Sausio 13-osios metinės – jau 25-osios. Gera proga ne tik įvertinti, kas tada buvo apginta, bet ir apmąstyti, kas per tą ketvirtį amžiaus buvo sukurta ir įtvirtinta. Sutinku ir su tais, kurie siūlytų aptarti ir klaidas bei neteisybes. Tikrai visko buvo. Bet svarbiausia, kad BUVO!

Jei sausio 13-ąją nebūtų apginta Lietuvos nepriklausomybė, turbūt būtų išlikusi ir Sovietų Sąjungos imperija. Lietuvos jaunuoliai šiandien nesvarstytų, ar eiti į Lietuvos kariuomenę savanoriais, ar tiesiog laukti – pašauks ar nepašauks. Lietuvos jaunuoliai šiandien privalomai kariautų keistą karą Sirijoje ar dar kur kitur, malšintų Kremliui nepaklūstančias tautas Rytų Ukrainoje, Padniestrėje, Abchazijoje...

Daug galima ir būtina rašyti apie tas sausio dienas ir naktis. Labai daug jau parašyta. Bet niekada nebus per daug rašyti ir kurti apie tų sausio naktų žmones.

Kremliaus vadovas M. Gorbačiovas jau sausio pradžioje inicijavo rusakalbių organizacijos „Jedinstvo“ mitingus, streikus ir kitas akcijas, ultimatumu pareikalavo, kad Parlamentas atšauktų sprendimą dėl Nepriklausomybės paskelbimo. Šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių atsakė masiniais susibūrimais prie Parlamento, televizijos bokšto ir kitose vietose.

M. Gorbačiovas metė paskutinį imperijos kozirį – į Vilnių atsiuntė 100 tankų, 30 lėktuvų su oro desantininkais. Bet žmonės neišsibėgiojo. Visi stovėjo. Dainos žodžiai „Stovėk, kaip stovi Laisvė“ tapo pagrindiniu tautos elgesio motyvu. Kraujo galėjo būti daug. Komunistai nužudė 14, bet sausio naktų žmonės stovėjo. Tai buvo jėga, nuo kurios urgzdami pasitraukė tankai ir desantininkai.

Vienas draugas kažkada man sakė: „Budėdami prie Parlamento, mes išsaugojome Jūsų, visų Neprikalusomybės Akto signatarų, gyvybes“. Taip, tai tiesa, Parlamento rūmuose buvome visi signatarai. Dirbome visą naktį. Suteikėme įgaliojimus S. Lozoraičiui atstovauti Lietuvai užsienyje. A. Saudargą, tuo metu buvusį Varšuvoje, įpareigojome kurti Vyriausybę užsienyje. Tik tekant saulei patvirtinome naują Premjerą, vietoje nežinia kur dingusio, o tikriau pabėgusio, A. Šimėno. Kreipėmės į visas valstybes dėl SSSR karinių veiksmų Lietuvoje.

Skubėjome, nes buvome tikri, kad mus atakuos. Neturėjome ginklų, tik dujokaukes. Išlikti atakos metu vilčių nebuvo. Desperatiškai ieškojau kontakto su žmona ir 3 vaikais, kurie buvo mano pusbrolio vestuvėse Šiauliuose. Norėjosi dar ką nors pasakyti... Pakalbėti pavyko tik sausio 13-osios vakare.

Viskas buvo aprimę, bet tūkstančiai žmonių vis dar stovėjo prie laužų. Pavargę ir išdidūs. Apgynę ne tik signatarus. Sausio žmonės, apgynę Lietuvą.