Š. m. liepos 3 d. 13.20 val. Sendvario seniūnijos Lūžų kapinėse vyks Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, kultūrininko, bibliofilo, tautosakininko Jono Birškaus minėjimas.

     Minėjime dalyvaus kunigas Liudas Fetingis, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. Silva Pocytė, VU komunikacijos fakulteto profesorius habil. dr. Domas Kaunas.

     Lūžų kapinėse vyks J. Birškaus biografinės lentelės atidengimas ir šventinimas, bus prisimenamas jo gyvenimas ir veikla, krašto muzikinius kūrinius kanklėmis atliks J. Kavaliauskas.

     Minėjimo tęsinys – seniūnijoje Slengiuose, Saulės g. 1 prie arbatos puodelio.

     Jonas Birškus (1870−1959) gimė ir gyveno Sudmantuose (Mozūruose, vok. Masuhren-Jacob). Mokėsi Klaipėdos Senamiesčio berniukų vidurinėje mokykloje. Bibliofilas, Prūsijos Lietuvos visuomenės veikėjas, iki 1944 m. ūkininkavo Sudmantuose, palaidotas Lūžų kapinėse.

     1895 m. buvo Klaipėdos apskrities lietuvių deputatų rinkimo į Vokietijos reichstagą ir Prūsijos landtagą komiteto narys, akcijos dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas visuomeninio komiteto narys. 1904−1905 m. – kultūrinės draugijos „Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose" sekretorius, 1913 m. – Kristijono Donelaičio 200-ųjų gimimo metinių minėjimo komiteto narys, aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m., J. Birškus su šeima buvo deportuotas į Rusijos gilumą, į gimtinę sugrįžo po kelerių metų.

     Po Pirmojo pasaulinio karo J. Birškus buvo išrinktas į Prūsų lietuvių tautos tarybą. J. Birškus buvo aktyvus 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos dalyvis, tų pačių metų vasario 15 d. tapo pirmosios Klaipėdos krašto direktorijos nariu.

     1923−1939 m. laikotarpiu dirbo Dirvupių valsčiaus viršaičiu, buvo Žemės ūkio rūmų, Klaipėdos Šv. Jokūbo laukininkų bažnyčios, apskrities bažnytinio sinodo, kultūros, švietimo ir labdaros draugijos „Sandora" narys. Už nuopelnus valstybei Lietuvos vyriausybės 1928 m. apdovanotas 4-ojo laipsnio Gedimino ordinu.

     J. Birškus turėjo sukaupęs turtingą lietuviškų ir lituanistinių leidinių įvairiomis Europos kalbomis asmeninę biblioteką, kuria naudojosi žurnalistai, tyrėjai, parodų rengėjai.

     Domas Kaunas knygoje „Donelaičio žemės knygiai" (Vilnius, 1993) p. 245 rašo:

     J. Birškus vaikų neturėjo, todėl sielojosi dėl savo bibliotekos likimo. Nenorėjo jis, kad ji būtų lengvabūdiškai parduota. Taip pat sielojosi, kad iš jaunųjų klaipėdiškių neatsirado nė vieno, kuris studijuotų prūsų ir Mažosios Lietuvos istoriją. Jeigu būtų toks atsiradęs, neabejoju, kad tam būtų jis užrašęs po mirties savo surinktą biblioteką.