Judrėnų gyventoja Birutė Ubartienė, pradėjusi pasakoti savo gyvenimo istoriją, kiekvieną nustebintų fenomenalia atmintimi – joje giliai įsirėžė prisiminimai, kai Birutei tebuvo vos vieneri metai. Taigi nenuostabu, kad netrukus 76 metų sulauksianti moteris turi ką papasakoti.

Prisimena ankstyvą vaikystę

B. Ubartienė gimė 1939 m. sausio 15 d., augo Pajudrio kaime Klaipėdos rajone. Jos tėvai buvo smulkūs ūkininkai. Visas B. Ubartienės gyvenimas virė už 3 kilometrų esančiame Judrėnų kaime – čia ji skubėjo į mokyklą, bažnyčią. Pastaroji judrėniškei yra itin svarbi, ji tvirtina esanti labai tikinti.

75 metų moteris stebina puikia atmintimi – ji mena įvykius, nutikusius, kai jai buvo vos keleri metai.

„Pagal tai, ką papasakojau tėvams, jie sakė, kad tuo metu buvau tik vienerių metų. Galvoju, ar vaikai dabar bepastebi tokius dalykus? Tada buvo karo metas ir keliu pro mūsų sodybą ėjo kareiviai. Tėvai ėjo jų pasitikti ir pasveikinti. Man įdavė narcizo žieduką. Atsimenu, kad išsitiesusi aukštai kėliau jį. Taip pat atsimenu, kad, kai buvau trejų metukų, buvome atvažiavę į kunigo laidotuves. Bet pamenu tik pačią kelionę, o kai įėjome – ne“, – ankstyvą vaikystę prisiminė pašnekovė.

Moteris augo 5 vaikų šeimoje: „Labai mylėjome vienas kitą, mokėjome užjausti“.

B. Ubartienės tėvas 1945 metais buvo pašauktas tarnauti Sovietų sąjungos armijoje. Ji prisimena, kad grįžusios šeimos galvos nepažino. Tada jis pasirodė panašus į rusą, nes vilkėjo kareiviškais drabužiais.

Ubartaitė tapo Ubartiene

1947 m. B. Ubartienė pradėjo lankyti mokyklą. Baigė vidurinę, o vėliau – ir buhalterijos kursus.

Paklausta, ką veikdavo Judrėnų jaunimas, B. Ubartienė pasakojo, kad visi rinkdavosi į šokius.

„Vasarą šokdavome lauke, žiemą – mokyklos salėj. Mokinių tada neleisdavo į šokius. Vyresni prašydavosi, bet vis tiek neįleisdavo“, – teigė moteris.

Pasak B. Ubartienės, bendruomeniškesni gyventojai buvo iki karo. Jie ruošdavo vaidinimus, vakarėlius.

Visgi Antrasis pasaulinis karas Judrėnų seniūnijai didelių nuostolių nepadarė. Anot B. Ubartienės, karo ugnies čia nebūta, tad ir gyventojams neteko bėgti iš savo gimtųjų namų ir prieglobsčio ieškoti svetur: „Tik kareiviai prabėgo. Vienas kažkoks susišaudymas buvo, tačiau niekas nežuvo“.

Įdomu tai, kad prieš ištekėdama Birutė buvo Ubartaitė. Sutikus vyrą, pavardė beveik nepasikeitė, mat šis pasitaikė Ubartas. Save ir vyrą ji vadina dviem priešingais poliais.

„Nors esame du skirtingi poliai, išgyvenome kartu jau 50 metų. 51-ieji baigiasi“, – šypsojosi B. Ubartienė.

Ubartai susilaukė 4 sūnų. Vyriausiajam kitais metais sukaks 50 metų, jauniausiajam – 38 metai.

20 metų dirbo bitininke

Ilgą laiką pašnekovė dirbo buhalterijos srityje. Tik gimus trečiajam vaikui, tapo bitininke ir profesijos nebekeitė iki pensijos.

„Su bitėmis kariavau, su dideliais pulkais“, – šypsojosi moteris.

Bityną ji paveldėjo iš tėvų.

„Iki pensijos dirbo tėvas, po to perėmiau aš ir sesuo Marytė. Buvome įsiveisę virš 200 bičių šeimų. Ir dirbome visa šeima. Mano vaikai jau buvo praaugę, pagelbėjo. Jie juokiasi, kad ant cukraus maišų užaugo. Nebūdavo, kur jo sandėliuoti, tai susikraudavome kambariuose“, – kalbėjo B. Ubartienė.

Ilgą darbo patirtį turinti bitininkė atskleidė, kad su bitėmis reikia elgtis labai ramiai.

„Negali padaryti didesnio judesio. Jei sujudėjai, jos ginasi. Po „maikių“ dirbdavome, nebijojome bičių“, – prisipažino B. Ubartienė.

Moteris veiklos nestokoja ir dabar. Didžiausias jos pomėgis – vainikų pynimas.

„Prieš šventes jau galvoju, kaip ką sudėsiu, supinsiu“, – tvirtino B. Ubartienė.

Ji atskleidė, kad pagalvoja ir apie tai, kad savo mintis ir prisiminimus reikia suguldyti sąsiuvinin: „Paimsiu storą sąsiuvinį ir rašysiu. Ar kam bus įdomu, nežinau“.

Vaizdo įraše – Birutės Ubartienės prisiminimai: