pasisakymo parengimo prisideda visa komanda diplomatų, turi peržiūrėti ir regioniniai departamentai“, – darbo specifiką atskleidė diplomatė.

Ji nurodė, kad pasisakymus Lietuvos vardu dažniausiai skaito aukščiausio rango diplomatas – ambasadorius. Vieną kartą, kai ambasadorius buvo išvykęs iš Ženevos, pasisakymą dėl žmogaus teisių Sakartvele, teko skaityti ir gargždiškei.

Niujorke – nuo rugsėjo

Nuolatiniam diplomatui kas trejus metus atsiranda galimybė išvykti į Lietuvos ambasadas, konsulatus arba nuolatines atstovybes ir misijas užsienyje. Tai vadinamoji rotacija.

„Ten yra keli etapai, kai visi diplomatai, kurie gali rotuotis, pildo paraišką, pateikia savo motyvaciją. Kasmet skiriasi, kur tu gali aplikuoti. Bendroji taisyklė tokia – trys metai užsienyje, trys Lietuvoje, su tam tikromis išimtimis. Kartais gali būti neišsiųstas, kartais, daugiausiai 4-iems metams, gali būti užsienyje“, – diplomato darbo subtilybes atskleidė Kristina, pridurdama, kad rekomendacijas ministrui dėl konkrečių rotacijos vietų teikia atestacinė komisija.

Praėjusiais metais ji užpildė paraišką keturioms pozicijoms. Pirmoje vietoje atsidūrė Niujorkas, antras – Azerbaidžanas.

Ji puikiai pamena, kad sausio pabaigoje, prieš pat jos gimtadienį, buvo Ženevoje, susitikime.

„Sėdžiu žiniasklaidos laisvės ir žurnalistų saugumo ekspertų susitikime, internetas kažkodėl neveikia, organizatoriai vis bando jį prijungti. Ir staiga mano telefonas pirmasis prisijungia prie „wi-fi“ ryšio ir pradeda vibruoti be sustojimo. Ir kaip būna, išlenda man pranešimai, bet tu nematai pilnos žinutės, tik dalį – „valio“, ir tortą ar dar kažką. Aš sėdžiu ir matau balionėlius ir nežinau, kur aš važiuoju, ar į Niujorką, ar Azerbaidžaną“, – komišką situaciją prisiminė pašnekovė, kuomet apie jos išvykimą pirmieji sužinoję kolegos ėmė sveikinti.

Moteris prisipažįsta, kad nors ir labai norėjo, nesitikėjo, kad pirmosios rotacijos metu jai pavyks išvykti į Niujorką – Lietuvos Respublikos nuolatinę misiją Jungtinėse Tautose.

Diplomatinis korpusas įprastai keičiasi rugpjūčio mėnesį, tačiau dėl pandemijos Kristina į Niujorką atvyko rugsėjo 10 d.

Su buvusiu užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Asm archyvo nuotr.

Atsidūrė pačiame darbų įkarštyje

Kaip pasakoja pati Kristina, pastarieji mėnesiai iš tiesų buvo nelengvi – „diplomatinė realybė smogė 100 procentų“, nors ir darbo turinys pažįstamas, tačiau susidūrė ir su labai daug naujų dalykų.

„Rugsėjį Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pradeda savo darbą, vyksta aukšto lygio debatai, kuriuose pasisako valstybių vadovai. Aš kuruoju Jungtinių Tautų trečiąjį komitetą, kuris skirtas žmogaus teisėms (aš kuruoju komiteto dalį, skirtą socialinėms, kultūrinėms ir ekonominėms teisėms bei moterų ir vaikų teisėms bei klausimus dėl tam tikrų konkrečių valstybių (pvz.: Sirija, Iranas), Lietuva pradėjo mėnesio trukmės pirmininkavimą Europos Rytų šalių grupei, sudarytai iš 23 valstybių. Taip pat turėjo įvykti rinkimai, kurie buvo atidėti dėl pandemijos ir kuriuose Lietuvos ekspertė profesorė Dalia Leinartė siekė būti perrinkta į Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetą. Turėjome viską, kas buvo įmanoma, per šiuos tris mėnesius“, – intensyvų laiką atvykus komentavo gargždiškė, pridurdama, kad tuo pat metu teko rūpintis ir buto paieška ir įsikūrimu

O kaip atrodo diplomatės darbo diena Niujorke? Ji teigia, kad darbas atstovybėje pradedamas 9 val., kadangi iki jos nuo buto – 10 minučių metro, keltis itin anksti nereikia.

