Antradienį, gruodžio 13 dieną, 90-ąjį jubiliejų minėjusį Baičių kaimo gyventoją Kazimierą Vengalį sveikino Klaipėdos rajono vicemerė Rūta Cirtautaitė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė, Dovilų seniūnijos seniūnės padėjėjas Benediktas Duotas ir Baičių kaimo seniūnaitė Antanina Balsienė.

Puiki Kazimiero išvaizda, šviesus protas ir humoro jausmas privertė vicemerę Rūtą Cirtautaitę net suabejoti, ar tikrai Kazimierui 90 metų, o ir pats Kazimieras sakė niekada negalvojęs, kad gali sulaukti tokio amžiaus.

Kazimieras užaugo Pažvelsio kaime 3 vaikų šeimoje, turėjo jaunesnius brolį ir seserį, kuriuos jau pragyveno. Kazimiero tėvas buvo klumpadirbys. Šio amato išmoko ir pats Kazimieras. Jam teko 5 metus tarnauti armijoje – nuo 1945 iki 1950 metų. Po tarnybos persikėlė į Priekulę, kur apsigyveno žmonos Liucijos kaimynystėje: viename trobos gale gyveno Liucija su šeima, o kitame gale – Kazimieras. 7 metais jaunesnė Liucija – pirmoji ir vienintelė Kazimiero meilė.

„Auksinė mano žmona, visada mylėjome ir tebemylime vienas kitą, kasdien Dievui už ją dėkoju“, – glausdamas žmoną kalbėjo Kazimieras. Ir iš tiesų buvo matyti, kad meilė jų šeimoje nėra tik gražus žodis – švelnūs žvilgsniai, prisilietimai, panašus humoro jausmas ir meilės prisipažinimai – visa tai liudija, kad šeima gyvena meilėje ir darnoje.

Apie tai pasakojo ir Liucija: „Niekada gyvenime nesame susipykę, būna, pasiginčijame, kaip daryti vieną ar kitą darbą, bet nesame iškeikę vienas kito ar durimis trenkę, tie mūsų maži ginčai − kaip pasikalbėjimas“. Jau 65 metus santuokoje gyvenantys Kazimieras ir Liucija Vengaliai – tvirtos ir laimingos šeimos pavyzdys.

Liucija dirbdavo fermoje, Kazimieras atlikdavo įvairius ūkio darbus, dirbo statybose. 10 metų Kazmieras padėjo kunigui J. Paulauskui kalėdoti. 1973 metais Vengaliai pasistatė namą ir persikėlė į Baičių kaimą. Ūkiškai gyvendami, augindami gyvulius, sunkiai dirbdami, kartu jie dorai užaugino net 5 vaikus. Vyriausioji dukra – Liucija, kaip ir mama, o jauniausias sūnus – Kazimieras pavadintas tėvo vardu. Taip pat jie turi dukrą Rūtą bei dvynius – Virginiją ir Ričardą.

Senoliai jau ir suskaičiuoti negali, kiek turi anūkų, proanūkių ir proproanūkių – kai visi susirenka, sunku namuose sutilpti, nes jų jau gerokai per 30. Tik visai šeimai kartu susėsti prie stalo ne visada pavyksta. Kaip ir daugelį Lietuvoje juos palietė emigracija – yra išvykusių į Angliją, Norvegiją, net tolimąją Kanadą.

Jau keleri metai kartu su senoliais gyvena ir jų sūnus Ričardas su žmona Adele. Jie gražina sodybą, padeda tėvams tvarkytis namie, prižiūri ūkį, kuriame likę apie 30 vištų ir gražuolis kalakutas. Adelė Liuciją su Kazimieru ir pas gydytojus nuveža, ir skaniais patiekalais palepina. Kazimieras švelnių žodžių marčiai negaili: „nuostabi martelė mūsų, labai skaniai gamina, lepina mus, padeda, tikrai auksinė“.

Atrodo, taip ir gyvena jie taikoje ir darnoje – padėdami vieni kitiems, negailėdami gerų žodžių, kiekvieną svečią sutikdami kaip draugą.  

Sūnus Ričardas juokiasi: „Tėtis toks energingas, kad pats ir malkų, jei reikia, parsineša, net kaimynai juokais pyksta, ko leidžiu tėčiui dirbti“. Kazimieras prisipažįsta, nors ir sukako 90 metų, jėgos ne kaip jaunystėje, tačiau be darbo sėdėti – ne jam.

„Gaila, kad sniego nėra, tai bent nukasčiau, o dabar tik krosnį kuriu, malkų parsinešu. Vasarą daugiau yra ką veikti – žolę pjaunu, malkas pjaunu, kapoju, kai ateina metas, ir bulves kasame, daržus prisižiūrime“, – vardija Kazimieras, kuriam smulkūs ūkio darbai – vienas malonumas. Stebina ir tai, kad stiprios sveikatos senoliai vaistų nevartoja, tik vitaminus. Abu mėgsta skaityti vietinę spaudą, o Liucijai tam net akinių nereikia.

Taip ir gyvena Kazimieras ir Liucija Vengaliai meilėje ir darnoje kartu su sūnumi Ričardu ir marčia Adele. Ramus, darbštus, šviesaus proto ir geros širdies 90-metis Kazimieras kartu su Liucija tikisi ir toliau gyventi vienas kitą mylėdami, pajuokaudami ir metų neskaičiuodami.