Birželio 26-ąją greta Ablingos memorialo vyko minėjimas tragedijos 80-osios metinėms paminėti, į kurį pakvietė Veiviržėnų kultūros centras kartu su Endriejavo ir Žadeikių skyriais. 1941 m. birželio 23 dieną vokiečių kariai trijose vietose sušaudė 42 kaimo žmones, o po to kaimą sudegino. Šioje vietoje 1972 m. ant Žvaginių piliakalnio vakarinio šlaito skulptoriaus, buvusio tremtinio, Gargždų garbės piliečio Vytauto Majoro iniciatyva pastatytas Ablingos memorialinis ansamblis – 30 ąžuolo skulptūrų, kurias kūrė 24 medžio drožėjai ir vienas kalvis.

Atidengtas informacinis stendas

12 val. Ablingos šv. Lurde vyko šv. Mišios su ansambliu „Viržis“, o kiek vėliau prie Žvaginių piliakalnio atidengtas informacinis stendas apie tragišką kaimo ir jo gyventojų likimą. Stende, kurį finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė, o informaciją parengti padėjo Gargždų krašto muziejus, fotografijos – iš gyvenimo prieš karą ir po kaimo sudeginimo, taip pat dailininko Kęstučio Šiaulyčio Ablingos Lurdo meniniai darbai, kaimo tragedijos istorija lietuvių ir anglų kalbomis, žuvusiųjų pavardės.

Stendo pristatymą lydėjo pasakojimas apie Ablingos ir Žvaginių kaimų gyventojus, šiuolaikinio šokio judesiais meniškai jį atidengė Veiviržėnų kultūros centro Endriejavo skyriaus šokių kolektyvo „Flick“ šokėjos. Atidengus informacinį stendą, prie jo susispietė būrelis aukų artimųjų, kurie senose fotografijose atpažino savo senelius, prosenelius, dalijosi prisiminimais apie juos.

Piliakalnio papėdėje nuaidėjo trys salvės, kurias paleido Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 kuopos kariai, susirinkusieji pakviesti paklausyti pasakojimų apie Ablingos tragediją. Mintimis dalinosi istorikai Virginijus Jocys bei Marius Mockus, žurnalistas, filmo apie Ablingą kūrėjas Rimas Bružas, istorijos mokytoja Bronislava Elijošienė, gyventojas, įvykių liudininkas Juozas Jurkus, Ablingos Lurdo sklypo paveldėtojas Audrius Stankus, skulptorius, ąžuolinių skulptūrų restauratorius Raimundas Puškorius.

Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė kalbėdama minėjo, kad Ablinga paskendo gaisrų dūmuose pačią pirmą Antrojo pasaulinio karo dieną.

„Sušaudyti 42 nekalti, beginkliai žmonės, turėję svajonių, mylėję gyvenimą, turbūt ir jie tada, kaip ir mes, ruošėsi švęsti Jonines, pynė vainikus, skubėjo užbaigti didžiuosius dienos darbus, planavo sveikinti varduvininkus. Deja, šventiška nuotaika virto tragedija ir didžiuliu gedulu. Šiandien atrodo, kad tai tolima ir jau blėstanti istorija, galbūt, bet ji gyva. Gyva dėka žmonių, neleidžiančių savo pasišventimu ir gerais darbais pamiršti, kas skaudu ir brangu mums visiems“, – istoriją prisiminė seniūnė.

Meras Bronius Markauskas prisipažino, kad nesitikėjo tokios gausybės žmonių ir tai tik liudija, kad atmintis gyva. Jo teigimu, jam pačiam, kuomet jis dar būdamas moksleivis pirmą kartą apsilankė šiame memoriale, vieta paliko labai didelį įspūdį ir tai esą vienas ryškiausių jo atsiminimų iš vaikystės.

„Birželis – keistas mėnuo, minime Gedulo ir vilties dieną, praėjusią savaitę Gargžduose lankėsi ir premjerė bei 5 ambasadoriai, paminėjome žydų Holokausto pradžios 80-etį. Atsivežame vaikus, kad jie tęstų atmintį, prisimintų tuos skaudžius istorijos įvykius“, – susirinkusiesiems sakė meras.

Minėjime žodžius tarė ir Seimo narė Ligita Girskienė, perskaičiusi jautrų Ablingos tragedijos liudijimą, taip pat Administracijos direktoriaus pavaduotoja Rasa Petrauskienė, Tarybos narys Vaclovas Macijauskas.

Istoriją prisiminė ir jos liudininkai

Jaudinantis buvo renginyje dalyvavusios 101-erių metų Stasės Žiužnienės, gyvenančios Jakuose, ir atvykusios į minėjimą liudijimas. Ji – per stebuklą likusi gyva ir išvengusi kaimo gyventojų tragiško likimo.

„Ablingą labai prisimenu. Karo ryte rinkomės į būrelį, kalbėjomės, kad vokietis pareis. Parėjo tas vokietis ir ką padarė – visus iššaudė, suvarė visus į krautuvę. Privarė taip, kad negalėjo piršto įkišti. Tokia moteris, kuri mokėjo vokiškai, prašė, kad išleistų. Atskyrė moteris nuo vyrų, suvarė į kitą kambarį. O aš papuoliau į krautuvę, bet mane vokietis po pirma išvarė. Ėjau, vokiečių kareiviai gulėjo, o vienas vokietis šaukė: „Raus! Raus!“ Aš nesuprantu ir einu, ėjau ėjau ir išėjau iš Ablingos. Tą rytą, kai jau buvo iššaudyta, tai jau baisu buvo, pilnas slėnis, žmonių pilna, labai baisu buvo. Tokia senutė pradėjo šaukti: „Bėk, jei beišbėgi.“ Bėgau per pievas... Paskui iškasė duobes, palaidojo, žvaginiškiams dar grabą padarė. Linkiu, kad tokie metai nepasikartotų, melskimės, kad Dievas nebebaustų taip“, – liudijo garbingo amžiaus sulaukusi senolė.

Kitas įvykių liudininkas – Juozas Jurkus, kuris tais tragiškais metais buvo vos šešerių, savo prisiminimais dalijosi ir R. Bružo filme apie Ablingą.

Minėjime jis išskyrė tris stebuklingus įvykius, susijusius su šia tragedija.

„Iš Ablingos gyventojų tų laikų besame trys gyvi. Aš, už mane vyresnė Srėbaliūtė, gyvena Klaipėdoje, ir per stebuklą likusi gyva Srėbaliūtė Joana. Ji motinai buvo ant rankų, peršovė kulka ir motinos širdį, ir delnelį. Ji stebuklingai per tris valandas nenukraujavo. Šiaudvytienė Marijona išgirdo verkiant vaiką ir parnešė ją. Ji augo pas dėdžių“, – stebuklingą išgyvenimo istoriją liudijo senjoras.

Antras stebuklas – kaip gyva liko Zuzana Martinkienė: „Kaip kariniame filme – kai šaudė, jos vyrą, marčią, žentą nušovė, ji krito kartu su kulkų pakirstais. Ant jos suvirto sušaudytieji, kurie blaškėsi, vokiečių kareiviai eidavo su pistoletais pribaigdami, o ji gulėjo kaip negyva. Prieš pietus šaudė, apie saulėlydį parėjo ji. Mes gyvenome apie 1 km nuo tos vietos, kur šaudė. Parėjo visa kruvina, nieko nebeturėjo, nei artimųjų, nei namų. Jai buvo 42–43 m., išgyveno dar apie 30 metų.“

Na ir trečias stebuklas, pasak garbaus amžiaus liudininko, nutiko po karo, apie 1945–1946 metus.

Vienas stribas Kostas Kumšlys šovė į mergelės Marijos skulptūrą Ablingos Lurde, pataikė viena kulka į galvą, o kita – į šoną. Po kelių mėnesių po šio įvykio šovusiajam pradėjo skaudėti šoną, atsivėrė žaizda, kurios negebėjo pagydyti jokie gydytojai ir jis nuo jos mirė.

Ilgamečio Ablingos ekskursijų vadovo dukra: ar mums šiandien skauda?

Bronislava Elijošienė – istorijos mokytoja, dukra Jono Petkaus, kuris 20 metų – nuo 1973 metų dirbo ekskursijų vadovu Ablingos memoriale.

„Kai 1972 metais liaudies meistrai pastatė skulptūras, garsas apie jas pasklido po Lietuvą, ir po Sovietų Sąjungą. Kitais metais pradėjo važiuoti daug ekskursijų, reikėjo, kad juos kažkas palydėtų, pakvietė mano tėvą Joną Petkų. <...> Atvažiuodavo labai daug, per dieną kartais iki 20-ies grupių“, – prisiminimais minėjime dalinosi B. Elijošienė.

Ji atsiminė istoriją, kaip kartą, jai pavaduojant tėvą, ekskursiją vedė tuometinės valdžios atstovams, ji viešai pasiskundusi, kad nėra nė kur nuo lietaus pasislėpti – taip po kurio laiko ten buvo pastatytas vagonėlis, kiek vėliau ir muziejus.

„Tai buvo karas. Ablinga, Rainiai, Pirčiupis, IX fortas Kaune, Paneriai ir daug daug kapinių prie įvairių miestelių. Ar mums šiandien skauda? Juk turbūt ne, mes tik paminime. Jeigu norite, kad kartais skaudėtų, atvažiuokite į Ablingą prie paminklų, kai yra tylu, leidžiantis saulei, ir atvažiuokite po vieną. Kai eisite pro tuos paminklus, perskaitysite ten išskaptuotų žmonių gimimo metus: 6 metai vienai Žebrauskaitei, 9 metai kitai Žebrauskaitei, 10 metų Šiaulyčiui, 16 metų Baltuonytei ir suaugę, jaunesni ir senesni. Ir kai jūs suprasite, kad visi mirė tą pačią dieną – 1941 m. birželio 23 d., tai tikriausiai krūtinėje šiek tiek suskaudės“, – emocingai kalbėjo istorikė.

Pokalbio apie Ablingos tragediją dalyviai. Iš kairės į dešinę B. Elijošienė, J. Jurkus, M. Mockus, V. Jocys, R. Bružas, A. Stankus. S. Vaičienės nuotr.

Atviravo apie emocinį krūvį ir siekį atskleisti, kaip iš tiesų viskas buvo

Gargždų krašto muziejaus istorikas, archeologas Marius Mockus prisipažino, kad tyrinėjant įvairias tragedijas, yra itin sunku atsiriboti, tenka atlaikyti didžiulį emocinį krūvį.

„Ablinga sudėtinga tuo, kad istorija yra neištirta kaip karo nusikaltimas. Karo nusikaltimai senaties termino neturi, mes privalome tą atlikti. Medžiagos rinkimas buvo sudėtingas, nes tragedija remiasi gyventojų prisiminimais, sudėjus į vieną aprašyti nuosekliai yra nelengva. Žmonės išgyveno stresą, artimųjų netektį, kai kurie dalykai vienas kitam prieštarauja, viena iš sudėtingiausių gyvenime tyrinėtų temų“, – prisipažino istorikas.

Dėl emocinio krūvio jam pritarė ir žurnalistas Rimas Bružas: „Ablingos atveju man nepavyko visiškai išvengti tos emocijos, nes mes filmuodami atvažiavome pavakarę, leidžiantis saulei. Užtaisas buvo kaip reikiant.“

Pasiteiravus, kas gi paskatino imtis šios temos, žurnalistas sakė, kad buvo įdomu pasikapstyti po mitus, kurie buvo kuriami daug metų ir jam norėjosi dekonstruoti, nuvalyti tuos sluoksnius, kuriuos uždėjo sovietai.

„Niekas neieškojo istorinio teisingumo, išnaudojo, kaip idealoginį įrankį parodyti fašistų žiaurumą. Daug detalių yra pradanginta, pamažu jos iškyla istorikų dėka. Apie Ablingą tikiuosi vieną gražią dieną susidaryti pilną vaizdą“, – sakė filmo apie Ablingą kūrėjas, prisipažinęs, kad iš pradžių sumanymas buvo sukurti filmą apie visus sudegintus kaimus, tačiau vėliau dėl skirtingų geopolitinių situacijų ir konteksto nuspręsta istorijas atskirti.

Istorikas Virginijus Jocius, monografijos apie Endriejavą autorius pritarė, kad Ablingai Antrasis pasaulinis karas užtepė kruviną ir skausmingą dėmę, paliko sielvartą artimiesiems bei galvosūkį istorikams bei žurnalistams, kaip iš tiesų viskas buvo.

Pakalbintas skulptorius Raimundas Puškorius prisiminė istoriją, kaip V. Majoras atvyko pas jo tėvą, taip pat skulptorių, į Kretingą, pristatydamas idėją dėl žuvusiųjų įamžinimo. Esą tėvas tada pritaręs ir visi skulptoriai susirinko į mėnesio laiko kūrybines dirbtuves, kur dirbo be jokio atlygio.

„Tėvukas pasakė, kad nori padaryti didelį rūpintojėlį. Kai valdžios atstovas išgirdo, stabdė projektą, išvažiavo į Vilnių pasitarti“, – istoriją prisiminė skulptorius, kuris liudijo, kad nors ir buvo uždrausta, visgi skulptoriai kibo į darbus, o atvažiavęs valdininkas nebeturėjo ką ir pasakyti.

Skulptorius R. Jucius džiaugėsi, kad būtent jam ir jo sūnui teko garbė restauruoti ąžuolines skulptūras ir taip prisiliesti prie šios istorijos.

„Kiekvieną detalę randu, ne viena ašarėlė nubyrėjo tvarkant“, – prisipažino menininkas.

Pakalbintas ir Ablingos Lurdo sklypo paveldėtojas Audrius Stankus.

„Tai yra istorija, liečianti ir patį, tas Lurdas – prosenelių statyba. Domėtis pradėjau paveldėjęs žemę. Nemačiau senelio, bet nenorėčiau pamiršti tos vietos. Turiu viziją, kad ten būtų kuo mažiau paliestas parkas, juk ten žmonių krauju nulieta“, – apie planus dėstė A. Stankus.

V. Jucius pateikė dar vieną siūlymą – V. Majoro sukurtą koplyčią, kurią jis norėjo realizuoti kitoje tragiškoje vietoje – Rainiuose.

„Lurdo ar Ablingos aplinkoje galbūt verta tą medinį pastatėlį pastatyti, tai būtų pagerbimas V. Majoro ir visų meistrų, kurie kūrė. Galėtų ir pamaldos, ir renginiai, ir ekspozicijos būti“, – idėją ateičiai pasiūlė istorikas, svarstydamas, kad statybos galėtų būti tautodailininkų, geros valios žmonių iniciatyva.

Baigiant diskusiją, mintimis pasidalino ir pėsčiųjų žygio, skirto Ablingos tragedijai atminti, organizatorius, Tarybos narys Virgilijus Skuodas.

Minėjimo Ablingoje akimirkos – Sandros Vaičienės nuotraukose: