Klaipėdos rajono mokyklų bibliotekininkai prisideda prie knygų skaitymo skatinimo iniciatyvų ir bendradarbiaudami su naujienų portalo „Mano Gargždai" kolektyvu ragina mokinius, mokytojus ir visą bendruomenę skaityti ir dalintis savo įspūdžiais, patirtimi parašant nuomonę, atsiliepimą apie perskaitytą knygą svetainės rubrikoje „Dalinuosi".

     Šį kartą mintimis apie Mindaugo Milinio knygą „Partizanas" dalinasi Rima Čeliauskaitė (Knygoholikė).

     Kai mano senelis buvo paimtas į sovietinę armiją ir išžygiavo Berlyno link, jaunesnysis brolis išėjo į mišką. Po karo senelis su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą, o jaunėlis žuvo, kulkai pataikius į granatą prie diržo, kai miško bunkerį atrado ir užpuolė rusai. Turbūt nereikia sakyti, kad gerbiu rašytojus, kurie imasi aprašyti šį Lietuvos istorijos tarpsnį – kaip padarė Mindaugas Milinis knygoje „Partizanas".

     Mano tėvas, kuriam daviau paskaityti šį romaną, apskritai priėmė jį labai asmeniškai: sako, ten (knygoje) gal ir apie Stasį rašoma... (Susipažinkit – Stasys, mano senelio brolis, partizanas, palaidojimo vieta nežinoma). Mat romano veiksmo vieta: Klaipėdos kraštas, Tauragė, Švėkšna (būtent ten, kur ir gyveno mano senelio šeima ir kovojo jo brolis), neva, sakoma, ir jų būry kažkoks vokietis buvęs. Gal tas pats – iš knygos.

     Na, ir atidėjus asmeniškumus, toliau apie knygą. M. Milinis romane rašo apie laisvės kovas Lietuvoje pokariu. Čia yra du pagrindiniai veikėjai – Liudas, lietuvis berniokas, ūkininko sūnus, ir Dovas, kilmės nuo Vokietijai priklausiusios Tilžės, Vermachto šaulys, karui pasibaigus prisijungęs prie Lietuvos partizanų.

     Tiesą sakant, pirmuoju skyriumi nusivyliau – toks įspūdis, kad jis parašytas paskutinę naktį prieš atiduodant knygą į spaustuvę. Kalba negyva, dirbtinė, palikta elementariausių klaidų: mažoji raidė po taško, sumaišyti veikėjų vardai. Kai pradėjau skaityti pirmuosius puslapius, pagalvojau: ot tai tau, bus antroji „Šiaurės Sachara" (Roko Flick knyga apie Kuršių Neriją – puiki tema, bet parašyta siaubingai)...

     Bet paskui situacija pagerėjo, pažadu – jei ištversit pirmą skyrių, toliau pasidarys geriau. Kalba sklandi ir gyva, dialogai tikroviški, daug įvykių ir veiksmo: susišaudymų, pasalų, tardymų ir pan. Trileris toks, sakyčiau.

„Tada enkavėdistai parbloškė merginą ant grindų, vienas atsisėdo jai ant galvos, kitas – ant kojų.

- Aš pats, reikia ir man pasimankštinti, – sustabdė juos papulkininkis ir, priėjęs prie Feigelsono, paėmė jam iš rankų guminę lazdą. Tada pasilenkė, perbraukė pirštais Anelei per nugarą, paplekšnojo per sėdmenis. – Gražuolė. Gaila bjauroti tokį grožį, mielai kitokiu būdu su tavimi pabendraučiau, bet neturiu kitos išeities.

Papulkininkis pasispjaudė delnus, tvirčiau suėmė bananą ir užsimojo.

– Palaukite! – suriko Liudas. – Palaukite! Stokite, nemuškite! Pasakysiu, kur Montės stovykla. Viską pasakysiu, tik nekankinkite jos!

– Maladec! Seniai taip reikėjo. Klok! – paragino prie stalo grįžęs papulkininkis."

     Gal tik siužetui priekaištų turiu – labai jau fragmentiškas. Ypač Liudo siužetinė linija jau tokia skylėta, kad su juo apskritai neaiškus reikalas. Kitas dalykas – Dovo linija. Ji ne tik aiškesnė, bet ties ja ir geriau padirbėta. Įdomesnė priešistorė (Dovas – vokiečių armijos karys), sentimentalus, jausmingas tikslas – Dovo šeima liko vokiečiams priklausiusiose žemėse, kurias užėmė sovietinė armija, ir Dovas siekia surasti savo šeimą bet kokia kaina.

     Apskritai, rašytojas neblogai padirbėjo su to laikmečio istorine atmosfera: jis rašo ne tik apie partizanus, bet ir apie Klaipėdos kraštą, tragišką šio krašto istoriją, pasekmes, praėjus per šį kraštą sovietinei armijai, pamini vilko vaikus, persikelia į lietuviškus miškus, miestelius ir kaimus. Manau, kad M. Milinis rėmėsi istorine medžiaga ir atliko nemažą darbą.

     Personažai sukurti gerai – daug ir skirtingų, gerai apibrėžtais charakteriais. O jų tikrai daug: partizanai, kaimiečiai, stribai, „milicininkai", vokiečių armijos likučiai, nusėdę lietuviškuose miškuose. Apibendrinant, tikrai neblogas romanas – tirštas, dinamiškas, įdomus ir tikroviškas.

     Neseniai su malonumu žiūrėjau kelias lenkų istorinio serialo „Šlovės dienos" serijas. M. Milinio knygos epizodiškumas, taip pat personažų ir įvykių gausa pakišo mintį: o ką, ponai „kinošnikai", gal jau laikas lietuviškam patriotiniam serialui?.. Štai, siūlau – puiki medžiaga scenarijui.

     Norite pasidalinti įžvalgomis apie savo perskaitytą knygą? Atsiliepimus siųskite el.paštu ir juos publikuosime rubrikoje „Dalinuosi".