Augdami vaikai patiria įvairių netekčių. Ar tai būtų mylimo augintinio, artimo žmogaus mirtis, prarastas draugas ar tėvų skyrybos – visa tai stipriai paveikia vaiką. Mylintys tėvai pastebi nerimą keliančių simptomų, pasikeitusį vaiko elgesį ir natūraliai iškyla klausimų, kaip tinkamai reaguoti tokiais atvejais, ar reikia sunerimti, kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos, o gal tai normalu ir vaikas pats susitvarkys.

Kai vaikas gedi, jam reikia paramos. Netekties atveju vaikas išgyvena stiprius jausmus (liūdesį, pyktį, kaltę, gėdą), todėl labai svarbu tėveliams patiems nepanikuoti, neišsigąsti stiprių vaiko reakcijų. Negalima nurodinėti, ką jis turi jausti ar skirstyti jausmus į gerus ir blogus, sakyti, ką turi jausti ir kiek tas jausmas turi trukti. Dažniausiai šie jausmai būna nesąmoningi ir juos vaikas išlieja ant artimųjų (pvz., pyktį). Tokiu atveju nereikia jų neigti ir slopinti. Suaugusieji turėtų parodyti vaikui, kad visada yra pasiruošę jį išklausyti, įtraukti vaiką į šeimos gedėjimą, kad jis nesijaustų vienišas su savo jausmais, kad jaustų bendrumą su kitais. Kartais svarbiau vaiką apkabinti, laikyti jo ranką, palaikyti su juo fizinį kontaktą, nei ką nors kalbėti.

Kada reikėtų sunerimti?

Tėveliai turėtų žinoti, kad gedėjimas atima daug laiko ir energijos. Visiškai normalu, kad vaikas tampa jautresnis, verkia, jam gali būti sunku susikaupti, gali būti nuolat išsiblaškęs. Reikėtų sukurti saugią aplinką, padėti vaikui susidaryti darbų sąrašą, su jaunesniais vaikais nusipiešti paveikslėlius. Kai kurie vaikai gali pasinerti į knygų ar žaidimų pasaulį. Pasitaiko, kad vaikams būna sunku keltis rytais, gali sulėtėti jo kalba, judesiai, trūkti jėgų, sumažėti motyvacija ką nors daryti. Kai kurie vaikai pradeda daug valgyti, kad užpildytų tuštumos jausmą, o kai kuriems dingsta apetitas. Kartais pradedama skųstis pilvo, galvos skausmais, šlapintis į lovą ir kt. Jei po netekties praėjus 3-4 savaitėms vaikas vis dar nepradeda persitvarkyti, atsistatyti ir po truputį grįžti į normalų gyvenimą, reiktų pasikonsultuoti su specialistais.

Tikriausiai dažniausias tėvų klausimas būna „Kaip kalbėtis su vaiku apie netektį?“. Vaikui apie netektį turėtų pasakyti jam artimas žmogus, tas, kuriuo vaikas pasitiki. Kalbant būtina užtikrinti, kad jis nėra vienišas, priglausti, kad jis jaustų palaikymą. Svarbiausia negalima vaikui meluoti ar išsisukinėti, vengti pokalbio apie netektį. Reikia padrąsinti jį kalbėtis apie mirusį žmogų, dalytis prisiminimais apie jį, skatinti, kad vaikas kalbėtų apie savo jausmus. Su vaiku, kuriam ne daugiau kaip 7–8 m., apie netektį reikėtų kalbėtis ypač atsargiai, nes tokio amžiaus vaikams būdingas „stebuklinis mąstymas“. Vaikai tiki fantazijomis, nuolat laukia stebuklų ir tiki, kad jie tikrai vyksta, suteikia daug galios savo mintims. 4–5 metų vaikas gali išgyventi stiprų kaltės jausmą, nes jausis atsakingas arba gali pradėti tikėti, kad tai gresia ir jam, todėl reikia jį užtikrinti, kad tai su juo visai nesusiję. Svarbu paaiškinti, kad mirtis yra tikra ir galutinė, būti atviram, o jei atsakymai į užduotus klausimus nežinomi, pasakyti, kad to nežinai.

Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvieno vaiko raida individuali, savita, tačiau yra dėsningumų, apie kuriuos tėvai, dažniausiai, nežino. Psichologas, kaip specialistas, turi specialių žinių, kas būdinga skirtingų amžiaus tarpsnių vaikams, kaip jie išgyvena netektį, koks būna gedėjimo procesas. Tai gali būti: jausmas, kad tave paliko, savęs kaltinimas, baimė, kontrolės praradimas, jausmas, kad esi išduotas, poreikis pasirūpinti tėvais ir kt. Dažnai vaikai turi susiformavusius įsitikinimus, kad liūdesį, pyktį, gėdos jausmus reikia užgniaužti ir nustumti. Psichologas įvertina, kuo vaikas gyvena, kokie rūpesčiai jį slegia, kaip jis sugeba reikšti jausmus, kokios tėvų reakcijos ir pan.

Dažniausiai vaikai nemoka gedėti ir neretai yra sutrikę dėl įvairiausių su tuo susijusių jausmų. Tiek tėvų, tiek psichologo uždavinys palengvinti vaikams šį sunkų gedėjimo etapą – švelniai padėti priimti tuos jausmus, nes kaip tik dėl šių priimtų jausmų vaikas ir gali pereiti gedėjimo procesą.