Ji prisipažįsta, kad dėl pandemijos veikla yra specifinė – daugybė susitikimų vyksta nuotoliniu būdu.

Pirmiausia ryte ji dalyvauja ES koordinaciniame susitikime, kur ES delegatai diskutuoja, apie tai, kokie klausimai, rezoliucijos, nacionaliniai pasisakymai bus svarstomi komitete.

Darbas Generalinės asamblėjos komitetuose vyksta sesijomis – trečiojo komiteto sesija vyko nuo spalio pradžios iki lapkričio 19 d. Jos metu, anot Kristinos, vyksta neformalios konsultacijos su JT valstybėmis, įvairūs susitikimai ir renginiai.

„Vienas pagrindinių instrumentų JT yra rezoliucijos, kurias priima valstybės narės balsuodamos arba konsensusu. Tam, kad rezoliucija būtų priimta, valstybės derasi dėl jos teksto. Dažniausiai siekiama, jog rezoliucija būtų priimta konsensusu, o ne balsuojant, taip parodant tarptautinės bendruomenės palaikymą ir sutarimą dėl rezoliucijos klausimo, tačiau suderinti skirtingus požiūrius tarp skirtingų valstybių nėra lengva“, – atskleidžia diplomatė.

Ji teigia, kad dirbdama Niujorke, nuolat susisiekia su URM Vilniuje, yra identifikuojama ir sprendžiama, kokios pozicijos yra laikomasi, nustatomos „raudonos linijos“. Suderinus rezoliucijas ir jas patvirtinus valstybės narės numato įsipareigojimus, ko imsis.

„Šioje sesijoje svarbi rezoliucija buvo dėl smurto prieš moteris ir mergaites panaikinimo. Koronaviruso laikotarpiu moterys būdavo daug daugiau laiko uždarytos su artimu parneriu, kuris dažnai ir yra agresorius, tad moterų situacija pasaulyje labai pasikeitė, smurtas išaugo, kai kur net 30–35 proc. pasaulyje“, – problemą, kurią sprendė, pristatė Kristina.

Pašnekovė pasakojo, kad jai taip pat tenka dirbti su rinkimais į tarptautines organizacijas, organizuoti susitikimus su užsienio valstybėmis ir pristatyti kandidatus.

Taip pat jai tenka dalyvauti posėdžiuose, pateikti atmintines ir apžvalgas URM, išryškinant pagrindinius pasisakymus, pozicijas.

„Tokio krūvio, kurį atlaikiau paskutinius mėnesius, aš būčiau neatlaikiusi, jeigu darbas man nebūtų patikęs“, – paklausta, ar mėgsta savo darbą, atsako Kristina.

Kristinos darbo akimirka. Asm. archyvo nuotr.

Kas motyvuoja darbe?

Gargždiškė atvira – didžiausia motyvacija – galimybė atstovauti Lietuvai.

„Patinka, kad galiu sėdėti tarp visų pasaulio valstybių ir galiu sėdėti už Lietuvos vardo lentelės. Dar ir tai, kad galiu dirbti su labai įvairiais žmonėmis, daug įvairių kultūrų, o darbas labai dinamiškas ir nė viena diena nėra tokia pati“, – diplomatės darbo privalumus vardijo Kristina.

Ji teigė, kad tokiame darbe gali be galo daug išmokti, kalbėti skirtingomis kalbomis bei mokytis naujų.

