Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, seksualinę prievartą yra patyrę 10–20 proc. pasaulio žmonių. Didžioji dalis buvo išnaudojami jiems pažįstamų žmonių: šeimos narių, giminaičių, kaimynų, trenerių ir pan.

Maždaug 10 proc. Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro tyrime dalyvavusių paauglių nurodė seksualinę prievartą patyrę iš suaugusių amenų, 17 proc. iš bendraamžių ir 32 proc. su prievarta susidūrė internete.

Apie patiriamą kančią patys vaikai ir paaugliai papasakoja itin retai, todėl suaugusiems labai svarbu žinoti seksualinės prievartos požymius ir laiku sureaguoti.

Nerimą keliantys ženklai

Mažesnių vaikų pasakojimai vis dar neretai „nurašomi“ fantazijoms, o paauglių – norui atkeršyti. Tačiau užsienio šalių tyrimai skelbia, kad didžioji dauguma teisėsaugos institucijas pasiekusių ir vėliau patikrintų pranešimų apie seksualinį smurtą prieš vaikus pasitvirtina.

„Išgyvendami baimės, kaltės, gėdos, išdavystės jausmus, vaikai ir paaugliai dažniausiai labai ilgai niekam neprasitaria apie patirtą seksualinį smurtą. Tačiau apie patiriamus išgyvenimus bando pranešti savo elgesiu, nuotaika, piešiniuose ar užuominomis.

Suaugusieji turėtų susirūpinti, jeigu vaikas ne pagal savo amžių domisi seksu, liečia kitų vaikų ar suaugusiųjų intymias vietas, viešai masturbuojasi, atkartoja lytinio akto judesius su žaislais ar bendraamžiais“, – pabrėžia Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė dr. Ieva Daniūnaitė.

Reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko ar paauglio savijautos ir elgesio pokyčius. Staiga atsiradus apatiškumui, prislėgtumui ar nerimastingumui, konkrečios vietos ar žmogaus baimei, verkimui miegant, košmarams, labai svarbu su vaiku/paaugliu apie tai pasikalbėti.

Šie ženklai rodo, kad vaikas/paauglys išgyvena psichologinius sunkumus, galėjo patirti smurtą. Taip pat derėtų susirūpinti, pastebėjus kūno negalavimus: galvos, pilvo skausmus, kūno temperatūros pakilimą, kai tam nėra aiškios priežasties.

Pasak ekspertės, daugiau nei 15 metų dirbančios su seksualinį ir kitų rūšių smurtą patyrusiais vaikais bei jų artimaisiais, seksualinę prievartą būtina sustabdyti ir padėti ją patyrusiam vaikui.

Kaip reaguoti ir kur kreiptis pagalbos?

Kilus įtarimams ar vaikui/paaugliui užsiminus apie prievartą, labai svarbu juo tikėti. „Išklausykite, paskatinkite kalbėti, sakydami „Labai gerai padarei, kad pasakei, papasakok apie tai daugiau“, bet netardykite ir nespauskite.

Pasakoti apie patirtą prievartą labai sunku. Vaikas ar paauglys bijo būti išbartas, nenori liūdinti savo šeimos, jaučia gėdą ir kaltę“, – sako I.Daniūnaitė.

Labai svarbu vaikui ar paaugliui pabrėžti, kad imsitės veiksmų ir kokių – pasitarsite su specialistais, ką daryti, kad jo daugiau neskriaustų. Kai abejojate, ką galėtų reikšti pasikeitęs vaiko elgesys, ir kaip tinkamai reaguoti ar elgtis, pasitarkite su psichologu „Tėvų linijoje“, 8 800 900 12.

Apie seksualinio smurto atvejį prieš vaiką būtina pranešti policijai arba savo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Psichologinė pagalba nukentėjusiems nuo fizinio, seksualinio, emocinio smurto teikiama Paramos vaikams centre, įgyvendinant projektą „Kompleksinė pagalba nuo smurto nukentėjusiems vaikams, smurto liudininkams ir jų šeimoms“, kurį finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kiekvienais metais profesionalią specializuotą ir kompleksinę pagalbą Paramos vaikams centre gauna daugiau kaip 300 žmonių (vaikų ir jų šeimos narių).

Laiku nesuteikus pagalbos, trauminiai išgyvenimai gali persekioti visą gyvenimą. Patyrusiam seksualinį smurtą, dažnai sunku pasitikėti žmonėmis ir kurti santykius, gali būti juntamas bejėgiškumo jausmas, pasibjaurėjimas savo kūnu.

Bandydami išsivaduoti iš šių jausmų jauni žmonės gali pradėti žalotis ar skriausti kitus. Nukentėjusius gali lydėti „paženklinto“, „purvino“, kitokio nei visi žmonės, jausmas, taip pat depresija, įvairios baimės, nerimas, žema savivertė. Laiku ir kokybiškai suteikta pagalba padeda vaikams ir jų šeimoms įveikti patirtą smurto traumą.