Nuoširdus darbas treniruotėse, negailimas laikas ir atsidavimas Gargždų sportinių šokių kolektyvo „Rolina“ šokėjams atsiperka džiuginančiomis pergalėmis ir smagiomis akimirkomis.

Šokių kolektyvo „Rolina“ trenerė Irina Berankienė gali didžiuotis ne vienu išaugintu talentu. Gargždus bei „Roliną“ pavydėtinomis pergalėmis garsina ir gargždiškiai Areta Šeškaitė (16 m.) ir Einoras Degutis (15 m.) bei kaunietė Gabrielė Siriūnaitė (19 m.) ir gargždiškis Vilius Jakas (19 m.).

Kaip susidomėjote sportiniais šokiais?

Areta: Susidomėjau radusi lankstinuką. Jį parodžiau mamai, kuri mane ir nuvedė į šokius. Tuomet buvau aštuonerių.

Einoras: Pirma šokius lankyti pradėjo sesė. Nors visiškai nenorėjau, mama nuvedė ir mane. Pradėjau ketverių su puse ir jau eina dvylikti metai, kai šoku. Gerai, kad mama nuvedė (šypsosi).

Gabrielė: Šoku trylikti metai. Mane taip pat, kai buvau septynerių, atvedė mama. Vilius šokti pradėjo devynerių.

Kas šiuose šokiuose jus žavi ir, atvirkščiai – kelia sunkumų?

Einoras: Sunku tai, jog reikia labai didelio fizinio pasiruošimo. Daug ką tenka paaukoti – laiką, draugus.

Areta: Krūviai yra labai dideli, reikia geros sveikatos. Kartais ir mokyklą reikia aukoti, nes dažnai būna, kad pamokų metu vyksta varžybos arba tenka vykti į treniruotes Kaune. Treniruojamės kiekvieną dieną.

Gabrielė: Man sunkiausia išlaikyti stabilumą, kad visus metus būtum aukštos fizinės formos. Kartais ateina ne tik fizinis, bet ir psichologinis nuovargis, kada pavargsti nuo savęs ir partnerio.

Iš šalies žmonėms atrodo, kad tai nėra fiziškai sunkus užsiėmimas. Tačiau atlaikyti mūsų stovyklos krūvį, ne bet kas galėtų. Aš jaučiuosi tvirtesnė už kai kuriuos savo kursiokus.

Areta: Kitiems viskas atrodo lengviau. Kartais draugai net paklausia, ar bent pavargstu šokdama ar visai ne...

Gabrielė: Yra ir gražioji šokių pusė: mergaitės – su šukuosenomis, gražiais rūbais, vaikinai – su frakais. Tai atperka sunkumus. Ir tos akimirkos, kai stovi ant pakylos, skamba Lietuvos himnas, kai visi tau ploja, fotografuoja. Būna, kad po finalo ne pavargsti, o pasikrauni kitų žmonių emocijomis, kuriems patinka tai, ką tu darai.

Nebūna dienų, kai norisi viską mesti?

Areta: Man taip būna dėl labai didelio nuovargio. Bet turi su savimi susitarti.

Einoras: Man – nelabai. Atrodo grįšiu, pailsėsiu ir vėl eisiu.

Gabrielė: Buvo etapas, kada norėjosi taip padaryti, nes reikėjo sugalvoti, kaip derinti mokslus ir šokius. Aš mokausi tarptautinio verslo administravimo specialybės, O Vilius – sportinių šokių.

Su partneriais praleidžiate labai daug laiko. Ar nenutinka taip, kad nebegalite vienas į kitą žiūrėti?

Areta ir Einoras: Būna (juokiasi).

Gabrielė: Nesutikčiau. Prieš tai turėjau ne vieną partnerį, tai to pasitaikydavo. Bet Vilius, matyt, yra tinkamas partneris.

Einoras: Mes turbūt dar nepriaugome iki to (šypsosi).

Areta: Visko pasitaiko. Ir pykstamės, ir taikomos, bet pykčiai būna trumpalaikiai.

Gabrielė: Aplinkiniai dažnai klausia, ar nedraugaujame, nes kartu tenka praleisti labai daug laiko. Bet mes esame labiau kaip brolis su sese. Priešingu atveju būtų sunku dirbti. Esame kaip šeima, bet asmeniniai gyvenimai yra asmeniniai.

Kaip artimieji vertina Jūsų užsiėmimą?

Einoras: Palaiko, ypač tėtis.

Gabrielė: Šeima palaiko. Reikia visokeriopo palaikymo, nes tai, visų pirma, yra brangus sportas. Antra, artimieji labai padeda išgyventi varžybas, kurių metu būna didelė įtampa, stresas. O pasiguosti gali nebent tarpusavy. Sužinoję rezultatus puolame skambinti šeimai: „Mama, mes finale!“. Pasiekus pergalę, pirmas skambutis, jei šalia nėra vadovės, būna jai, antras – mamai.

Prie artimųjų priskirčiau ir draugus. Šokėjams ir visiems sportininkams, manau, yra sunku su draugais. Ryšio norisi, tačiau draugai turi būti labai supratingi. Jie turi suprasti, kad nebus vakarėlių, labai daug ką tenka praleisti, skirti mažiau dėmesio.

Areta: Dažnai net savaitgaliais draugams nėra laiko.

Kokiais didžiausiais pasiekimais galite pasigirti?

Areta: Lietuvos jaunimo Lotynų Amerikos šokių čempionate užėmėme ketvirtą vietą, o standartinių šokių – penktą. Spalio mėnesį važiuosime į pasaulio čempionatą, kuris vyks Rusijoje.

Gabrielė: Su Viliumi esame Lietuvos jaunimo iki 21 m. čempionai. Toje pačioje grupėje pasaulyje – treti. Pirmi metai, kaip esame suaugusiųjų grupėje, ir jau papuolėme į pasaulio top porų penkiasdešimtuką.

Kokios savybės būtinos geram šokėjui?

Einoras: Partneriai turi pasitikėti vienas kitu. Taip pat turi tikėti savimi, kad tu esi geriausias.

Areta: Manau, ryžtas, užsidegimas. Reikalinga ir charizma.

Gabrielė: Ko trūksta, kad poros pasiektų rezultatų? Žmogaus, kuris visada stovėtų šalia. Poros, kaip ir mes su Viliumi, užauga, visur pradeda važinėti vieni. Varžybos yra tikrai sunkus metas, kada tu turi parodyti viską, ką esi padaręs geriausio. Viską turi atlaikyti. Ir save ne visada iš šalies matai. O vadovė aukoja labai didelę savo laiko dalį, kad važiuotų kartu su mumis į varžybas, papurkštų laku, palaikytų už rankos... Nes tai yra labai svarbu. Kad ir kokio aukšto lygio sportininkas būtum, vienas nieko nepasieksi.

Kokių ateities planų turite? Ar ją ketinate sieti su šokiais?

Areta: Dar negalvoju apie ateitį. Kas geriau seksis, tą ir rinksiuosi. Bet, aišku, neapleidžiu mokslų (Areta ir Einoras yra Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos dešimtokai – aut. pastaba).

Einoras: Aš gyvenimą galvoju sieti su šokiais. Šokti žadu dar ilgai, o paskui galbūt dirbsiu treneriu.

Gabrielė: Tiesiog tobulėti, kuo greičiau ir kuo daugiau.

Asmeninio archyvo nuotraukos: