Jau beveik mėnesį šalies pieno ūkiai protestuoja prieš mažas supirkimo kainas. Tonos pieno yra išdalinamos žmonėms arba tiesiog išpilamos laukuose, nes pieno supirkimo kaina yra žemiau jo savikainos ir tokia situacija ūkius stumia į bankrotą. Su šia situacija grįžome 20 metų atgal, kai dėl itin sumažintų pieno supirkimo kainų ir nesėkmingų derybų su pieno perdirbimo įmonėmis bei Lietuvos valdžia daugeliui mūsų šalies pieno ūkių grėsė bankrotas. Tuomet mes, ūkininkai, nusprendėme imtis kraštutinių priemonių – blokuoti kelius. Po trijų dienų blokados Vyriausybė skyrė subsidijas pieno sektoriui gelbėti.

Per paskutinius kelis mėnesius žalio pieno supirkimo kaina sumažėjo maždaug penktadaliu ir šalies pieno gamintojai gauna apie 40 procentų mažesnę žalio pieno supirkimo kainą negu Europos Sąjungos vidurkis. Lietuvos ūkininkų sąjunga parengė rezoliuciją, kuria kviečiama nedelsiant reaguoti į kritinę situaciją pieno sektoriuje, įsitraukiant visas valdžios institucijas. Šiandien ūkininkai renkasi į streiką prie Žemės ūkio ministerijos. Puikiai suprantu ūkininkų nerimą. Pats ne vieną dešimtmetį turėjau pieno ūkį.

Todėl negaliu ramiai reaguoti į šią situaciją. Mano prašymu šią savaitę buvo sušauktas Lietuvos savivaldybių asociacijos Žemės valdymo ir kaimo reikalų komiteto posėdis, kuriame aptarta susidariusi padėtis. Komiteto nariams išsakiau ir savo poziciją dėl žemės ūkio ministro išsakytos nuomonės, kad savivaldybės turėtų ieškoti būdų remti pieno ūkius ir pieno sektorių. Tačiau, panašu, kad ministras taip tiesiog bando nusimesti problemą. Savivaldybių galimybės yra ribotos – mes galime keisti ar atleisti nuo žemės mokesčio, pagal teisės aktus skatinti trumpųjų maisto grandinių diegimą, teikti paramą iš savivaldybių kaimo plėtros programos. Tačiau pieno sektoriaus problemų taip neišspręsime, nes šios priemonės yra daugiau simbolinės.

Todėl komitete buvo sutarta parengti kreipimąsi į Vyriausybę ar Žemės ūkio ministeriją, išreiškiant susirūpinimą esama padėtimi ir prašant skirti nacionalinių subsidijų ar ES pagalbą pieno ūkiams. Aš matyčiau net kelis priemonių paketus, kurie padėtų sureguliuoti padėtį Lietuvos pieno ūkių sektoriuje.

Greitos priemonės, kurios dabar yra reikalingos, tai Valstybės biudžeto parama subsidijoms arba Europos Sąjungos parama.

Ilgalaikės priemonės – kurti žemės ūkio subjektų savitarpio pagalbos fondą, keisti Pieno įstatymo teisines normas, kurios leistų ilgalaikių žaliavinio pieno pirkimo−pardavimo sutarčių sureguliavimą ir žaliavinio pieno bei jo produktų kainų reguliavimą sektoriaus krizės metu, taip oligopolinėje rinkoje išvengiant nuostolių perkėlimo pieno gamintojams.

Taip pat būtina skatinti kooperaciją. Lietuvoje nėra nė penktadalio pieno gamintojų, susibūrusių į kooperatyvus, kai Vokietijoje tokių ūkių yra net 80 procentų. Taip pat reikėtų tobulinti Viešųjų pirkimų įstatymą, įteisinti normą, kad viešasis sektorius galėtų ar turėtų pirkti vietinius maisto produktus, taip kuriant trumpąsias maisto grandines ir prisidedant prie vietos ūkininkų produkcijos supirkimo.

Vyriausybė privalo imtis priemonių, kad Lietuvos ūkiai būtų apsaugoti nuo drastiškų kainų svyravimų Rizikų žemės ūkyje tik daugės, o maisto produktai gali tapti strategine preke, kurios mes neturėsime, nes nieko nedarydami ir nepadėdami ūkininkams bei stumdami juos į tokias beviltiškas situacijas, tiesiog sunaikinsime savo žemės ūkį.