Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje dėl transporto eismo tvarkos ir saugumo taisyklių pažeidimo, kai dėl to buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, pripažino, kad dviračių taku važiavęs vyras yra kaltas dėl moteriai padarytų sužalojimų.

Kaltinimai vyrui buvo pareikšti dėl to, kad jis važiuodamas dviračiu dešinės pusės pėsčiųjų ir dviračiu taku, kuriame pėsčiųjų simbolis pavaizduotas virš dviračio simbolio, nepasirinko greičio, kuris būtų artimas pėsčiųjų judėjimo greičiui, kad eismas būtų saugus, elgdamasis nerūpestingai, važiuodamas rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone, todėl nepastebėjo pėsčiųjų ir dviračių taku einančios pėsčiosios ir ją partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų pėsčiajai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apylinkės teismas vyrą pripažino kaltu ir paskyrė jam 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėjo vieniems metams ir įpareigojo jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos. Nukentėjusiai moteriai iš nuteistojo priteistas 1 277,18 Eur turtinės žalos ir 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai iš nuteistojo priteista 3 029,79 Eur turtinės žalos atlyginimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iš nuteistojo priteista 2 149,25 Eur turtinės žalos atlyginimo. Su teismo nuosprendžiu nuteistasis nesutiko ir prašė jį išteisinti. Vyras savo kaltės nepripažino ir teigė, kad jeigu moteris būtų apsižvalgiusi prieš išeidama į dviračių taką, nelaimės būtų buvę išvengta.

Teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą atmetė ir pažymėjo, kad pėsčiųjų ir dviračių take esantis kelio ženklas, kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu, reiškia, kad šiuo taku turėjo teisę naudotis kaip dviratininkas ne tik nuteistasis, bet ir nukentėjusioji pėsčioji. Tiek dviratininkai, važiuodami dviračių taku, tiek jį kertantys pėstieji turi bendro pobūdžio pareigą elgtis pagarbiai ir atsargiai, tačiau aktualus teisinis reglamentavimas nenumato pėstiesiems skirtų detalizuotų specifinių pareigų ir pėstieji gali laisvai vaikščioti bet kuria pėsčiųjų ir dviračių tako dalimi, taip pat ir dviračiams skirta juosta, jei tokia yra nubrėžta. Tuo tarpu dviratininkų pareigos pėstiesiems yra pakankamai aiškiai apibrėžtos – jie privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Dviratininkai, galintys judėti daug didesniu greičiu nei pėstieji, pėsčiųjų ir dviračių take turi būti itin atidūs ir atsargūs, pasirinkti saugų važiavimo greitį, numatyti ir gebėti išvengti bet kokių galimų susidūrimų su pėsčiaisiais.

Atmesdama nuteistojo skundo argumentą, kad jis negalėjo numatyti, jog nukentėjusioji kirs pėsčiųjų ir dviračių taką ten, kur jis pažymėtas ištisine linija, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pėsčiųjų ir dviračių takas buvo išskirtas ištisinėmis linijomis tik toje vietoje, kur jis užeina už autobusų stotelės, nes būtent šioje vietoje pėstiesiems ir nėra poreikio kirsti taką, kuriuo gali važiuoti dviračiai. Matydamas, kad toliau pėsčiųjų ir dviračių takas yra išskirtas ne ištisine, o punktyrine linija, nuteistasis neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad nė vienas iš pėsčiųjų nekirs jo važiavimo trajektorijos, nes pėstiesiems tai daryti nebuvo draudžiama.

Atkreiptas dėmesys, kad net jeigu nukentėjusioji pėsčiųjų ir dviračių taką kirto konkrečiai toje vietoje, kurioje takas buvo pažymėtas ištisinėmis linijomis, tai nereiškia, kad ji pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Nuteistasis privalėjo neviršyti leistino greičio ir stengtis judėti tuo pačiu greičiu, kaip ir pėstieji, tuo labiau kad jis turėjo važiuoti pro autobusų stotelę, šalia kurios visada yra judėjimas dėl autobusų laukiančių, iš jų išlipančių ir į juos įlipančių žmonių. Be to, nuteistasis pats prisipažino nesilaikęs bendros atsargumo ir rūpestingumo pareigos, neskaitant kitų, t. y., važiuodamas dviračiu, žiūrėjo į telefoną, junginėjo muziką, o vėliau tiesiog nuleido akis nuo kelio ir nestebėjo, kas vyksta tiesiai priešais jį. Todėl, dviratininkui nestebint priešais jį besitęsiančio kelio, bet koks judėjimas jo trajektorijoje jam turėjo atrodyti staigus ir netikėtas.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nuteistasis būtų laiku pastebėjęs nukentėjusiąją, jeigu važiuodamas pėsčiųjų ir dviračių taku būtų elgęsis atsargiai ir rūpestingai, sekęs prieš jį einantį kelią ir stebėjęs jo važiavimo trajektorijoje judančius žmones. Suprantama, kad situacija nuteistajam atrodė susiklosčiusi staiga ir netikėtai, tačiau tai nulėmė ne nukentėjusiosios neprognozuojami veiksmai, o jo paties elgesys, kai jis kreipė dėmesį ne į tai, kas vyksta pėsčiųjų ir dviračių take ir šalia jo, o į aplinkinius trukdžius ir nesilaikė jam nustatytų pareigų.

Teismas, atmesdamas nuteistojo prašymą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti nukentėjusio asmens rizikingą ar provokuojamą elgesį, pažymėjo, kad nukentėjusiosios įžengimas ir buvimas pėsčiųjų ir dviračių take niekaip neprovokavo nuteistojo daryti prieš ją nusikalstamos veikos, nukentėjusiosios veiksmai negali būti vertinami kaip rizikingi. Mieste, kur dviračių takas nėra visiškai atskirtas nuo pėsčiųjų tako ir jame nėra draudžiama judėti pėstiesiems, nukentėjusiosios veiksmai įžengiant į pėsčiųjų ir dviračių taką, siekiant nuo šiukšliadėžės judėti tolyn link autobusų stotelės, negali būti laikomi rizikingu elgesiu, neatsargiai skatinusiu kitą asmenį pradėti prieš ją nusikalstamą veiką.

Atmesdamas apelianto prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi dėl savo psichinės sveikatos ypatumų, važiuodamas dviračiu, įvykio metu neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiąja, apygardos teismas nurodė, kad byloje nėra nustatyti riboto pakaltinamumo institutui taikyti būtini kriterijai – medicininis ir juridinis, todėl pripažinti nuteistąjį ribotai pakaltinamu, kartu ir sušvelninti jam skirtiną bausmę ar svarstyti klausimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad jeigu, nuteistojo asmeniniu vertinimu, jo reakcija negalėjo būti prilyginta sveiko žmogaus gebėjimui stabdyti dviratį ir taip išvengti susidūrimo, jis turėtų apskritai spręsti klausimą, ar tokiu atveju gali važinėti dviračiu, nes susiklosto situacija, kai asmuo dėl netinkamos reakcijos į aplinkoje besiklostančias situacijas gali kelti pavojų aplinkiniams.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos, tačiau per tris mėnesius gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.