Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, galioja gamintojų atsakomybės principas, pagal kurį gamintojas įsipareigoja sunaikinti panaudotas savo gaminių pakuotes. Daugelis Lietuvos verslų šią atsakomybę perduoda specializuotoms įmonėms, užsiimančioms pakuočių tvarkymu, tačiau kainą už paslaugą sumoka vartotojai. Pakuočių naikinimo kaštai įskaičiuojami į produkto kainą, o jeigu pakuotė išmetama netinkamai, vartotojas moka dar kartą už jos sutvarkymą iš mišrių atliekų konteinerių.

Netinkamai išmetę mokame dukart

Teoriškai už pakuočių atliekų tinkamą tvarkymą atsakingi gamintojai ir importuotojai, kurie išleido į rinką supakuotus produktus. Taip veikia atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi sumokėti tas, kas pirmas padarė tas atliekas, ar produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Šis principas taikomas ir pakuočių atliekoms.
„Savame suprantama: kaip į produkto kainą yra įskaičiuota pačios pakuotės kaina, taip įskaičiuoti ir pakuotės tinkamo sutvarkymo kaštai. Taigi pirkdami supakuotą produktą sumokame ir už pakuotės sutvarkymą“, – sako „Žaliojo taško“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė.

Jai pritarė ir Lietuvos aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė bei priminė, kad pagal atliekų tvarkymo įstatymą (ATĮ) įtvirtintą gamintojo bei importuotojo atsakomybės principą už pakuočių, virtusių atliekomis, sutvarkymo finansavimą atsakingi gamintojai ir importuotojai. Gamintojams atstovaujančios licencijuotos organizacijos sumoka savivaldybių parinktų pakuočių atliekų surinkėjų patirtas išlaidas, taip pat padengia surinktų pakuočių atliekų apdorojimo (antrinio rūšiavimo ir perdirbimo) sąnaudas pagal pačių sudarytas sutartis su atliekų tvarkytojais.

„Gyventojams, išrūšiuojantiems šias atliekas į specialiai tam skirtus konteinerius, tokių atliekų tvarkymas nekainuoja. Tačiau akivaizdu, kad kaštai, kuriuos patiria gamintojai, importuotojai, finansuodami atliekų sutvarkymą, yra įtraukiami į supakuotų gaminių kainą, todėl galima sakyti, kad juos netiesiogiai dengia vartotojai, pirkdami supakuotus gaminius“, – aiškino R. Radavičienė.

Verslas perkelia atsakomybę

Pasak A. Burbaitės, įprastai gamintojai ir importuotojai patys savarankiškai pakuočių atliekų tvarkymo nekoordinuoja (tai padaryti būtų sudėtinga, juk gamintojo ar pardavėjo parduodami produktai pasklinda po visą Lietuvą), o pasirenka partnerius – pakuočių atliekų tvarkymo organizacijas, pavyzdžiui, „Žaliąjį tašką“, kuris savo klientams sukoordinuoja visą pakuočių atliekų sutvarkymo procesą. Tai yra finansuoja ir užtikrina pakankamą rūšiavimo konteinerių tinklą, užtikrina, kad rūšiavimo konteineriai būtų laiku ištuštinti, o pakuočių atliekos pasiektų perdirbėjus.

Vienas iš būdų tinkamai tvarkyti įmonės atliekas – perduoti šią užduotį specialistams. Pavyzdžiui, Elektronikos platintojų asociacija (EPA) organizuoja elektronikos atliekų tvarkymą – padeda įmonėms įgyvendinti išplėstinės gamintojų atsakomybės principą. Asociacija atstovauja įmonėms, kurios perduoda savo įsipareigojimą surinkti atliekas ir jas perduoti įgaliotiems tvarkytojams. Perdirbant šias atliekas naudingos medžiagos sugrąžinamos atgal į gamybą, o iš tų, kurios negali būti perdirbtos, išgaunama šiluma panaudojant aplinkai draugiškas technologijas.

„Įmonėms gali būti pernelyg sudėtinga rūpintis saugiu, atsakingu ir tvariu elektronikos atliekų tvarkymu. Pavyzdžiui, didelės įmonės, nors ir turi daugiau finansinių bei kitokių išteklių, tokiai veiklai organizuoti resursus dažniau nukreipia į tiesioginės savo veiklos vykdymą. Dažnai joms patogiau kai kurias savo socialinės atsakomybės funkcijas vykdyti per kolektyviai veikiančias organizacijas“, – sprendimą įvardino EPA vadovas Linas Ivanauskas.

Deja, pasak EPA vadovo L. Ivanausko, ne visi smulkiojo ar vidutinio verslo atstovai, gaminantys ar platinantys elektronikos prietaisus, tai supranta: „Dauguma tų, kurie savo veiklą vykdo per internetines parduotuves ar prekiauja turguose, nedeklaruoja savo veiklos Vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje GPAIS. Vykdant tokius verslus atsirandančios elektronikos atliekos, jų tvarumas užkraunamos skaidriai veikiantiems verslams.“

Rūšiavimas gyventojams nemokamas

Gyventojams rūšiavimo konteineriai ir jų priežiūra papildomai nieko nekainuoja – procesas iš dalies arba visiškai finansuojamas gamintojų ir importuotojų organizacijų. Tai reiškia, kad gyventojai, pirkdami supakuotus produktus, už pakuočių sutvarkymą jau yra sumokėję ir rūšiuodami papildomai už paslaugą nieko nemoka.

„Nerūšiuodami ir naudodami vien mišrių atliekų konteinerius, juos labai greitai pripildome, o už ištuštinimą mokame. Sumokame ir už į mišrių atliekų konteinerį išmestų pakuočių sutvarkymą. Beje, rūšiuoti reikia visas pakuotes, nepaisant jų perdirbimo galimybių. Lietuvoje gyventojai neturi būti perdirbimo ekspertai, tereikia atskirti pakuotes ir jas visas išmesti į rūšiavimo konteinerius“, – apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę kalbėjo A. Burbaitė.

Aplinkos viceministrė pridūrė, kad toks elgesys reiškia, jog didėja mišrių komunalinių atliekų kiekis, už kurio tvarkymą gyventojai moka vietinę rinkliavą savivaldybių nustatyta tvarka. Kuo daugiau gyventojai sugeneruoja atliekų, tuo daugiau jų reikia tvarkyti ir atitinkamai finansuoti iš jų mokamos įmokos.

Vartotojai turėtų stengtis vengti perteklinių pakuočių ir jų atliekų susidarymo. Tas pakuotes, kurių nepavyksta išvengti, reikia tinkamai rūšiuoti (mesti į tam skirtus rūšiavimo konteinerius, depozitines pakuotes pristatyti į taromatus ir pan.), nemesti į mišrių komunalinių atliekų srautą.

„Svarbu ir tai, kad į rūšiavimo konteinerius gyventojai nemestų netinkamų atliekų, nes taip mažinamas atliekų tvarkymo efektyvumas, dėl to gali padidėti atskirų gaminių kainos. Taigi labai svarbu, kad gyventojas į mišrių komunalinių atliekų konteinerius nemestų pakuočių atliekų, taip pat – kad į antrinių žaliavų konteinerius nemestų netinkamų atliekų (maisto, tekstilės, elektroninės įrangos, panaudotų higienos reikmenų ir panašiai)“, – kalbėjo R. Radavičienė.

Kad dabartinė sistema veiktų, reikėtų, jog gyventojai rūšiuotų visas pakuočių atliekas. Laimėtų visi – gyventojai mažiau sukauptų mišrių atliekų, tad ir jų tvarkymas nebrangtų, o pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos gautų daug švaresnes, perdirbti labiau tinkamas pakuočių atliekas ir galėtų įgyvendinti perdirbimo užduotis.

A. Burbaitė sako, kad pakuočių atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje sukurta taikant efektyviausiai veikiančias praktikas Europoje: „Pasirinktas modelis tinkamas Lietuvai ir jį reikėtų stiprinti, ieškant šiandien efektyviausių veiklos sprendimų. Valdžios institucijų darbas čia ypač svarbus. Pakuočių atliekų tvarkymo procese dalyvauja daug suinteresuotųjų pusių: gamintojai ir importuotojai, visos savivaldybės bei jų įsteigtos už atliekų tvarkymą atsakingos institucijos, atliekų surinkėjai, rūšiuotojai, perdirbėjai ir, žinoma, patys gyventojai.“

Specialus projektas „Žaliasis taškas“

Skaitykite daugiau.