Mano Gargždai



Savanorių kelionę į Ukrainą filmavęs gargždiškis Vytautas Valaitis: „Vaizdai įsirėžė visam gyvenimui“

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Vytautas Valaitis. Asmeninio albumo nuotr. Vytautas Valaitis. Asmeninio albumo nuotr.

Besitęsiantis karas Ukrainoje, vieniems jau virtęs žiauria kasdienybe, kitus ragina burtis savanoriškai veiklai: prisidėti ne tik prie šalies atsistatymo finansiniu aspektu, bet ir suteikti reikalingiausią humanitarinę pagalbą.

 

Gargždiškis Vytautas Valaitis, lydimas empatijos, suprasdamas situacijos svarbą, drauge su filmavimo kamera ir visa savanorių komanda išvyko tapti taip svarbios Ukrainai ir jos žmonėms pagalbos ranka. Pats vaikinas pokalbio metu išlieka kuklus – net keletą kartų pamini, kad bijo neatitikimų ir nenori tapti herojumi: „Juk viso labo aš tik dalinuosi patirtimi, nes manau, kad tema yra svarbi“.

 

Visų pirma, ar galėtumėt papasakoti, kada, kuo vedamas ir kokiomis aplinkybėmis tiksliai atsidūrėte Ukrainoje?

Išvykti turėjome liepos 7 dieną, vos porai dienų iki to vyko atviras skambutis filmuotojų bendruomenėje, buvo ieškomas operatorius, galintis dokumentuoti kelionę į Ukrainą. Taip gavosi, kad aš labai spontaniškai sutikau ir tik vėliau supratau, kur „įsivėliau“. Visa šita kelionė humanitariniais tikslais buvo organizuojama Karolio Sankausko, tai buvo jo 33-ia tokia kelionė. Susidomėjusiųjų netrūksta, savanoriai ten vyksta beveik kiekvieną savaitę.

 

Ar galite daugiau papasakoti apie patį savanorystės procesą? Išvykimą, humanitarinę pagalbą ir tai, kas labiausiai nustebino.

Lietuvą palikome ketvirtadienį naktį ir tik vakare, pravažiavę visą Lenkiją, pasiekėme Nikolajevą, ten padovanojome mašiną ir kitus papildomus daiktus. Šeštadienį vykome į Borodianką, Lvovą, Kijevą. Ukrainoje šiuo metu yra vykdomos komendanto valandos nuo 23 val. vakaro, todėl viską suspėti reikėjo dar iki tol. Žmonės, inicijuojantys šią savanorišką veiklą, tai daro nuolatos: grįžę sekmadienį, ketvirtadienį jau vėl kraunasi kitai kelionei, tarpuose dar suspėdami atlikti ir kitus darbus. Jie tam atsidavę ir man tai yra labai žavu. Deja, pačios humanitarinės pagalbos yra sumažėję, kiek aš pats esu matęs visokių interviu, tai žmonės nustoja aukoti, nes nebeturi resursų. Apskritai, yra skleidžiama nemažai karo dezinformacijos, kvestionuojama humanitarinė pagalba, nors pats galiu patikinti, kad žmones, kuriems reikia pagalbos, ta pagalba pasiekia: savanorius pasitinka mašinos lietuviškais numeriais, atvežtas maistas kraunamas ir vežamas į tam tikrus padalinius, todėl tikrai nėra taip, kad pinigai ištaškomi. Būtina, kad žmonės tai suprastų.

 

 Susitikimas su Borodiankos bendruomene. Asmeninio albumo nuotr.

 

Borodianka – vienas labiausiai sugriautų ir nukentėjusių miestų Kijevo regione. Papasakokite, kokius asmeninius įspūdžius Jums paliko matyti vaizdai?

