Gargžduose gimusi ir užaugusi Viktorija Lenser skaičiuoja, kad už kelerių metų kone pusę savo gyvenimo jau bus praleidusi svečioje šalyje – Vokietijoje, į kurią išvyko vos atšokusi išleistuves. Čia lietuvė atrado save – dirba mylimą darbą, sukūrė šeimą. Ji įsitikinusi, kad tiek gyvenant užsienio šalyse, tiek Lietuvoje reikia įdėti pastangų, kad pavyktų pasiekti savo tikslų: „Jei norisi nieko neveikti, nei Lietuvoje, nei kur kitur nebus gerai“.

Į svečią šalį išvykai vos baigusi mokyklą? Kokia buvo pradžia? Ką dirbai?

Į Vokietiją išvykau dirbti pagal „Au Pair“ programą. Atvykau į privačius vaikų namus, kuriuose gyvena vaikai, turintys protinę negalią. Čia jų tuo metu buvo apie 12. Tą pačią dieną, kai atvažiavau, visi išsiruošėme vasaros atostogų į Olandiją. Tai man buvo pats geriausias būdas su visais susipažinti ir geriau pramokti kalbą. Buvau maloniai nustebinta, kokie visi nuoširdūs, džiugino šeimyniška atmosfera.

Šeimyniški laukė ir darbai. Rytais turėjau pažadinti vaikus, padėti jiems apsirengti, paruošti pusryčius, paduoti vaistus, įlaipinti į taksi autobusiuką, kuriuo jie važiuodavo į mokyklą. Paskui tvarkydavau kambarius, skalbdavau drabužius, gamindavau pietus ir pasitikdavau grįžusius vaikus.

Kai pramokau kalbą, darbo pobūdis pasikeitė – vesdavau vaikams užsiėmimus, kartu eidavome pasivaikščioti, lydėdavau juos ekskursijose ir pan. Iki šiol dirbu šioje įstaigoje, kuri, beje, per tuos metus irgi pasikeitė – buvo nupirkti nauji namai, kuriuose įsteigtos jaunimo ir suaugusiųjų grupės. Vokietijoje ir studijas baigiau – įgijau pedagogikos bakalaurą. Na, o šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose – auginu du mažylius. Sūnui Jonui lapkritį suėjo 3 metukai, o dukrai Emilijai tą patį mėnesį – metukai.

Papasakok apie Vokietijos švietimo sistemą.

Vokietijoje lopšeliai kainuoja gana nemažai, o nuo 3 metų darželis būna nemokamas. Tai naujovė, tėvus džiuginanti nuo praėjusių metų, kai šalyje pasikeitė įstatymai. Nuo 6 metų kiekvienas vaikas turi lankyti mokyklą, taip pat ir turintieji negalią, dažniausiai – specialias, nors šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama integracijai.

Baigus mokyklą galima rinktis „ausbildung“ mokymus arba studijas. „Ausbildung“ mokymai kažkiek primena Lietuvoje veikiančias profesines mokyklas, tik Vokietijoje mokymosi programos yra įvairesnės, galima rinktis iš gerokai daugiau profesijų, o profesijos mokymasis sudarytas iš dviejų dalių – praktikos, kuri būna apmokama, ir teorijos. Tai užtrunka apie 3 metus.

Ar bendrauji su kitais lietuviais Vokietijoje?

Gyvenu nedideliame gražiame Jeverio miestelyje šiaurinėje Vokietijos dalyje. Apmaudu, bet retai tenka čia sutikti lietuvių. Mano draugų ratą sudaro vokiečiai.

Kuo vokiečiai skiriasi nuo lietuvių ir kuo yra panašūs?

Vokiečiai yra labiau atsipalaidavę, harmoningesni, tolerantiškesni, mėgsta patogumą, tvarką, viską planuoti ir futbolą! Lietuviai labiau stresuojantys, piktesni, uždaresni, bet spontaniškesni.

Kokiose srityse ir kaip Vokietija atrodo labiau pažengusi? Ko Lietuva ir lietuviai galėtų pasimokyti?

Viena iš tokių – sveikatos sritis. Čia kiekvienas turi sveikatos draudimą, kuris suteikia galimybę naudotis ir privačių poliklinikų, ir ligoninių paslaugomis, nebijant, kad teks papildomai mokėti ar kažką pačiam pirkti. Vaikams iki 18 m. visi vaistai su receptu yra nemokami. Nustebino ir išskirtinė besilaukiančių moterų priežiūra bei joms užtikrinamos socialinės garantijos. Pavyzdžiui, mano darbo pobūdis buvo įvertintas kaip rizikingas, todėl gydytojas uždraudė dirbti, o nėštumo metu gavau 100 proc. savo atlyginimo dydžio sveikatos draudimo išmokas.

Vokietijoje paslaugų srityje dedamos visos pastangos, kad klientai būtų patenkinti ir laimingi. Lietuvoje to dar trūksta, ypač tai pastebėjo mano vyras Thielko. Mano manymu, geriau išsivystyta ir internetinė prekyba – daug įmonių siūlo nemokamą ir greitą prekių siuntimą, nėra jokių problemų norint jas grąžinti atgal.

Taip pat stipri socialinė sritis. Vargingiau gyvenantiems piliečiams padeda valstybė ir daugybė įvairių organizacijų.

Ar vokiečiai gerbia savo tradicijas? Kaip jas puoselėja?

Taip, tradicijos vokiečiams yra svarbios, tačiau Lietuvoje, manau, jos netgi labiau puoselėjamos. Deja, mano krašte lietuvių yra labai mažai. Bet žinau, kad yra susibūrusios tautiečių bendruomenės Bremene ir Hamburge, o Pietų Vokietijoje veikia Vasario 16-osios gimnazija. Tiesa, kai tik būnu Hamburge ir turiu laiko, užsuku į lietuvių restoraną. Mano žiniomis, Vokietijoje toks tėra vienas.

Kai grįžti į Lietuvą, kokius čia įvykusius pokyčius pastebi?

Lietuvoje per tuos metus įvyko tikrai daug permainų! Miesteliai gražėja, modernėja. Atsiranda daugiau galimybių praleisti laisvą laiką. Gargžduose kiek daug gerų kavinių veikia! Ir žmonės keičiasi. Jaunimas dabar man atrodo laisvesnis, kūrybiškesnis bei aktyvesnis.

Ką patartum svarstantiems, ar emigruoti iš Lietuvos?

Užsienyje galimybių netrūksta, tačiau ir Lietuvoje galima susikurti gerą ateitį. Visur reikia stengtis – dirbti, mokytis... Jei norisi lengvo darbo ar nieko neveikti, tai nei Lietuvoje, nei kur kitur nebus gerai.

Ar svarstei galimybę grįžti gyventi į Lietuvą?

Niekada nesakyk niekada! Nežinosi, kaip viskas gali pasisukti, tad negaliu pasakyti, kur po 10 metų būsiu. Šiuo metu nemanau, kad grįšiu į Lietuvą. Per 15 metų Vokietijoje sukūriau šeimą, dirbu, susiradau draugų. Lietuvoje gyvena artimieji bei keli draugai, pas kurios gera sugrįžti, paatostogauti.