Mano Gargždai

Krašto istorija (57)

Rytoj Klaipėdos rajono gyventojai turės galimybę pagalvoti apie meilę, pavydą ir pasijuokti iš atpažintų savo ydų. Liepos 18 d., penktadienį, 19 val. Agluonėnų klojimo teatras etnografinėje sodyboje suvaidins Edmundo Untulio komediją „Meilės kvadrats“.

 

Spektaklį režisavo Domininkas Malajavas.

Tai bus pirmoji tokio pobūdžio Agluonėnų klojimo teatro suvaidinta komedija. Joje pasakojama apie meilę, jos paieškas, pinigus ir pavydą.

„Kaip sako pats E. Untulis, tai – nerimta melodrama. Spektaklis skirtas žmonėms, labiau mėgstantiems lengvo turinio pjeses. Kur nereikia per daug mąstyti, o žiūrėti gyvenimiškas situacijas, jose atpažinti save ir tiesiog smagiai iš to pasijuokti – iš savo ydų, trūkumų, neigiamų savybių“, – kalbėjo D. Malajavas.

Režisierius tvirtino, kad aktoriai šį kūrinį ruošė su didžiuliu užsidegimu.

„Yra ryškūs personažai, kuriuos reikia atskleisti, įpūsti jiems gyvybę bei suteikti spalvų. Todėl žiūrovams turėtų būti įdomu pamatyti šį spektaklį“, – sakė D. Malajavas.

Scenoje žiūrovai išvys Laimoną Tučą, Laimą Tučienę, Danutę Jonulaitienę, Rimą Malajavą, Almą Andriejauskienę, Rasą Ramanauskaitę bei Vaidą Mitušovą.

Šį spektaklį Agluonėnų klojimo teatras pristatys ir liepos 20 d., sekmadienį, Punsko skansene vyksiančiame XXIII klojimo teatrų festivalyje.

 

Spektaklio afiša: 

agluonenuspektaklis

 

 

srtfondasteatras

14 liepos 17, Ketvirtadienis 16:04
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Buvęs Veiviržėnų gimnazijos direktorius Stanislovas Muižė – visada punktualus. Miestelio šviesuolio laikas suplanuotas, o diena įprasminta naudinga veikla. Garbaus amžiaus vyras, pedagogas įsitikinęs – kad ir kur begyventum, net ir mažiausiame kaime, žmogui visada yra, ką veikti. Žmogus neturi nuobodžiauti. Pokalbį pedagogas pradeda nuo trijų tiesų, kurių visą gyvenimą laikosi pats ir kurias išmokti nuoširdžiai pataria kitiems.

 

„Visų pirma žmogus turi išmokti gerai dirbti savo darbą. Jei asmuo tai įvaldo, jo niekada nebereikia ieškoti – trokštamas darbas atsiranda pats. Antra – žmogus turi išmokti būti vienas. Tai ne mano mintis, šį gerą patarimą radau rašytojo Vinco Mykolaičio Putino raštuose. Kai žmogus išmoksta būti vienas, jis išsprendžia labai daug problemų. Ir dar vienas dalykas, kurį privalu įvaldyti: reikia išmokti būti kompanijoje. Tik taip įmanoma susiformuoti kaip asmenybei, suformuoti savo nuomonę bei vertybes ir išmokti nesekti pagal minią bei suvokti savo tapatybę“, – įsitikinęs S. Muižė.

 

Jis žiūri į dabartinę kartą ir negali patikėti, jog girdi šitiek skundų. Pasak 80-ies metų sulaukusio vyro, šalies nepriklausomybė yra didžiulė dovana ir gėris. Reikia išmokti ja naudotis – ne skųstis, kad valstybė neduoda to ir nesuteikia ano. Tereikia suvokti savo tapatybę ir pradėti daryti darbus.

 

„Jei žmogus gerai dirba savo darbą, galima daug ko pasiekti. Nežiūrint, kokia santvarka ar padėtis šalyje – viską nulemia žmogaus pasirinkimas. Studijavau Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Buvau paskirtas kurso komjaunimo sekretoriumi. Kurso draugai per Vėlines nuėjo į Rasų kapines ir padėjo gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo. Aš, kaip komjaunimo sekretorius, turėjau juos pasmerkti. Nepasmerkiau. Pašalino iš komjaunimo. Tikras stebuklas, kad likau universitete. Baigiau jį ir gavau paskyrimą į Biržus, pats esu kilęs iš Joniškio. Dirbau ten, kol sužinojo apie įvykį universitete. Pasakė, jog esu nereikalingas. Jei aš nereikalingas, ir jūs man nereikalingi. Nuėjau į Švietimo ministeriją, o ten ir sako – susirask darbą pats. Taip atkeliavau į Veiviržėnus, kur visą gyvenimą turėjau galimybę dirbti savo darbą ir rūpintis, kad ir kiti būtų neabejingi tam, ką daro“, – savo jaunystę prisiminė S. Muižė.  

 

Jo nuomone, Veiviržėnai yra ideali vieta gyventi – čia gražu, ramu, geri žmonės. Veiviržėnų mokyklos direktoriumi S. Muižei pasiūlė dirbti 1964 metais. Vyras nustebo – kaip čia direktoriauti, jei nėra mokyklos?

Juk tuomet mokykla buvo trijuose pastatuose – viename mediniame, kuriam – turbūt šimtmetis, taip pat dabartiniuose laidojimo namuose. S. Muižė suprato, kad jo tikslas – Veiviržėnuose sukurti tikrą mokyklą, kurios mokiniams nereikėtų blaškytis.

 

„Statyti mokyklą nusprendėme man pradėjus eiti direktoriaus pareigas, o 12 klasių priestatas jau veikė po dvejų metų. Tuo metu nebuvo lengva – sovietinė valdžia, biurokratinis aparatas. Tačiau esu ramaus valstietiško būdo, žinau, kad kibdamas į atlapus nieko gero nepasieksi. Todėl diplomatiškai, pasikalbėdamas, apsišarvavęs kantrybe siekiau, kad mokyklai būtų skiriama kuo daugiau dėmesio. Netrukus tapo aišku, kad mokyklai ir vėl trūksta patalpų – mokinių vis daugėjo. Vėl naujas projektas – 1978 metais jau veikė antrasis 12 klasių priestatas, mokykla turėjo sporto salę, valgyklą, dirbtuves. Dar po dvejų metų pavyko pastatyti mokytojų namą, bendrabutį“, – apie mokyklos kaitą pasakojo iki pat 2001 metų direktoriumi dirbęs S. Muižė.

 

Darbui reikia įkvėpti

Kalbėdamas apie mokyklą ir darbą joje, S. Muižė savo atžvilgiu kuklus – sako, jog nuopelnų vienam pačiam prisiimti nedera.

„Reikia mokėti taktiškai į darbą įtraukti žmones. Kai kolektyvas veikia darniai, yra sukurta atmosfera, darbai einasi kuo puikiausiai. Visus mokytojus prisimenu darbščius, gabius, norinčius dirbti. Ir vaikai buvo darbštūs, gabūs, norėjo mokytis. Žinoma, kaip ir dabar, vaikų būta visokių. Kalbant apie tai, kodėl vaikai pasuka blogu keliu, negalima kaltinti tik tėvų ar mokytojų. Taip, jei paauglys nusikalsta, galbūt jo šeimoje nebuvo formuotos vertybės. Galbūt ir mokytojai padarė ne viską, kas jų valioje. Žmogaus smegenys turi būti nuteiktos taip, kad jam nebūtų nuobodu. Seniau visi dainuodavo, šokdavo, vaidindavo. Dabar kaime vaikai sėdi kur nors ant suolelio ir sako, kad nuobodu, nėra kas veikti. Netiesa, veikti visada yra ką, nesvarbu, kur gyveni. Tik turime vaikus mokyti, ką veikti, kaip save užimti, kaip plėsti savo akiratį. Sako, vaikai nebeskaito. Bet mokytojas turi pamoką taip vesti, kad mokinį įtrauktų į knygos pasaulį, sudomintų jį. Vaiką reikia auklėti taip, kad jam gyvenimas atrodytų įdomus ir norėtųsi daug ką nuveikti“, – pedagoginėmis įžvalgomis dalijosi S. Muižė.  

 

Kalbėdamas pedagogas mintimis grįžo į tuos laikus, kai 80 procentų žmonių gyveno kaime. Visi turėjo žemės, daug dirbo, netinginiavo ir labiau vertino gyvenimą bei tai, ką turi. Dabar Lietuvoje – 200 tūkstančių bedarbių ir milžiniški plotai nedirbamos žemės.

„Valstybės politikoje kažkas yra negerai. Ir žmonių mąstymas kažkoks kitoks. Kiek išvažiuoja į užsienį – ten, sako, geriau. Galbūt, bet taip pat reikia daug dirbti. Mano nuomone, reikia dirbti Lietuvoje ir dirbti labai daug. Kai suvoksime, jog patys turime kažką daryti, tik tada keisis gyvenimas. Jau nuo vaikystės žmogui reikia padėti rasti tinkamą užsiėmimą, tinkamus pomėgius, kad asmuo išmoktų dirbti darbą. Esame linkę kažką kaltinti, ieškoti teisybės. Ir dažnai sakome – nėra teisybės. Bet teisybę mes sukuriame patys“, – įsitikinęs S. Muižė. 

 

Stanislovo Muižės prisiminimai - video įraše:

srt

 

14 liepos 14, Pirmadienis 12:46
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 3

Liepos 19 dieną Dovilų gyventojų ir miestelio svečių laukia išskirtinis renginys – teatrų pasirodymais praturtinta šventė. Į Dovilus atvyks Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus ir Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatrai.

 

Daugelį metų Doviluose vykdavo tradicinis folkloro festivalis „Užaugau Lietuvoj“. Nutarta, jog festivalis bus organizuojamas kas antri metai. Šiemet bus surengtas kitokio pobūdžio renginys – Dovilų miestelio šventė.

2014-ieji yra paskelbti Teatro metais. Todėl miestelio šventės dalyvių greta kitų pramogų laukia ir dviejų atvyksiančių teatrų pasirodymai.

Šventė prasidės vidurdienį. 12 val. Dovilų bažnyčioje vyks ekumeninės pamaldos, o 13.30 val. – Klaipėdos Brass kvinteto koncertas.

15 val. šventė persikels į Dovilų etninės kultūros centro kiemelį.

16 val. teatro mėgėjų dėmesį prikaustys Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras. Šventės dalyviai galės pamatyti nuotaikingą vaidinimą „Liodviks ėr vėsė kėtė“, kurį režisavo Nerijus Gedminas. Spektaklis pastatytas pagal lietuvių literatūros klasikės Žemaitės komediją „Trys mylimos“.

Antrasis – Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro – spektaklis bus parodytas 19 val. Žiūrovų laukia Danutės Samienės režisuota komedija „Moters kerštas“.

Laukia ir daugiau pramogų – šventinė mugė, atrakcionai vaikams, edukacinės programos ir koncertai. Miestelio šventėje koncertuos Priekulės kultūros centro kapela, Klaipėdos krašto kapela „Martvežiai“, Daukšaičių kapela „Ritin dobil“, grupės „Varnos“ branduolys – netoli Dovilų gyvenantis šeimyninis duetas: Irena ir Povilas Dabkai. Renginį vainikuos atlikėjo Radži pasirodymas.

 

Apie Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatrą

Egidijaus Radžiaus teatras įkurtas 1964 m. Tada Kultūros rūmų dramos rateliui vadovavo Bronislava Tautkutė. Tų pačių metų gegužės mėnesį žiūrovai buvo pakviesti į pirmąjį spektaklį  „Žmoguje pavasaris – meilė“. Po metų įvyko kita premjera – K. Sajos „Saulė ir stulpas“.

1969 m. į Kretingą atsikėlė gyventi teatro entuziastas Egidijus Radžius. Kolektyvui E. Radžius vadovavo iki savo mirties – 2000 m. Pirmasis jo režisuotas spektaklis – I. Evald „Baladė apie mergaitę ir milžiną“. Vėliau rampos šviesą išvydo O. Vaildo „Žvaigždžių berniukas“, A. Liobytės „Kuršiukas“, M. Sluckio „Svetimos aistros“, J. Mackonio „Ulijona“.

1974 m. Kretingos dramos kolektyvui suteiktas Liaudies teatro vardas. 1975 m. trupė tapo respublikos mėgėjų teatrų apžiūros laureate.

Per 30 metų Kretingos scenoje E. Radžius pastatė pusšimtį spektaklių: nuo Moljero „Šykštuolio“ iki K. Sajos ,,Surūdijęs vanduo“, V. Krėvės „Joninių sakmės“, V. Braziulevičiaus „Burtininkės“ D. Fletčerio „Kaip valdyti žmoną“.

1990 m. režisieriui Egidijui Radžiui už lietuviškos dramaturgijos vystymą buvo paskirta Boriso Dauguviečio premija.

2001 m. gegužės 1 d., praėjus metams po vadovo mirties, Kultūros rūmų dramos kolektyvui suteiktas Egidijaus Radžiaus vardas.

Nuo 2000 m. teatrui vadovauja Nerijus Gedminas. Kartu su juo dirba režisieriai Donatas Žilinskas ir Eglė Miškinytė.

 

Apie Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatrą

1905 m. Jurbarke buvo surengtas pirmasis lietuviškas spektaklis Keturakio „Amerika pirtyje“, kurį organizavo  kompozitorius St. Šimkus ir  vargonininkas J. Pocius. Spektaklį stebėjo, tada dar gimnazistas Konstantinas Glinskis, vėliau tapęs valstybės teatro režisieriumi. Iki 1910 m. Jurbarke lietuviškus vakarus organizavo J. Daulianskis, J. Byla, Z. Toliušis, A. Kundrotas, Jurbarko viršaičio Giedraičio sūnūs, knygyno savininko V. Žiliaus dukterys. Vėliau vaidinimus kūrė K. Ambrozaitis, A. Giedraitis, K. Glinskis. 1919 m., Vilnių okupavus lenkams, Jurbarke įsikūrė K. Glinskio vadovaujama Valstybės teatro studija. K. Glinskio paskatinta Jurbarko mėgėjų teatro trupei ėmė vadovauti O. Lukoševičiūtė, po jos – J. Stonys, J. Kriaučiūnas. 1954 m. Jurbarko kultūros namų dramos būreliui pradėjo vadovauti režisierius A. Pauliukaitis ir A. Švedas.

1959 m. kolektyvui buvo suteiktas Liaudies teatro vardas.

Nuo 1980 m. teatre spektaklius statė Klaipėdos fakulteto režisūros katedros studentai: P. Narbutas, E. Daugnora, R. Kulikauskas. 1984 m. į teatrą atvyko dirbti šios aukštosios mokyklos absolventė D. Budrytė – Samienė, kurios  diplominis darbas – A. Zudermano „Kelionė į Tilžę“ dalyvavo Mažosios Lietuvos tema rengiamuose festivaliuose ir šventėse: Olštyne, Mrongowo, Krutyn, (Lenkija), Travemiunde (Vokietija).

1995 m. minint režisieriaus K. Glinskio 110-asias metines, Jurbarko liaudies teatrui buvo suteiktas Konstantino Glinskio teatro vardas.

2013 m. Laukuvoje vykusioje XXV-ojoje Lietuvos Klojimo teatrų krivūlėje K. Glinskio teatras gavo prizą už trisdešimties metų lietuvių dramaturgijos vaidinimus, už vaidinimus partizanų žūties vietose, panemunių pilyse. Jurbarko K. Glisnkio teatras yra pastovus klojimo teatro krivūlių dalyvis.

Konstantino Glinskio teatrui, pagal Lietuvos liaudies kultūros centro meno kolektyvų sugrupavimą, įvertinant jų meninį lygį  suteikta I kategorija.

 

Šventės plakatas:

doviluplakatas

 

Pirmoje nuotraukoje – Konstantino Glinskio teatras, antroje – Egidijaus Radžiaus (teatrų archyvo nuotr.):

srtfondasteatras

 

14 liepos 09, Trečiadienis 14:48
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Kretingalėje jau keletą dešimtmečių gyvenanti 81-erių Aldona Mikonienė į aplinką žvelgia patyrusiu geografės žvilgsniu. Visą gyvenimą moteris dirbo mokytoja. Per geografijos pamokas vaikams niekada nebūdavo nuobodu – nuo pat vaikystės aplinka, kelionėmis domėjusis A. Mikonienė į geografines paieškas įtraukdavo ir mokinius. Su jais mokytoja išvaikščiojo visas Kretingalės apylinkes ir supažindino su gyvąja, ne teorine geografija.

 

Pasak A. Mikonienės, Kretingalė – įdomus kraštas tiek istoriškai, tiek geografiškai. O kažkada ši gyvenvietė moteriai atrodė ne itin patraukli gyvenimui.

Kretingalę A. Mikonienė pirmą kartą pamatė po Antrojo pasaulinio karo – 1947-aisiais. Kretingos rajone, Vaineikiuose, netoli Kašučių ežero, gimusi moteris pro Kretingalę su šeima važiuodavo į Klaipėdos turgų – tais metais gyvenvietė paliko itin niūrų prisiminimą.

„Pamatėme Kretingalę po karo – langų namuose nėra, bažnyčia irgi išdaužtais stiklais, iš mokyklos išmesti suolai... Nyku, baugu. Pro ten ne taip dažnai ir važiuodavome – buvo pavojinga, dažniausiai vežimus apiplėšdavo. Po karo į apleistus namus buvo atkeltos rusų šeimos. Sunkmetis, tad naujieji kretingališkiai susistabdyavo pro šalį važiuojančius vežimus ir paprasčiausiai paimdavo gėrybes. O į Klaipėdą žmonės veždavo kiaušinių, kitų maisto produktų. Taip pat šieno – klaipėdiškiai jį pirkdavo, matyt, kokių nors naminių gyvūnų namuose laikydavo. O mes turguje pirkdavome rūkytos menkės – tai buvo nepakartojamas gardumynas, kokio dabar nebepagamina. Norėdami išvengti apiplėšimo, žmonės važiuodavo pro Plikius. Iš namų išvykdome vakare, gal 11 val., ir Klaipėdą pasiekdavome ankstų rytą“, – vaikystę prisiminė A. Mikonienė.

Tada ji dar nežinojo, jog po poros dešimtmečių jai vėl teks grįžti į Kretingalę – šį kartą ne pravažiuoti, o užsukti visam likusiam gyvenimui. Tuo metu maža mergaitė tik galėjo numanyti, kad gyvenimo keliui pasirinks mokytojos profesiją.

 

Pirmosios žinios – iš nelegalių knygų

A. Mikonienės atmintyje – jos senelio, gimusio XIX amžiaus pabaigoje, pasakojimai. Jo istorijų vedina A. Mikonienė pradėjo domėtis gamta, gamtos reiškiniais, kelionėmis. Žinių semdavosi iš nelegalių knygų, pargabentų iš Tilžės.

„Senelis buvo labai šviesus žmogus. Caro laikais lankė mokyklą Darbėnuose, tada mokė rašyti rusiškomis raidėmis – lietuvių raštas buvo uždraustas. Mūsų kaime buvo toks sandėlys, į kurį atgabendavo knygų. Turėjome Bibliją – tais laikais šios knygos Lietuvoje tikrai nespausdindavo. Ypač įstrigo senelio pasakojimai – norėjau ir pati daug ką sužinoti“, – pasakojo A. Mikonienė.

Ji anksti neteko tėvų – tada prasidėjo kelionės po giminaičių namus. Tačiau ir nuolat keisdama globėjus, ponia Aldona puikiai mokėsi.

„Mokiausi Kaune. Tačiau dėl šeimos reikalų buvau grįžusi į savus kraštus. Ėjau Klaipėdoje gatve ir pamačiau, jog rengiami stojamieji egzaminai. Iš anskto nepasiruošusi per dvi dienas išlaikiau visus egzaminus – Kaune institute pradėjau mokytis Gamtos fakultete. Po mokslų pradėjau dirbti Jurjonių kaime. Ten panaikino septynmetę mokyklą. Perėjau dirbti į Plikius. Po kiek laiko Plikiuose taip pat uždarė mokyklą. Todėl išgirdau sprendimą mane perkelti į Kretingalę. Labai ten nenorėjau – buvau girdėjusi kalbų, jog kolektyvas Kretingalės mokykloje nesutaria, yra barnių. Tačiau didelio pasirinkimo neturėjau – teko pereiti dirbti. Taip ir likau“, – kalbėjo A. Mikonienė.

 

Per pamokas – įdomūs atradimai

Prasidėjus gyvenimui Kretingalėje, prasidėjo ir įdomieji geografiniai atradimai. Anot A. Mikonienės, Kretingalės apylinkės – ypatinga vieta.

„Kretingalė įsikūrusi šalia Kretingos. Prie šio pavadinimo pridėkime vokišką galunę alė, kuri reiškia visas ir gausime visą Kretingą. Kretingalė – vieta, kur baigiasi visa Kretinga. Šiose apylinkėse jau II amžiuje gyveno žmonės. Tai patvirtina netoli Kretingalės, šalia Kretingos stūksančio Andulių piliakalnio tyrinėjimai. Ir pačioje Kretingalėje gyvenama jau labai seniai. Štai ne taip seniai gyvenvietės slėnyje buvo atlikti planai, pradėti darbai. Žvelgdama gegografės akimis tame slėnyje matau labai daug dalykų, kuriuos reikia apsaugoti. Pavyzdžiui, slėnio popieriniuose planuose buvo pažymėta 20 senovinių kapinių. Realybėje tos vietos nėra pažymėtos. Kalbėjausi su seniūnu, jog tai padaryti yra būtina. Juk kalbame apie senovinius pilkapius, maro kapinaites. Sprendžiant iš laidojimo vietų, gali būti, kad žmonių čia gyventa dar prieš Kristų“, – sakė A. Mikonienė.

Senovės laidojimo vietas moteris aptiko dar, kai dirbo mokytoja. Pasak jos, žmonės nuo seno vengdavo maro kapinaičių, jas pažymėdavo, kad ir kiti nesiartintų.

„Buvo toks nutikimas. Žmonės statėsi namą šalia maro kapinių, vežė iš ten žemes. Nežinau, ar sutapimas, bet visi šeimos nariai netrukus susirgo keistomis ligomis. Senovėje lietuviai sakydavo – nelaidok ten, kur gyveni. Taigi ir gyventi ten, kur laidota, – negerai. Maro kapinių geriau neliesti“, – įsitikinusi A. Mikonienė.

 

Upių ir jūros kraštas

Darbai slėnyje atskleidė ne tik protėvių gyvenimo pėdsakus. A. Mikonienė, Akmenos slėnyje pradėjus kasti žemes, pamatė daug senesnių gamtos ženklų.

„Akmenos-Dangės upė kažkada turėjo labai daug intakų. Dalis jų yra išnykę. Kai kurie upeliai buvo paversti keliais. Kitų vagas gamtininko akis gali dar atpažinti, kai kurie užversti per melioraciją. Kai slėnyje ėmė versti žemes, atvertė baltų akmenų – tai buvę upių pėdsakai. Balti akmenys kažkada buvo nuskalauti upių tėkmės. Laukuose su vaikais rinkdavome akmenis. Juose – fosilijų pėdsakai. Tai reiškia, jog dabartinė Kretingalė kažkada tikrai buvo jūros dugnas“, – intriguojantį pasakojimą apie Kretingalę pabaigė A. Mikonienė.  

 

Vaizdo įrašas:

srt

14 birželio 30, Pirmadienis 13:52
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Trijų dešimtmečių sukaktį perkopęs Agluonėnų klojimo teatras pusantrų metų žaižaruoja kitomis spalvomis. Tiek laiko jam vadovauja naujas režisierius Domininkas Malajavas bei dirba naujai suformuotas kolektyvas.

Apie teatro veiklą, vykdomus darbus, svarbą ir reikšmę kalbėjomės su jo vadovu D. Malajavu.

 

D. Malajavas pabrėžė, kad Agluonėnų klojimo teatras yra unikalus reiškinys ir teatro forma, kurioje užkoduotos lietuviškos šaknys, mūsų tautos mintys ir balsas.

„Klojimo teatras yra labai savitas savo atmosfera, paslaptingumu. Jame yra daugiau teatrališkumo negu kai kuriuose profesiniuose teatruose. Taip yra todėl, kad čia viskas „išeina“ tiesiogiai iš žmogaus, iš to, koks jis yra sukurtas. Save natūraliai žmogus čia ir išreiškia, neįsistatydamas į rėmus“, – kalbėjo D. Malajavas.

Šiuo metu Agluonėnų klojimo teatras vienija 14 narių. Režisierius teigė, kad jie – labai skirtingi ir įdomūs žmonės, su savo charakteriais, emocijomis, jausmais, suvažiavę iš įvairių vietų.

„Kiti patys ateina ir nori veiklos, jiems kažko trūksta. Antri ateina ir sako, kad norėtų pabėgti nuo rutinos, gyvenimo buitiškumo, nori atsipalaiduoti. O teatras ir menas kaip tik ir suteikia tokią galimybę. Žmogus gali užsimiršti, išsigydyti savo sielos skausmus ir pabėgti nuo realybės, persikūnyti į kažkokius personažus, išgyventi tam tikras situacijas. Galbūt tai žmones ir traukia“, – svarstė D. Malajavas.

Pasiteiravus, ar į teatrą užsuka nieko bendro su juo anksčiau neturėjusių žmonių, pavyzdžiui, paprastų kaimo gyventojų, teatro vadovas tvirtino, kad ir to pasitaiko.

„Svarbiausia, kad yra tas noras. Jei tu nori, tada ne taip svarbu technika, geriau ar blogiau suvaidini, reikšmingesnis nuoširdus noras, užsidegimas. Tai imponuoja. Reikia pastebėti žmogaus unikalumą, jį pajausti ir atskleisti. Įpinti tai į meno kūrinį, kad paliestų žiūrovą, priverstų susimąstyti. Svarbu, kad vaidinti atėjęs žmogus norėtų, stengtųsi ir klausytų. O tada galima viską padaryti. Technika ir panašūs dalykai atsiranda per laiką. Juk profesionalai to mokosi ne vienerius metus“, – akcentavo D. Malajavas.

Paklaustas, kuo teatras ir jo nariai gyvena šiandien, D. Malajavas teigė, kad dabar ruošiamasi Dainų šventei, į kurią kolektyvas vyks liepos 5 dieną. Agluonėnų klojimo teatras yra pakviestas į teatro dieną, kur rodys spektaklį pagal K. Donelaičio poemą „Metai. Rudens gėrybės“.

Taip pat šiuo metu statoma komedija, kurią ketinama pristatyti Punsko klojimo teatre.

Paprastai Agluonėnų klojimo teatro kolektyvas, repertuare jau turintis tris spektaklius, repetuoja 2 kartus per savaitę. Jei ruošiamasi premjerai, renkasi dažniau. Kartais net kiekvieną dieną.

„Daug kas priklauso nuo kūrinio. Statėme spektaklį pagal K. Donelaičio poemą „Metai. Rudens gėrybės“. Repetavome gana ilgai, nes kūrinio tekstai sunkūs, jį reikia labai įsiskaityti, naudojamas hegzametras. Reikėjo pasiekti, kad aktoriai tekstą kalbėtų „nuo savęs“, jis taptų savitas. Ir esame gana patenkinti bei, žinoma, stengiamės tobulėti toliau“, – teigė režisierius.

D. Malajavas aiškino, kad ir po premjeros spektaklis nebūna baigtas.

„Jis toliau auga ir gyvena. Man labai patinka, kai žmogus, pamatęs spektaklį, dar apie jį galvoja namuose. Vadinasi, jis išlieka gyvas žmogaus galvoje. Dėl to verta dirbti, kad žmogus susimąstytų ir galvotų. Teatre man daug svarbiau yra ne tiek simbolio forma, kiek pats turinys. Primityvus simbolizmas man atrodo daug vertingesnis ir daug paslaptingesnis negu kažkokia gražiai išreikšta forma“, –  sakė D. Malajavas.