Borodiankoje praleidome nemažai laiko, tai taip  tai yra visiškai „nutaškytas“ miestas, kuriame išliko labai mažai nenugriautų pastatų. Įsivaizduokime tiesiog visą alėją daugiabučių, kurie yra nusprogdinti, nebegyvenami, o ant jų dar kabo žmonių plakatai, skausmingai primenantys apie čia praleistus 40 gyvenimo metų. Sunkiausia buvo matyti ne pačius sugriuvusius pastatus, bet suvokti, kad žmonės geba prie to prisitaikyti: giedras dangus, šviečia saulė, jie važiuoja dviračiais ir juokiasi, o aplink vien griuvėsiai. Akivaizdu, jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik gyventi toliau. Borodianka, kaip bebūtų, yra miestelis, turintis bendruomenę, kuri gali prisidėti prie problemos sprendimo, tačiau aplinkui yra tokių suniokotų kaimų, apie kuriuos apskritai nėra kalbama, jų pavadinimų aš ir pats nežinau, tačiau ten nėra jokio struktūrinio organo, kuris galėtų apsiimti bent minimaliu atstatymu. Yra labai pikta, kad rusai užiminėja tokius bejėgius objektus.

 

Susprogdinti pastatai Borodiankoje. Vytauto Valaičio nuotr.

 

Galbūt kelionės metu sutikote išskirtinai įsimintinų žmonių, išgirdote pasakojimų...?

Buvo keletas momentų, kurie man labiausiai įsiminė. Kelionės organizatoriui Karoliui kalbant su Borodiankos meru, pastarasis pabrėžė, kad į Ukrainą šiuo laikotarpiu atvažiuoja daug politikų, su kuriais aptarinėjami įvairūs problemos sprendimo klausimai, tačiau niekas nepadeda taip, kaip padedate jūs – savanorių komanda, suteikianti apčiuopiamą pagalbą.

Taip pat įsiminė fragmentas iš interviu su vyresnio amžiaus moteriške, kuri gyveno Borodiankoje. Dabar jos daugiabutis yra sunaikintas, ji gauna pensiją virš 2000 grivinų, kas mūsų šalyje yra beveik 70 eurų, iš kurių pusę atiduoda komunaliniams mokesčiams, o darbo galimybė Borodiankoje šiuo metu yra nelabai įmanoma. Ji užsiminė, kad šiandien nuėjusi į parduotuvę jaučiasi lyg muziejuje ir laukia dienos, kai galės sau leisti ne tik pažiūrėti, bet ir nusipirkti lentynoje gulintį pomidorą.

 

Ar pačiam teko susidurti su kitais karo šokiruojančiais vaizdais, kurie televizijoje ir žiniasklaidoje jau buvo virtę žiauria kasdienybe?

Senesnieji šių humanitarinių kelionių dalyviai pasakojo apie matytus gulinčius lavonus, miestuose kaukiančias sirenas. Džiaugiuosi pats su tokiais vaizdais nesusidūręs, nes raudonose karo zonose lankytis neteko. Važiuodami gatvėmis mes matėme tik proceso padarinius, tačiau vis tiek stebėjomės prasta situacija, nors prieš tai čia lankęsi kelionės dalyviai patikino, kad, palyginus, viskas jau atrodo labai neblogai.

 

Vytautai, remiantis Jūsų asmenine nuomone, ar tai, ką mes matome žiniasklaidoje ir yra tikroji realybė? O galbūt matome ir girdime per mažai, kad suvoktume tikrąjį karo žiaurumą?

Tai, ką mes sužinome iš žiniasklaidos yra faktas, tik jausmas matant gyvai yra visai kitoks. Manėme, kad bus suniokotas tik vienas kitas pastatas, bet kad nelikę beveik viso miesto – negalėjome įsivaizduoti. Galbūt žiniasklaidoje pateikiama nepakankamai informacijos arba tiesiog nebenorime jos matyti. Ir čia yra tikroji problema, nes karas vis dar vyksta.

 

Apie kelionę ir kuriamą dokumentinį filmą perskaičiau Jūsų mamos pasidalintame įraše socialiniame tinkle „Facebook“. Ji teigia sužinojusi apie išvykimą tada, kai jau buvote prie Vilniaus su kitais savanoriais, todėl „beliko nubraukti ašaras ir palinkėti sėkmės“. Ar sunku buvo priimti sprendimą išvykti į šalį, kurioje šiuo metu vyksta karas?

Žinodamas, kaip mama reaguos, aš jai paskambinau labai vėlai, o norėdamas suvaldyti jos jaudulį net svarsčiau prisidengti kelių dienų stovyklavimu, bet, vis dėlto, pasakiau tiesą.