Žinoma, netrūksta ir iššūkių, bet jų, pasak pokalbininkės, yra kiekviename darbe. Jai didžiausias sunkumas – didelis atstumas nuo šeimos, laiko skirtumas: „Kai kažkas vyksta svarbaus, tu supranti, kad nepaskambinsi mamai ar broliui, jie miegos.“

Kalbėdama apie tai, koks turi būti diplomatas, moteris sako, kad reikia gebėti išlaikyti vidinę rimtį, nes būtina deramai reaguoti į įvairias, dažnai ir stresines situacijas.

Diplomatas, anot šios profesijos atstovės, turi viskuo domėtis, daug skaityti, būti atviras ir mylėti bendravimą, žmones.

„Didelė darbo dalis yra bendravimas su kitų valstybių atstovais, o tai reikalauja, kad tu išmanytum kultūrą, politiką, meną, nes bet kokiu atveju, ar stovėsi prie Didžiosios Britanijos, ar prie Australijos, ar Japonijos atstovo, reikia gebėti palaikyti pokalbį“, – įsitikinusi pašnekovė.

Be to, itin svarbu būti tolerantiškam ir atviram, nes kitų valstybių atstovų įsitikinimai gali būti ir kardinaliai kitokie.

„Sunkiose derybose matai, kad siūlomi pakeitimai tekstui yra tikrai labai nepriimtini, tačiau turi išlaikyti pagarbą ir rimtį“, – apie pagarbos žmogui, valstybei, kultūroms svarbą diplomatiniame darbe kalbėjo Kristina.

Siūlo pirmiausia pažinti save

Pasiteiravus apie laisvalaikį, gargždiškė teigia, kad šiuo metu Niujorke, kaip ir daug kur, yra nemažai karantino ribojimų, tad daug sričių yra suvaržyta. Gyvenimas, anot jos, priešingai nei Lietuvoje, čia nebuvo grįžęs į savo įprastą vagą.

Nepaisant to, prisipažįsta dabar dėmesį skirianti miesto pažinimui ir grožinei literatūrai. Jeigu gyvenimas grįš į įprastas vėžes, norėtų vėl lankyti baleto pamokas, kurias pradėjo universitete.

„Patinka muzika, koncertai. Nusipirkau patefoną, tai šiek tiek atsiranda namų jausmas. Ir noriu nusipirkti pianiną, nes vėl pradėjau groti“, – pasakoja Kristina.

Taip pat ją žavi menas, fotografija, prancūzų kultūra. Kalbėdama apie ateities planus, teigia, kad dar norėtų studijuoti, įgyti dar vieną magistrą.

„Dabar toli nežiūriu, noriu tobulėti ir būti naudinga mūsų diplomatiniam korpusui, o su tokiomis pandemijomis ir negali toli planuoti“, – šypteli pašnekovė, kuri šiuo metu grįžo Kalėdoms į gimtąjį miestą. – Nepaisant, kad ir koks gražus Niujorkas, Kalėdų eglutė Gargžduose, mačiau, irgi labai graži.“

Galiausiai, pasiteiravus, kokį patarimą ji galėtų duoti jaunam, savęs profesinėje srityje tebeieškančiam žmogui, diplomatė mano, kad vieno recepto nėra. Jos teigimu, pirmiausia reikėtų geriau pažinti save, atrasti, kas patinka, „veža“, tada galima bandyti atsirinkti.

Ji iš savo patirties gali pasakyti, kad reikia pamiršti tokias kategorijas, kaip prestižinės profesijos. Esą ir ją daug kas bandė atkalbėti nuo teisės pasirinkimo, mat teisininkų yra daug.

„Nebijoti rizikuoti, pabandyti, vidinė nuojauta gali nuvesti ten, kur reikia būti“, – sako Kristina, ragindama atsiriboti nuo kitų nuomonių. <...> Kai atvykau į Niujorką, viena gera draugė ir kolegė man pasakė: „Neleisk primesti niekam, kokį tu nori turėti Niujorką“. Aš perfrazuosiu – neleisk niekam pasakyti, koks tu turi būti.“

Projektas „Kaip tapti...“ rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

Asmeninio archyvo nuotraukose – Kristinos gyvenimo akimirkos: