Kol aplink verda diskusijos apie mokymo kokybės gerinimą ir būtinybę kelti moksleivių pasiekimų reitingą, mus domina vienas labai paprastas klausimas: kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Kodėl jiems ten neįdomu?

Su šiuo iššūkiu mokytojai susiduria kasdien ir ieško būdų, kaip motyvuoti vaikus ne tik mokytis, bet ir neprarasti smalsumo, ieško metodų, kaip nuobodų procesą paversti įtraukiančiu ir kaip patiems tapti tais įkvepiančiais pavyzdžiais. Stimulu tobulėti ir keistis ne vienam mokytojui jau tapo Edinburgo hercogo tarptautinė apdovanojimų (DofE) programa. Nors ji skirta 14–24 metų jaunimo asmeniniam tobulėjimui per savanorystę, aktyvią fizinę veiklą, nuotykių žygius gamtoje, jų vadovais ir mentoriais tapę mokytojai neslepia, kad programa skatina tobulėti ir juos, keičia požiūrį į santykį su mokiniu ir įkvepia naujai interpretuoti mokymosi procesą. Tą pripažįsta ir Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos socialinė pedagogė Rosita Jankauskaitė, sutikusi pasidalinti savo asmenine patirtimi.

Rosita, kokį potencialą ir naudą išvydote (DofE) programoje? Kokius svarbiausius jos aspektus, Jūsų nuomone, galima pritaikyti ir kasdieniame mokytojo darbe?

Dirbdama su jaunais žmonėmis visada galvoju, ką naujo ir įdomaus jiems pasiūlyti, kad tai būtų ne tik ugdanti akademinė veikla, bet ir smagūs, prasmingi užsiėmimai bei patirtys, auginančios vaikus kaip asmenybes. Grįžus iš programos mokymų norėjosi kuo daugiau mokinių supažindinti su ja ir į naują, prasmingą veiklą įtraukti gimnazijos mokytojus.

Manau, kad bendra mokytojų ir mokinių veikla, abipusis supratimas ir yra sėkmingo vaikų ugdymo pamatas, kiekvienos mokyklos siekiamybė. Todėl džiaugiuosi, kad visi mokytojai, į kuriuos kreipėsi mokiniai, mielai sutiko būti jų pasirinktų veiklų konsultantais. Įsitikinome, kad neformalus bendravimas padeda kurti pozityvius mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius ir turi didelės įtakos geresniems akademiniams moksleivių pasiekimams bei norui lankyti mokyklą. Vaikai, pradžioje kreipdamiesi į mokytojus (DofE) programos veiklų klausimais, vėliau nebebijojo kreiptis į mokytojus pagalbos ir dalykinėse pamokose, klausti ir prašyti pagalbos.

Mokykloje susikoncentravę į akademinius pasiekimus bei rezultatus kartais pamirštame, kad jaunam žmogui ne mažiau svarbu išmokti kelti asmeninius tikslus sau ir gebėti nuosekliai jų siekti.

O ką apskritai mokytojui duoda naujos netradicinės edukacinės patirtys? Kaip keičia požiūrį į mokymą, bendravimą su mokiniais?

Tokios patirtys leidžia suprasti, kad ne tik pamokoje, ne tik mokyklos erdvėje jauni žmonės gali mokytis ir išmokti jiems svarbių dalykų. Mokytojas gali ir turėtų būti ne tik akademinių žinių perteikėjas, bet ir patarėjas, padedantis mokiniui pažinti save, skatinantis veikti. Juk tik žingeidus, nuolat tobulėjantis, besidomintis supančia aplinka, ieškantis naujovių, aktyvus ir pasiruošęs pats mokytis mokytojas, gali sudominti ir paskatinti mokinius užsiimti prasminga veikla. Ne veltui sakoma, geriausias mokytojas – asmeninis pavyzdys.

Kokią patirtį, idėjas, išgirstas mokymuose Jūs pati stengiatės pritaikyti kasdieniame savo darbe?

Stengiuosi dažniau kalbėtis su gimnazijos mokiniais apie tai, kaip svarbu gyvenime turėti tikslų, mokėti juos tinkamai išsikelti, išsigryninti, numatyti konkrečius jų siekimo žingsnelius. Juk ne retai tikslų nepavyksta pasiekti todėl, kad jie būna abstraktūs, nepamatuoti.

O su mokytojais stengiamės taikyti, mano akimis, svarbų, nekonkuravimo principą, kuris teigia, kad mokiniai, dalyvaudami įvairiose veiklose ir siekdami savo tikslų neturėtų būti lyginami su kitais. Manyčiau, kad dirbant su jaunais žmonėmis vertėtų pamąstyti apie galimybę kuo mažiau taikyti lenktyniavimo principą „kuris geresnis“. Juk vaikui kur kas labiau padeda augti ne jo lyginimas su kitais, bet jo paties lyginimas su pačiu savimi, nes kiekvienas yra unikalus, turintis skirtingų asmeninių tikslų, skirtingą patirtį, gebėjimus. Turėtume padėti jaunam žmogui atsakyti į klausimus: „koks aš esu dabar?”, „koks norėčiau būti?”, „ką norėčiau pasiekti?“.

Būti nenuobodžiu – atrodo, vienas svarbesnių šiandienos mokytojų iššūkių. Kaip jį priimti ir įveikti, kaip įkvėpti mokinius ne tik mokytis, bet norėti kasdien eiti į mokyklą?

Manau, kad pirmiausia būtina mokinius pažinti ir suprasti jų poreikius, nesistengti primesti to, kas patinka mums, mokytojams, o atsižvelgti į jų norus, kiekvieno individualumą. Gebėti ne tik kalbėti, klausytis, bet ir išgirsti, domėtis kuo mokiniai gyvena, apie ką galvoja. Ne liepti kažką daryti, o tartis, siūlyti, diskutuoti, leisti daryti klaidas ir iš jų mokytis. Pavyzdžiui, mūsų gimnazija didelį dėmesį skiria neformaliam ugdymui, mokinių saviraiškos skatinimui. Moksleiviai turi galimybę mokytis fotografijos, vaidybos meno, dizaino, užsiimti labai skirtingomis veiklomis. Vaikai vertina tai ir labai noriai savo laiką skiria įvairioms iniciatyvoms, pavyzdžiui, savanoriauja Trečiojo amžiaus universitete „Tau“, vieni kitiems veda užsiėmimus socialinio emocinio ugdymo temomis.

Gimnazijos bendruomenė taip pat rodo iniciatyvą organizuodama ir įsitraukdama į įvairius projektus bei akcijas, viena jų – „Padovanok dovaną, kuri užauga“. Jos metu surinktas įvairių daržovių sėklas dovanojame rajono žmonėms. Taip mezgame ryšį su savo bendruomene, nes tai puikus būdas dar labiau praplėsti netradicinių ugdomųjų veiklų galimybes.