Didelės baimės dėl savo paties saugumo nejaučiau, nes pasitikėjau žmonėmis, kurie tai daro nuo karo pradžios. Nusiteikiau, kad grįšiu bet kokia kaina ir grįžau.

 

Filmavimo procesas. Asmeninio albumo nuotr.

 

Į Ukrainą, visų pirma, vykote vedamas humanitarinės pagalbos tikslų, tačiau taip pat šį procesą ir užfiksavote, o kadrai bus panaudoti dokumentiniame filme. Ar galėtumėte šiek tiek plačiau apie jį papasakoti?

Dokumentuojant buvo fiksuojama realybė Ukrainoje, filme kalbės žymiausi Ukrainos politikos apžvalgininkai ir politikai apie prezidento figūrą karo metu. Daug informacijos šiuo metu dar pats neturiu, tačiau tikiu, kad tokia dokumentika svarbi ir informatyvi.

 

Gal teko pačiam susitikti su šalies prezidentu?

Deja, neteko.

 

Peržvelgus Jūsų kūrybinių darbų portfelį, matyti, jog daugiau užsiimate reklaminio pobūdžio vaizdo klipų kūrimu, todėl įdomu, ar tai yra pirmoji dokumentika, prie kurios Jums tenka prisiliesti?

Iš tiesų, tai dar nesu apsibrėžęs konkrečios savo darbų specifikos, bet esu įsitikinęs, kad galimybė filmuoti tokio turinio dokumentiką gali pasitaikyti vieną kartą gyvenime.

 

Ką Jums davė ši patirtis tiek gyvenimišku, tiek profesiniu atžvilgiu?

Nors ir esu prieš karo turizmą, bet viso to pamatymas padėjo suvokti, kad tai vis dar vyksta, tai vis dar yra realu, o situacija, kaip bebūtų, kasdien yra vis prastesnė. Galbūt šią akimirką dar nespėjau susidėlioti visų įspūdžių, bet ką aš tikrai žinau, kad jei būčiau priėmęs sprendimą nevykti, šiandien gailėčiausi.

 

Ar galvojate vykti dar kartą?

Gal ne šią ir ne kitą savaitę, bet prisidėti prie savanoriškos pagalbos tikrai ketinu. Tokia parama ukrainiečiams dabar labai reikalinga, o be to, ir įspūdžiai, vaizdai, supratimas yra įsirėžę mano atmintyje visam gyvenimui.

 

Vytautas Valaitis. Asmeninio albumo nuotr.

 

Kas formuoja Jūsų paties pilietiškumą, įsitraukimą?

Negaliu vadinti savęs pilietišku žmogumi, nes pats apie tai, kas vyksta pasaulyje ėmiau domėtis tik prieš keletą metų. Visgi manau, kad norą žinoti paskatino pati aplinka, kurioje sukuosi – tai mama, mergina, žmonės, sutikti mokykloje ir studijų metu, darbo aplinka.

 

Jūsų nuomone, ar jaunoji karta šiomis dienomis skiria pakankamai dėmesio politinėms, ekonominėms pasaulio aktualijoms?

Kalbant apie karą Ukrainoje, manau, jog jaunoji karta kaip tik vadovaujasi teisingesniu vertybiniu kompasu negu vyresnio amžiaus žmonės, augę sovietinės okupacijos metais. Regis, jaunoji karta greičiau suprato pavojų, grėsmę ir ėmė formuoti savo stabilią nuomonę, tai įtakos galėjo turėti ir mūsų vakarėjanti kultūra, platesnis informacijos prieinamumas.

 

Ko galėtumėte palinkėti šių dienų jaunajai kartai, pats būdamas jos atstovu?

Jaunąją kartą raginčiau kuo daugiau laiko leisti tarp žmonių, kuriems rūpi. Taip pat jaunimui siūlyčiau tikrinti juos pasiekiančią informaciją – taip galėsite nepaveikti formuoti savo asmeninę teisingą nuomonę.

 

Daugiau apšaudyto Borodiankos miesto nuotraukų – Vytauto Valaičio užfiksuotuose kadruose:

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 363 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,