Arčiausiai Baltijos jūros kranto, netoli Olando Kepurės, stūksantis Kukuliškių piliakalnis toliau nepaliauja stebinti mokslininkų. Archeologai jau nustatė, kad tai – seniausias Vakarų Lietuvoje, bronzos amžių menantis piliakalnis, tačiau po pernai atliktų naujų žvalgomųjų tyrimų paslapčių šydas tapo dar tankesnis.

„Rudenį žvalgėme piliakalnio aplinką ir radome senovės gyvenvietę. Neseniai gavome geofizikinių tyrimų analizę. Įdomu tai, kad apie 30 arų iš dviejų pusių griovomis apribotoje gyvenvietėje šalia piliakalnio prieš 2,5 tūkst. metų buvo visiškai kitokia nei dabar aplinka. Dar labiau intriguoja, kad čia žmonės gyveno palyginti trumpai: nuo VIII iki V amžiaus prieš Kristų. Vėlesnių pėdsakų nėra. Kodėl jie išsikraustė, kas nutiko?“ – „Lietuvos žinioms“ komentavo archeologinių tyrimų vadovė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.

Mokslininkai neabejoja, kad didieji atradimai dar laukia ir ateityje, nes bronzos amžiaus gyvenvietė su galbūt išlikusiomis struktūromis glūdi po 1,3 metro storio smėlio sarkofagu. Ant Kukuliškių piliakalnio ir šalia jo žmonės gyveno VIII–V amžiuje prieš Kristų, o vėliau dėl mįslingų priežasčių išsikraustė ir niekada nebegrįžo.

Pupos – rekordininkės

Kukuliškių piliakalnis stūkso Pajūrio regioniniame parke, apie 1,2 km į pietryčius nuo Olando Kepurės ir vos 320 m nuo Baltijos jūros kranto. Šį archajišką paminklą 2016 metais atrado Lietuvos piliakalnių medžiotoju vadinamas biologas Darius Stončius. Tai – vos antras pajūryje po Birutės kalno Palangoje žinomas piliakalnis.

Įdomu tai, kad raguvomis nusėtoje aukštoje senovinės Litorinos jūros terasoje slypėjusio piliakalnio neidentifikavo net šių kraštų kartografai: XX amžiaus pradžios vokiškuose žemėlapiuose terasos iškyšulys prancūziškai pavadintas tiesiog „gražia vietele“, t. y. Bellevue. Prieš šimtmetį pajūrio pušys buvusios daug žemesnės, todėl nuo ten atsiverdavo puikūs panoraminiai vaizdai.

2017-aisiais Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) archeologai dr. Edvinas Ubis ir dr. M. Urbonaitė-Ubė savanoriškai, be atlygio kartu su talkininkais ištyrė 10 kv. m plotą piliakalnio aikštelėje.

Archeologiniame kasinyje, prie gynybinio pylimo, tyrėjai aptiko specialiai suneštų ir kai kur nedegtu moliu sutvirtintų akmenų sankaupą, menančią čia buvus įtvirtinimus. Žemėje buvo apstu degėsių, joje rasta 272 vnt. lipdytos keramikos šukių, per 50 gabaliukų neapdirbto gintaro, 85 įvairių gyvūnų kaulų ir dantų. Pasiekus įžemį pasirodė buvusių struktūrų pėdsakai – stulpaviečių dėmės, o tai bylojo apie statinį. Greta aptikti ir ugniaviečių pėdsakai.

„Buvo paimti kultūrinio sluoksnio žemių mėginiai, angliukai iš židinio, atlikta rastų augalų sėklų analizė. Paaiškėjo, kad VIII-V amžiuje prieš Kristų čia gyveno sėslūs žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Augintos avys, ožkos, kiaulės, arkliai, kiti galvijai, medžioti briedžiai bei elniai. Sėklų analizė leido sužinoti, kad sėti miežiai, avižos, soros bei kviečiai. Apie 84 proc. piliakalnio kultūriniame sluoksnyje rastų sėklų sudarė kultūriniai augalai. Taip pat aptikta aviečių, miškinių obelų, lazdyno, vijoklinio pelėvirkščio ir kt.“, – pasakojo dr. M. Urbonaitė-Ubė.

Moksline sensacija galima vadinti rastas pupas ir lęšius, nes niekur kitur ne tik Lietuvoje, bet ir visame Rytų Baltijos regione nėra aptikta tokio ankstyvo periodo šių augalų sėklų. Šios augalų kultūros pėdsakų randama geležies amžiaus paminkluose, o bronzos – pirmą kartą.

Užpustytas pasaulis

Didelio visuomenės susidomėjimo sulaukęs Kukuliškių piliakalnis KU BRIAI iniciatyva buvo tiriamas ir 2018-aisiais, kai Klaipėdos rajono savivaldybei skyrus finansavimą žvalgyta jo aplinka. Tyrimuose dalyvavo ir Vilniaus universiteto bei Lietuvos istorijos instituto mokslininkai.

„Mūsų tikslas buvo aptikti senovės gyvenvietės pėdsakus, ir tai pavyko. Kalamaisiais zondais bei georadaru buvo išžvalgyta apie 3 ha teritorija į šiaurės vakarus, rytus bei pietryčius nuo piliakalnio. Tuoj už gynybinių pylimų ir griovių rudimentų, į pietryčius nuo jų, aptikome apie 30 arų pločio to paties laikotarpio gyvenvietę. Jos tyrimai gali būti itin įdomūs ir svarbūs“, – teigė M. Urbonaitė-Ubė.

Archeologai specialiu prietaisu georadaru fragmentais iš viso nuskenavo 2850 metrų ilgio atkarpą, 65 taškuose įkalė žvalgomuosius zondus.

„Gyvenvietės vietoje – apie 1,3 metro storio smėlio sarkofagas, o po juo – kultūrinis sluoksnis, kuris yra itin perspektyvus tyrimams. Paaiškėjo, kad po smėliu glūdi supuvusios medienos klodai, labai daug organikos, tad gali būti išlikę buvusių pastatų likučiai. Tokioje aplinkoje radiniai būna puikiai išsilaikę. Iš gelmių iškėlėme ir dvi apdegusias kviečio bei miežio sėklas. Georadaras parodė, kad gyvenvietė buvo apjuosta dviem griovomis, jų dabar išoriškai nematyti. O ir visa ši aplinka bronzos amžiuje buvusi kitokia“, – detales atskleidė archeologė.

Anot jos, žmonės prie piliakalnio buvo įsikūrę sausoje aukštumoje, kurią supo upeliukai, aptikti ir du nedidelių vandens telkinukų pėdsakai.

„Vaizdas pradeda aiškėti: miškų prieš pusantro tūkstančio metų piliakalnio aplinkoje greičiausiai nebuvo, o pats piliakalnis stūksojo tiesiog ant Baltijos jūros kranto, nes vandens lygis buvo apie 2 metrus aukštesnis nei dabar. Šalia turėjo būti ir dirbamų laukų, nes miežiams auginti reikia derlingos dirvos. Ši aplinkybė patvirtina, kad šioje vietoje buvo įsikūrusi žemdirbių bendruomenė. Intriguoja tai, kad susidūrėme su savotiška laiko kapsule: gyventa nuo VIII iki V amžiaus prieš Kristų, o vėliau – ne“, – teigė mokslininkė.

Šis faktas – itin įdomus, unikalus, nes Vakarų Lietuvoje esantys piliakalniai paprastai buvo naudojami labai ilgai ir dažniausiai skaičiuoja per tūkstančio metų gyvavimo istoriją. Visi piliakalniai buvo apleisti XIII-XIV amžiuje, kai kraštą užėmė Vokiečių ordinas.

Pasitelkus šiuolaikinus tyrimų metodus ir technologijas buvo išžvalgyta 3 ha teritorija, po smėliu rasta senovės gyvenvietė.

Versijų mozaika

Piliakalnių tyrinėtojas dr. Gintautas Zabiela „Lietuvos žinioms“ teigė, kad Kukuliškių atvejis verčia naują puslapį šių senovės paminklų tyrimų istorijoje.

„Po dešimtmečių imtasi sisteminių ir detalių tyrimų panaudojant visas šiuolaikiškas technologijas: georadarą, zondus, laboratorinius sėklų, radioaktyviosios anglies tyrimus. Tai suteikia tyrimams precizikos ir tikslumo. Kukuliškių piliakalnis – unikalus Vakarų Lietuvoje, nes yra seniausias. Tokių ankstyvų piliakalnių šiame regione – vienetai. Nors bronzos amžiaus palaidojimo paminklų – pilkapynų – šiame regione žinoma palyginti daug. Rytų Lietuvoje – priešingai: bronzos amžiaus piliakalnių yra nemažai, o kapinynų – vienas kitas“, – pasakojo archeologas.

Jo tikinimu, po Kukuliškių senovės gyvenvietės žvalgymų zondu ateityje būtina atlikti ir detalius archeologinius kasinėjimus.

„Po storu smėlio sarkofagu toje laiko kapsulėje glūdi neįkainojama informacija, nes radiniai gali būti puikiai užsikonservavę. Pasiekę kultūrinį sluoksnį galėtume prisiliesti prie 2,5 tūkst. metų senumo žmonių buities. Bronzos amžiaus gyvenviečių tyrimų apskritai Lietuvoje itin mažai atlikta. Intriguoja jau vien tai, kad žmonės ant Litorinos jūros terasos gyveno tik apie 400 metų ir vietovę netikėtai apleido. Kodėl?“ – svarstė dr. G. Zabiela.

Jo manymu, palikti gerai įtvirtintą gyvenvietę ant jūros kranto galėjo paskatinti pasikeitusios gamtinės aplinkybės.

„Jau vien tai, jog buvo pasirinkta aukštuma, iškasti gynybiniai grioviai, supilti pylimai, gyvenvietė apjuosta griova, rodo, kad senovės žmonės jautė grėsmę. Galbūt iš jūros pusės. Matyt, bėgant šimtmečiams keitėsi ir gyvenimo sąlygos: nuolat pučiant stipriam vakarų vėjui prasidėjo smarkūs pustymai, galbūt būta gaisrų, tad šis piliakalnis pasidarė nebetinkamas gyventi“, – svarstė archeologas.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas „Lietuvos žinioms“ pateikė savo versiją.

„Skandinavijoje yra išlikę bronzos amžiaus raižiniai ant uolų, vadinamieji petroglifai. Piešiniuose vaizduojami laivai, vadinasi, jau tuo laikotarpiu, ne tik vikingų epochoje, jais intensyviai plaukiota Baltijos jūroje. O Kukuliškėse randame seniausias Rytų Baltijos regione pupas, lęšius, čia įsikūrę žmonės gerai įsitvirtino, saugojosi. O gal tai – net ne vietinių paveldas? Galbūt susidūrėme su buvusia Skandinavijos gyventojų kolonija?“ – mintimis dalijosi ilgametis paveldosaugininkas.