 

Istorija

AGLUONĖNŲ KLOJIMO TEATRAS įkurtas 1983 m. etnografinės sodybos kluone. Klojimo teatro įkūrimo iniciatoriai buvo ,,Jaunosios Gvardijos“ kolūkis ir jo pirmininkas A. Treigys bei tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros studentai, vadovaujami dėstytojo doc. Petro Bielskio. Agluonėnų klojimo teatras buvo pirmasis klojimo teatras įkurtas sovietmečiu. Jis davė pradžią senojo lietuvių teatro atgimimui. 1988 m. gruodžio mėn. suteiktas Liaudies teatro vardas. Tais pačiais metais Agluonėnuose surengta I Lietuvos klojimo teatrų krivūlė – festivalis. Jos metu pirmą kartą Klaipėdos rajone sovietmečiu buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Krivūlė kas penkeri metai vėl sugrįžta į Agluonėnus. Agluonėnų klojimo teatras – nuolatinis visų įvykusių krivūlių dalyvis ir daugkartinis laureatas.

Agluonėnų klojimo teatro atidarymo metu pirmąjį spektaklį – „Elegija Jonui Biliūnui“ pagal P. Venclovos novelę – suvaidino Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros katedros studentai (režisierius P. Bielskis). 1984 m. buvo pristatyti du diplominiai darbai: V. Vyšniausko spektaklis Vydūno „Numanė“ ir V. Germanavičiaus režisuota Vydūno komedija „Piktoji gudrybė“, kurioje pirmą kartą vaidino agluonėniškiai aktoriai. 1985 m. birželio 24 d. žiūrovai išvydo vieną iš labiausiai pavykusių agluonėniškių spektaklių – Žemaitės „Trys mylimos“ (režisieriai A.Šutkus, A.Žukauskas, V. Velička,V. Fijalkauskas). 

Šis spektaklis suvaidintas net 44 kartus. 1986 m. jis tapo zoninio kaimo dramos kolektyvų konkurso Tauragėje, o 1987 m. respublikinio festivalio ,,Dobilėlis penkialapis“ Kuršėnuose nugalėtoju. 1988 m. „Trys mylimos“ tapo tarptautinio festivalio „Rampa drūžby“ (Baltarusija) laureatu ir parsivežė didįjį prizą bei apdovanojimą už nacionalinės dramaturgijos plėtojimą. Minint teatro 20-metį Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ Bekampienės vaidmenį atliko aktorė Regina Varnaitė.

Agluonėnų klojimo teatre be minėtų režisierių spektaklius yra pastatę ir M. Nogaitis (J. Pleirio „Vagys“, 1993 m.) bei L. Galkauskienė (Vydūno „Piktoji gudrybė“, 2007 m.). Nuo pat teatro įkūrimo ilgą laiką dirbo režisieriai Egidijus Kupčiūnas ir Augustinas Šutkus. Ilgiausiai teatre vaidina ir įsimintinus vaidmenis yra sukūrę aktoriai L.Tučas (16 vaidmenų), R. Juknevičius (10 vaidmenų).  Į kolektyvo veiklą įsitraukė ištisos šeimos: Daivos ir Vaclovo Vainauskų, Andželikos ir Edmundo Jasų, Laimos ir Laimono Tučų, Augustino ir Danutės Šutkų.

 

Agluonėnų klojimo teatro veiklos akimirkos – Priekulės kultūros centro ir R. Rapalienės nuotraukose:

 

srtfondasteatras

 

14 birželio 23, Pirmadienis 14:03
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Penktadienį į Priekulės kultūros centro Ernsto Vicherto teatro spektaklio „Paskutinis koncertas“ premjerą sugūžėjo pilna salė žiūrovų. Stebėdami dvi suvaidintas gyvenimiškas situacijas, ko gero, ne vienas susimąstė, kas nutinka, kai žmonės per ilgai „užsižaidžia“ su kaukėmis, kurias užsideda vedini įvairiausių priežasčių.

 

Spektaklis kurtas remiantis rusų rašytojo Antono Čechovo apsakymu „Diplomatas“ ir pjese „Meška“.

Pirmoje dalyje žiūrovai išvydo ne taip jau retai gyvenime pasitaikančią situaciją, kada žmonės dėl vienokių  ar kitokių priežasčių ima vaidinti tam tikrus vaidmenis.

Mirus moteriai, kurią vis dar be galo myli jos buvęs vyras, į šermenis susirinkusios josios draugės ir giminaitės tiesiog paklaiksta nuo minties, kaip šią žinią reikės pranešti velionės buvusiam vyrui, ligotam ir labai jautriam žmogui. Ir lyg tyčia po kojomis pasimaišo geras jo draugas – jam ir pavedama misija perduoti šią žinią – vyras įkinkomas į diplomato vaidmenį. Tačiau šis vaidmuo tiesmukam žmogui, nemokančiam laviruoti tarp melo ir tikrovės – sunkiai įgyvendinamas. Nuėjęs pas velionės buvusį sutuoktinį, „diplomatas“ iš visų jėgų stengiasi įtikinti draugą, kad jo buvusi žmona, kaip žmogus neverta jokio gailesčio – ji nei šiokia, nei tokia, nuolat irzli, tikra ragana. Galų gale bežarstydamas tokius diplomatinius „perlus“, „diplomatas“ visgi prasitaria, kad buvusi draugo žmona – jau velionė. Pirmoji spektaklio scena baigiasi tuo, kad mylimosios netekusiam vyrui sustreikuoja širdis ir jį ištinka nervų priepuolis. „Kam visa ši diplomatija, jeigu galima viską pasakyti tiesiai šviesiai“, – retoriškai klausia aktorius.

„Mūsų gyvenimuose labai dažnai pasitaiko tokių situacijų, kai vietoj to, kad daiktus ar reiškinius įvardintų tikraisiais vardais, žmonės ima apgaudinėti, laviruoti – nelieka nuoširdumo. Toks elgesys priveda prie dar skaudesnių įvykių“, – pasakojo spektaklio režisierius Domininkas Malajavas.

Spektaklio pirmomis minutėmis pro akis negalėjo nepraslysti ir dar vienas groteskiškas mūsų gyvenimo momentas. Į velionės šermenis susirinkę žmonės mirusiosios gedi ne taip jau ir nuoširdžiai – aktoriai elgiasi taip, kaip daugelio šermenų dalyviai – ašarų upėmis stengiasi įrodyti, kad velionę mylėjo labiausiai iš visų, stebi, kas ką daro, kaip apsirengę, nevengia vieni kitų apkalbėti.

Antroje spektaklio dalyje supažindinama su itin charizmatiškais herojais – vyro netekusia našle ir jos mirusio vyro kreditoriumi, atėjusiu susigrąžinti skolos. Iš pradžių visą likusį gyvenimą gedėti jai neištikimo vyro nusprendusi moteris ir skolos ieškantis vyras elgiasi nedraugingai: susibara, kelia vienas kitam ultimatumus. Galų gale konfliktas pasiekia kulminaciją ir vienas į kitą herojai nutaiko ginklus. Tačiau jie neiššauna – užgimsta meilė.

„Šie du žmonės išsigelbėja, nes atranda tikrąją vertybę – meilę. Jie įsimylėjo, sušoko valsą ir išėjo. O visi kiti taip ir liko su kaukėmis, pasiklydę savuose pragaruose – lyg veidrodžiuose, su netikromis iliuzijomis, kurios labai lengvai dūžta. Vietoj to, kad vertintų tai, kas tikra, amžina, labai paprasta ir gražu, žmonės pasiduoda ambicijoms, baimei, pinigų troškimui“, – reziumuodamas po spektaklio sakė jo režisierius.

Nespėjusiems pamatyti šio spektaklio, tą padaryti progų dar tikrai bus – sekite informaciją.

 

R. Rapalienės nuotraukos:        srtfondasteatras

 

 

14 birželio 12, Ketvirtadienis 12:06
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Valso ritmu – į dažnai kasdienybės verpetuose nuskendusių amžinųjų vertybių paiešką. Taip vienu sakiniu būtų galima apibūdinti šį vakarą Priekulės miesto kultūros centre įvyksiančią spektaklio „Paskutinis koncertas“ premjerą.

 

Pagal Antono Čechovo apsakymą „Diplomatas“ ir pjesę „Meška“ pastatytą spektaklį dovanoja Priekulės kultūros centro Ernsto Vicherto teatras.

Spektaklio režisierius Domininkas Malajavas pasakojo, kad pagrindinė spektaklio idėja ir mintis – priminti žmogui, kaip dažnai tikrosios gyvenimo vertybės, tokios kaip meilė, tikėjimas ir kitos, praranda savo vertę ir tampa nebepastebimos ir nereikšmingos, kuomet gyvenimą užvaldo pavydas, ambicijos, godumas ir kitos mums nesvetimos savybės, besigviešiančios amžinųjų vertybių vardo.

„Čechovas – labai brandus autorius“, – kalbėjo D.Malajavas. Todėl, kaip ir statant kiekvieną spektaklį, taip ir šį kartą, jam ruoštasi atsakingai, repeticijose praleista nemažai laiko.

Tema – rimta, tačiau žanriniu požiūriu į ją bandoma pažvelgti ne pro draminę ar tragedijos prizmę. Kadangi remiamasi rašytoju A.Čechovu, statant spektaklį išlaikytas jo gebėjimas linksmai pašmaikštauti, žaismingai apnuoginti žmonių gyvenimo humoro ir satyros vertus momentus.

„Kiekvienas žiūrovas išvadas galės pasidaryti pats“, – kalbėdamas apie pamokomąją spektaklio „funkciją“ sakė D.Malajavas.

Spektaklyje vaidina Vitalija Pleskūnienė, Vilija Eitutavičienė, Rasa Bakaitienė, Nijolė Viršilienė, Bronius Pleskūnas ir Kazimieras Žilinskas.

Renginio pradžia 19 valandą vakaro. Priekuliškiai ir ne tik jie kviečiami nepraleisti progos pasimėgauti puikiu spektakliu.

 

srtfondasteatras

14 birželio 06, Penktadienis 10:47
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Sendvario seniūnijos Gindulių biblioteka įsikūrusi dar 1930-iaisiais statytame name. Į nedidelę biblioteką veda seni suklypę laiptai. Bibliotekos vedėja Emilija Alminienė sako: keitėsi laikai, keitėsi santvarkos, tačiau kaimo žmonių kultūros troškimas tik augo. Jei seniau suaugusieji neturėjo laiko paimti į rankas knygos, dabar gi gali sau leisti malonias valandas su gera literatūra.

 

Gindulių bibliotekoje vietiniai skaitytojai jaučiasi lyg namie – bibliotekos vadovė E. Alminienė kiekvieną pasitinka, kiekvieną pažįsta, pasiūlo arbatos ir visada – kaip tik tam žmogui tuo laiku tinkančią knygą. Nors buvo laikas, kuomet  į Gindulius atvykusi E. Alminienė nieko nepažinojo, o pirmosios darbo dienos laukė su siaubu. Tada ji dar nežinojo, jog likimui davus itin ūkišką darbą, jos gyvenimo kelias vis dėlto nuvingiuos kultūros link.

„Mano karjera prasidėjo kultūros srityje. Skuode dirbau meno vadove, teko vadovauti ir kultūros centrui, mokiausi muzikos, baigiau chorvedybos kursus. Iš pradžių dirbau kaimuose, vėliau vadovavau rajono kultūros namams. Taip tęsėsi 16 metų. Tačiau kiekvienas turime savo lemtį ir viskas klostosi taip, kaip yra numatyta. Kai pradėjau mąstyti, jog vaikai jau užaugo, jiems reikės tęsti mokslus, atsirado darbo pasiūlymas šalia Klaipėdos – Ginduliuose. Sunku patikėti, bet iš kultūros namų vedėjos, chorvedės tapau augalų sėklininkystės agronome tarybiniame ūkyje. Buvau baigusi mokslus, bet pirmoji darbo diena tikrai nebuvo svajonių – juk iki tol tokio darbo nedirbau. Bet net ir darbuodamasi tokioje visiškai nuo kultūros nutolusioje srityje buvau pačiame kultūros sukūryje“, - prisimena E. Alminienė.

Tarybiniais metais, anot E. Alminienės, kaime vykdavo itin daug kultūrinių renginių – koncertai, vakaronės, vakarėliai. Kiekvieni kultūros namai turėjo daugybę būrelių .

„Kolūkiuose nuolat reikėdavo švenčių – pjautuvės, sėtuvės, palydėtuvės, užbaigtuvės ir taip toliau. Kiekvieną šventę dalyviai dovanų gaudavo koncertą – saviveiklininkams tekdavo paruošti programas su šokiais, dainomis, vaidinimais. Būreliai per repeticijas turėdavo ką veikti. Dalyvaudavai ir aš – kitaip negalėjau, kultūra visada buvo šalia manęs“, - kalbėjo E. Alminienė.

 

Užimtumas visada buvo trokštamas

E. Alminienė prisimena: žmonės visada noriai eidavo į renginius, visada troško bendrystės. To nepakeitė nei nauja santvarka, nei skubėjimo laikmetis.

„Anais laikais kultūrininkai viską turėdavo pasidaryti patys – sukurti programas, parengti koncertus. Dabar viskas patogiau – galima rašyti projektus, gauti finasavimą, renginiams pasisamdyti profesionalų. O noras kultūrintis išlikęs toks pat. Tik pasikeitė laisvalaikio mąstai. Tarybiniais laikais žmonės į renginius eidavo ir dėl to, jog buvo privaloma, ir dėl to, jog kitų pramogų buvo maža. Laiko visi turėjo labai nedaug – po darbo kolūkyje antra tiek reikėdavo dirbti savo namuose. Visi laikė gyvulius, turėjo daug žemės, daržus, šienavo. Tad po sunkių darbų kiekviena šventė būdavo atgaiva. Dabar visuose Ginduliuose, kur gyvena turbūt ne mažiau tūkstančio žmonių, yra gal dvi karvės ir viena ožka. Laiko žmonės turi daugiau. Taigi ir kiekvieną renginį, šventę priima su džiaugsmu – bendrystės norisi visada“, - įsitikinusi E. Alminienė.

 

Pramogų spektras – platesnis ir įvairesnis

E. Alminienės pastebėjimu, lyginat dabartį su kelių dešimtmečių istorija, galima pastebėti gerokai pasikeitusį žmonių laisvalaikį. Dabar visi keliauja, daug kuo domisi, išlavėjęs skonis, suvokimas.

„Apie tokį laisvalaikį, kokį turime dabar, tarybiniais laikais galėjome tik pasvajoti. Štai mūsų biblioteka – maža, apgriuvusiame pastate, su tualetu lauke. Bet traukia čia visus lyg į namus. Juokaudami sakome – mūsų biblioteka ir tonciui, ir rožončiui. Pavyzdžiui, trečiadieniais bibliotekoje renkasi motinos. Turime mamų grupę – priklausome pasauliniam judėjimui mamų, kurios meldžiasi už savo vaikus. Mes, mamos, susėdame prie stalo, giedame, meldžiamės. Po to skanaujame arbatą, diskutuojame, aptariame savo, kaimo problemas, patariame viena kitai. Niekas, kas papasakota, už bibliotekos sienų neišeina. Du kartus per mėnesį bibliotekoje vyksta šv. Mišios, tose pat patalpose repetuoja čia sukurta kapela „Sendvaris“. Rengiame išvykas – vykstame į Lietuvos garsias vietas, vienuolynus, važiuojame į renginius. Esame buvę Lenkijoje, net į Stokholmą plaukėme – pamatėme naktinį linskmybių gyvenimą, prisišokome. Visko, kur tik esame buvę, neišvardinsi – apie tokius dalykus tarybiniais laikais net pagalvoti nebūtum galėjęs“, - mano E. Alminienė.

 

Kiekviena knyga – parinkta asmeniškai

E. Alminienė jau keletą dešimtmečių stebi besikeičiančius skaitymo įpročius. Bibliotekoje moteri s pradėjo dirbti žlugus tarybiniam ūkiui. Prieš porą dešimtmečių suaugęs žmogus į biblioteką užsukdavo retai – rūpėjo normos, gyvūliai, kiti ūkio darbai. Pagrindiniai bibliotekos lankytojai būdavo vaikai – neišpaikinti pramogų, neužvaldyti interneto. Dabar atvirkščiai – į biblioteką dažniau užsuka suaugusieji: „Nes laiko jie turi daugiau ir pasaulis verčia viskuo domėtis“, - tvirtina E. Alminienė.

Anot bibliotekininkės, net bibliotekos turinys gerokai yra pasikeitęs lyginant su senesniais laikais. Dabar lentynose – užsienio, lietuvių, psichologinė, grožinė, mokslinė literatūra. Tik gebėk rinktis.

„Nuolat gauname naujų knygų, užsakomi žurnalai, laikraščiai. Knygų dovanoja ir skaitytojai – ko paskaityti atranda skirtingiausių skonių žmonės. Moterys nuo kasdienybės bėga prašydamo saldžių meilės romanų – tokių tarybiniais laikais net sapnuoti nesapnavome. Moterys juos perskaito vos per naktį ir kitą dieną jau nori kitų. Rimtesnes knygas, prieš rekomenduodama skaitytojams, visada perkskaitau pati. Yra skaitytojų, kuriems, žinau, galiu pasiūlyti tik istorines arba psichologines knygas. Vienas vyras domisi pilimis. Kiekvieną savo skaitytoją pažįstu - žinau, ką jis iš bibliotekos norės pasiimti, o ko atsisakys. Vaikai skaito mažiau – matyt, yra pasikeitusios švietimo programos. Seniau mažiesiems mokyklose pateikdavo sąrašus. Dabar vaikai į biblioteką dažniau atbėga dėl interneto. Apskritai, lyginant su tarybiniais laikais, dabar žmogui yra prieinama daug daugiau informacijos. Tiek moterims receptų ir patarimų, Tiek vyrams visokių idėjų namams, interjerui. Tik spėk domėtis ir dalintis – informacijos gausa ir galimybė ja dalytis bendraujant yra vienas iš didžiausių turtų“, - tiki E. Alminienė, Ginduliuose mažoje bibliotekoje sukūrusi tikrą kultūros oazę. 

Vaizdo įrašas:

14 gegužės 22, Ketvirtadienis 10:00
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Doviliškė Irena Deveikienė – tikras gyvenvietės šviesulys. Be šios veiklios moters neįsivaizduojamas nė vienas Dovilų renginys ar išvyka. Visą gyvenimą aktyvų gyvenimą ir laisvalaikį turėjusi 75-metė ir išėjusi į pensiją nenurimo – įkūrė moterų klubą „Sidabrinė gija“. Sako, dirbsianti tol, kol būsianti reikalinga ir naudinga – taip jau įpratusi dar tarybiniais laikais, apie kuriuos ponia Irena yra sukaupusi įdomių prisiminimų.

Pėžaičiuose gimusi, Šiūpariuose užaugusi I. Deveikienė į Dovilus atsikraustė pakviesta. Moterį tarybiniais laikais prisiviliojo dirbti į Lėbartų ūkį. Pasak I.Deveikienės, Dovilai prieš kelis dešimtemčius nė iš tolo nepriminė dabartinės gyvenvietės – tvarkingos, klestinčios, gražios.

„Prisimenu 1960 metus. Tada Dovilų gyvenvietė turėjo blogą vardą – vargana, apleista, nušiurusi. Tikrai ne pati geriausia vieta gyventi. Tačiau džiaugiuosi tuo, jog turėjau ir tebeturiu galimybę matyti, kaip Dovilai keičiasi. Ir, svarbiausia, keičiasi į gerąją pusę“, - kalbėjo I. Deveikienė.

Kai moteris 1978-aisiais atsikraustė į Dovilus, pamatė daug apleistų pastatų, o ir gyvenvietės veidas buvęs kitoks. Vietoje bažnyčios stūksojo grūdų sandėlis, ten, kur seniau buvo Lėbartų ūkio kontora dabar įkurti globos namai ir daug kas atrodė visai kitaip, negu šiandien.

Vis dėlto, kaip prisipažįsta, nė karto per visą gyvenimą nešovė mintis palikti Dovilus ir pakeisti gyvenamąją vietą.

„Nors esu gimusi kitur, Dovilai man visada buvo namai, čia įsikūrė mano šeima, užaugo vaikai. Dar labai man svarbu, kad pažįstu čia gyvenančius žmones, su ne vienu yra tekę dirbti, daug bendraujame, turime stiprią bendruomenę. Be to, Dovilai labai išgražėjo. Prieš keletą dešimtečių tai buvo pilka gyvenvietė, kaip sakiau net apleista, bet atėjus geriems vadovams, padedant žmonėms viskas pasikeitė. Dovilai seniau buvo vokiškas kraštas, čia gyveno ne viena vokiečių šeima, todėl ir šios kultūros palikimo Doviluose nemažai – namai, kiti pastatai. Tad atkuriant aplinką, statant bažnyčią labai padėjo rėmėjai iš Vokietijos. Jėgų negailėjo seniūnai, žmonės. Iš tiesų visi stengėmės, daug dirbome. Dovilai sena gyvenvietė, skaičiuojanti kelis šimtus metų. Daugelį dešimtmečių čia gyventa vokiečių, tad iki sovietmečio gyvenvietė buvo labai tvarkinga, graži. Pamažu jai buvo grąžintas buvęs veidas. Dabar Dovilų pasižiūrėti važiuoja net klaipėdiškiai – apie ypatingą Dovilų dvasią ir išvaizdą taip pasklidęs garsas, kad žmonės tikrai važiuoja specialiai pažiūrėti. Turime savo etnokultūros centrą – jis įtraukia kaip koks smagratis“, - tikino I. Deveikienė.

 

Lankytojų niekada netrūkdavo

Šiuo požiūriu, anot I. Deveikienės, Doviluose niekas nesikeičia jau keletą dešimtmečių – ir tarybiniais laikais grupės net iš kitų šalių važiuodavo į Dovilus.

„Lėbartų ūkis buvo labai garsus. Vertėsi augalininkyste ir gyvulininkyste. Ūkyje šerdavome tūkstančius gyvulių. Dirbau profesinėje sąjungoje, kurios tikslas buvo apsaugoti žmogų nuo darbinės neteisybės, skatinti jį dirbti, tam, kuriam gresia atleidimas garantuoti darbo išsaugojimą. Turėjome labai gerus vadovus, todėl keletą kartų per metus galėdavome keliauti – pamatėme daugybę Tarybų Sąjungos šalių, važiuodavome ir kitų ūkių pažiūrėti. Vyko socialistinis lenktyniavimas – visiems smalsu būdavo, ką ūkiai daro kitaip, ko galima pasimokyti, o kuo galima patiems pasigirti“, - pasakojo I. Deveikienė.

Moteris prisiminė, jog Lėbartų ūkis galėjo pasigirti ne tik rezultatais, bet ir saugomomis žmonių teisėmis.

„Profsąjungos pagrindinis darbas buvo saugoti žmones. Dabar žmogų iš darbo taip lengva atleisti. Tarybiniais laikais nebuvo taip paprasta. Jei darbuotojui grėsdavo atleidimas, įsikišdavo profesinė sąjunga. Aiškindavomės, kodėl žmogų nori atleisti, kokį prasižengimą jis padarė, kokia jo šeima, ar yra daugiau dirbančių asmenų ar tik vienas išlaikantis šeimą. Dažniausiai darbo vietą išsaugodavome – ne vienam teko padėti išlaikyti nesugriautą gyvenimą. Tais laikais pažinojau visus ūkio darbuotojus, jų šeimas. Tai buvo gerai, nes nedirbančių beveik nebuvo, visi turėjo pragyvenimo šaltinį. Juk bedarbio pašalpų niekas nemokėjo. Dabar žmonės išlepinti – kam eiti dirbti, jei pinigų ir taip valstybė moka. Asmuo privalo dirbti – dabartinei sistemai kažkas yra ne taip, reikėtų ieškoti kitų būdų, kad neklestėtų bedarbystė ir tinginystė“,- mano I. Deveikienė.

Tačiau veikli moteris prisipažįsta, kad anuometės sistemos griūtis buvo nulemta – buvo laikas pokyčiams, kitiems darbams.

„Nebėra ūkio ir nereikia. Tada žmonės turėjo vienų džiaugsmų, dabar turi kitų. Gyvenimas yra šventė. Todėl reikia dirbti, leisti sau mėgautis gražiomis akimirkomis. Štai kodėl džiaugiuosi, jog Doviluose turime moterų klubą, dalyvaujame šventėse, renginiuose.  Jei nori, kad gyvenimas būtų gražus, aplinka džiugintų akį, reikia daug dirbti – kaip ir visais laikais, nesvarbu, kokia sistema“, - įsitikinusi I. Deveikienė.

 

Irenos Deveikienės prisiminimai:

srt

 

14 gegužės 12, Pirmadienis 10:37
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Noras aukotis, pasitikėjimas, tikėjimas gyvenimu ir kitais žmonėmis, tikroji garbė – gargždiškiai ir miesto svečiai rytoj turės galimybę prisiminti šias ir kitas vertybes. Gegužės 9-ąją 18 valandą Gargždų kultūros centre bus rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Atžalynas“.

 

Kazio Binkio „Atžalynas“ žinomas ir jaunam, ir senam. Jį statė ne vienas teatras, spektakliai rodyti ir kitose Baltijos šalyse. Pirmą kartą 1940 m. spalio 17 d. „Atžalynas“ buvo suvaidintas tuometiniame Vilniaus miesto teatre.

Naują režisūrinę versiją žiūrovams pasiūlė Jonas Vaitkus, žinomas režisierius 2004 m. Nacionalinės premijos laureatas.

Spektaklyje vaidina ne tik patyrę aktoriai, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentai. J. Vaitkus yra sakę, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.

J. Vaitkaus „Atžalyne“ vaidina: Diana Anevičiūtė, Vytautas Anužis, Rimantas Bagdzevičius, Saulius Balandis, Aidas Barkauskas, Edgar Bechter, Remigijus Bučius, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė, Adrija Čepaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Ieva Delininkaitytė, Dovilė Karaliūtė, Petras Kuneika, Viktorija Kuodytė, Eglė Lekstutytė, Gabrielė Malinauskaitė, Karolis Matuliauskas, Dalia Michelevičiūtė, Julius Paškevičius, Indrė Pivoriūtė, Rasa Rapalytė, Eglė Raustė, Ramutis Rimeikis, Arūnas Sakalauskas, Gediminas Sederevičius, Ramunė Skardžiūnaitė, Arūnas Smailys, Artūr Svorobič, Adelė Teresiūtė, Žilvinas Tratas, Martynas Vaidotas, Eglė Valadkevičiūtė, Justas Vanagas, Arūnas Vozbutas ir Justė Zinkevičiūtė.

Spektaklio scenografė – Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius – Algirdas Martinaitis.

Kazys Binkis – lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas bei dramaturgas. Jis pasirašinėjo slapyvardžiais K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas. Poezijos burtininku vadinamas autorius paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje.

K. Binkio „Atžalyne“ pasakojama apie be kaltės apkaltintą dorą jaunuolį. Net ir susidūręs su sunkumais, niekinamas aplinkinių žmonių, vaikinas neišsižada savo vertybių, toliau tiki gyvenimu ir kitais. Dramoje atspindimos vertybės, kurios šiandien ne vieno yra pamirštos ir jų taip trūksta.

 

Spektaklio afiša:

atzalynas

srtfondasteatras

 

Spektaklio akimirkos Dmitrij Matvejev nuotraukose:

14 gegužės 08, Ketvirtadienis 12:09
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 640 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,