91 metų Endriejavo gyventojai Stanislavai Grauslienei energijos netrūksta – kaip pati sako, dar vaikšto, kambarius susitvarko ir valgyti išsiverda. 10 vaikų pagimdžiusi moteris nuobodžiauti nepratusi. Tiesiog nebuvo kada. Nors gyvenimas ją apdovanojo gausia šeima, skaudžių likimo smūgių taip pat nepagailėjo.

Pirmasis vyras buvo nužudytas

S. Grauslienė gimė 1923 metais Kapstatų kaime, Endriejavo seniūnijoje. Ten ir užaugo. Vėliau ištekėjo ir pradėjo kurti savo gyvenimą.

Su pirmuoju vyru S. Grauslienė išgyveno 11 metų, susilaukė 5 vaikų, tačiau vienas mirė dar mažas. Deja, jos laukė dar vienas skaudus smūgis – sutuoktinį miške nušovė stribai. Moteris liko su trimis vaikai, o ketvirtojo laukėsi.

Senolė mena, kad laikas, žuvus vyrui, buvo nelengvas. Trejus metus jai talkino pasamdyta tarnaitė. Tačiau dar sunkiau buvo pamiršti skaudžius prisiminimus. Ji pasakojo nebegalėjusi užmigti: pro langus vaidendavosi stribų kepurės, atrodydavo, jog girdi jų žingsnius.

Kaip teigė moteris, naujas gyvenimas prasidėjo jai susituokus su antruoju vyru.

„Reikėjo arklius valdyti, žemę dirbti, o vienai visko neįmanoma padaryti. „Susiženijom“ ir vėl pradėjo birti vaikai“, – kalbėjo S. Grauslienė.

Su antruoju vyru, su kuriuo tebegyvena iki šiol, Stanislava susilaukė penkių vaikų.

„62 metai gyvename bendrai. Kai kėlė kolūkius, nusipirkome namą ir čia gyvename lig pat šiol“, – pasakojo endriejaviškė.

Deja, iš dešimties pagimdytų vaikų keturis S. Grauslienei jau teko palaidoti. Tačiau ji gali pasigirti gausiu būriu anūkų – jų turi net 22. Be to, ji suskaičiavo turinti ir 11 proanūkių.

Kaime buvo linksma gyventi

Paklausta, kokias atsimena Endriejavo apylinkes, kai buvo jauna, S. Grauslienė pabrėžė, kad anuomet kaime buvo linksma gyventi.

„Kiekvieną sekmadienį ėjome į bažnyčią. Po mišių žiemą mokyklos salėje vykdavo šokiai. O vasarą – gegužinės. Koks būdavo kaimas! Bet ir žmonių daug kaimuose gyveno. Ūkininkai turėjo vaikius, mergas... Mano brolis ir tėvas mokėjo groti. Būdavo vis paprašys vaikinai šventą vakarą: „Susilekiam pasišokti“, – prisimena S. Grauslienė.

Ji pasakojo, kad tada visi greitai nudirbdavo reikiamus darbus ir susirinkdavo pasilinksminti.

„Dabar neišgirsi, kad kas dainuotų kaime. Sakytų, kad jau „sublūdai“. Net ir susiėjimuose būna daugiau kalbų, o ne dainų. Toks dabar laikotarpis yra. Visi linksmieji žmonės suėjo į miestus. To neužtenka, dar ir į užsienį kiti yra išvažiavę“, – svarstė senolė ir pridūrė, kad dabar visur belikę tik seni žmonės ir vaikai.

Vaikai auga patys

S. Grauslienė pamena ir karo negandas, kurias šeima iškentė kaime ir Lietuvos nepaliko, nors, kaip teigė moteris, daug kaimynų tuomet buvo pabėgę į Vokietiją.

„Mokykla buvo didelė, bet per karą ją sudegino. Daug namų išdegino: ir mokyklą, ir bažnyčią. Ėjo sviediniai – taikė vis į Klaipėdą. Aš maniau, kad toj Klaipėdoj neliks nė vieno buto“, – sakė S. Grauslienė.

S. Grauslienė baigė keturias klases. Aštuonerius metus moteriai yra tekę dirbti melžėja, vėliau nebuvo kada. O Stanislavos vyras visą gyvenimą dirbo kolūkyje.

Paprašyta išduoti vaikų auklėjimo paslaptį, daugiavaikė motina ima kvatotis: „Auklėti vaikų nereikia, juk jie patys auga“.

Ji pastebi, kad dabar daug kas yra lengviau. Pabrėžia, jog anksčiau nebuvo sauskelnių, tik vystyklai, kuriuos reikėjo plauti. Ir tai darė visos: net garbios ponios.

„Nebuvo ir drabužių daug. Būdavo vienai mergaitei nupirksi ką, išaugus pataisysi, persiųsi ir kitos nešios“, – patikino S. Grauslienė.

Stanislavos Grauslienės prisiminimai – vaizdo įraše:

S. Grauslienė didžiuojasi ne vienu apdovanojimu. Vienas jų – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, šių metų balandžio mėnesį gautas tiesiai iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų. Juo buvo apdovanotos moterys, išauginusios ir gerai išauklėjusios daugiau nei 7 vaikus. Apdovanojimai – nuotraukų galerijoje: