Kisinių kaimo bendruomenė įgyvendina projektą  „Avininkystės verslo strategijos plėtra Kisinių kaimo bendruomenėje“. Neseniai bendruomenės nariai dalyvavo tikslinėje kelionėje į Rytų Lietuvą, kurioje susipažino su avininkystės vystymo praktinėmis perspektyvomis bendruomenėje. Įspūdžiais dalijasi Kisinių kaimo bendruomenės pirmininkė Saulė Surplytė.

„Stažuotė prasidėjo jau nuo ankstaus ryto, kuris buvo vėsokas, bet labai gaivus, todėl kelionė autobusu neprailgo ir netrukus jau vaikščiojome po Rytų Lietuvos žemes. Pirmasis susitikimas buvo su vienu rimčiausiu Lietuvoje avininkystės - ekologišku Giedriaus Prakapavičiaus ūkiu. Buvo įdomu klausytis ūkininko pasakojimų, kurie buvo naudingi visapusiškai, kadangi buvome supažindinti ne tik su ūkio nauda bei galimybėmis, bet taip pat nesėkmėmis ir praradimais. Pokalbiui įpusėjus buvome pakviesti į sūrinę, kurioje dvelkia Prancūzijos alpėmis, ragautas avių  bei ožkų sūris sužadino neapsakomus skonio receptorius, sūrių skonis neišpasakytas, o natūralumas ir šviežumas skleidžiasi vos paėmus į rankas. Taigi apsvaiginti įvairiausių sūrių skonių, toliau keliavome po ūkį, kuriame ganosi per 2000 avių, aprodyti įrenginiai atrodė kaip kosminiai laivai t.y. automatizuotos šėryklos, melžyklos bei pieno rezervuarai. Esame labai dėkingi Prakapavičiaus šeimai, kurie dalelytę Prancūzijos sukūrė Lietuvoje.

Kita stažuotės dalis prasitęsė Reškutėnų kaimo bendruomenėje, kurioje buvome labai šiltai sutikti bendruomenės narių, pavaišinti, bet labiausiai įstrigo žmonių nuoširdumas. Reškutėnų bendruomenės pirmininkė papasakojo mus apie bendruomenės veiklą bei vykdomą avininkystės projektą bendruomenėje. Ji atskleidė,  kad bendruomenės nariams buvo išdalintos avys, o pavasarinis prieauglis perduodamas kitiems nariams. Didžiausią nuostabą ir susižavėjimą paliko tai, kad avys buvo valtimis plukdomos į salą anksti pavasarį, o vėlyvą rudenį parplukdomos atgal. Taip daroma tam, kad sala visiškai neužeitų ir ten galėtų perėti retų rūšių paukščiai.

Taip pat neišdildomą įspūdį paliko susitikimas šio krašto Reškutėnų muziejininke, kraštotyrininke Viktorija Lapėniene, kurioje prabyla gyva istorija, o vaikščiojant po muziejų kartu su ja tarsi parbyla ir patys eksponatai. Jos iniciatyva pastatytas tūkstantmečio paminklas patvirtina jos tvirtybę ir šviesumą. Stažuotė Reškutėnuose prasitęsė su medžio drožėju, menininku A. Jakštu, kurio dvasia gyva jo visuose kūriniuose, kurių didingumas pranoksta didžiausius statinius, atrodo lyg ne žmogaus rankomis tai sukurta, o dievybių galios čia įprasmintos. Jo kova už lietuvybę, dvasingumas, pasiryžimas, kova įkvepia iki sielos gelmių net ir mane, kai kova už lietuvybę man nežinoma ir nepatirta.

Stažuotės metu aplankyti Sirvetos ir Aukštaitijos nacionaliniai parkai nustebino naujai įrengtais lankytojų centrais, kuriuose atsiskleidžia to krašto istorija, gamta net ir mitologija. Krašto pažinimui pasitelktos ne tik vaizdinės medžiagos: stendai, bet ir informacija ant sienų, langų rėmuose, pasitelkiant įvairias priemones kaip medžių lapus, akvalangus ir net mitologinius pasakojimus. Įspūdį paliko ir sudaryti maršrutai įvairioms transporto priemonėms. Aplankyti piliakalniai tik patvirtina lietuvių didingumą, atsiveriantys vaizdai užgniaužia kvapą, įkvėptas oro gurkšnis suteikia sparnus. Vaikščiojimas po miškus, kur slėpėsi partizanai nukelia ne taip senus istorijos vingius menančius laikus, bet likusi dvasia pakeri net tuos, kuriems šie istorijos vingiai žinomi tik iš vadovėlių. Neapsakomo gražumo kraštas, kerintis savo gamta, istorija, bet ir mitologija, o pasisemtas vanduo iš šaltinių suteiks energijos ilgam.

Taigi, stažuotė buvo įspūdinga tiek pažinimu, tiek patirties pasisėmimu. Susitikta ne su vienu ūkininku turinčiu avininkystės ūkius, kurie šiltai mus sutiko, pasidalino patirtimi.“ 

Kelionės akimirkos - Saulės Surplytės nuotraukose: